Aukštas pareigas Vidaus reikalų ministerijos struktūrose daugelį metų užėmusio dabartinio Seimo kanclerio Algirdo Stončaičio vaidmuo 1991 metų gegužę, jo atžvilgiu nuskambėję liudijimai reikalaujant iš pasieniečio Antano Stasaičio pakeisti parodymus dėl šūvių į sovietinės Baltarusijos milicijos kapitoną Aleksandrą Fijasį taip, kad jie būtų absoliučiai žalingi Lietuvai, verčia susimąstyti ne tik apie šį atvejį, bet ir apie keistus daugelio kitų politikų, valdininkų, teisėjų, pareigūnų viražus.
Nuo pat nepriklausomybės aušros iki šių dienų driekiasi iškalbingų faktų grandinė, kelianti abejones dėl įtakingus postus užimančių, sprendimų galią turinčių veikėjų patikimumo, jų tinkamumo sėdėti savo kėdėse. Ir klausimą, ką jie darytų, kaip elgtusi, iškilus realiai Rusijos okupacijos grėsmei.
Vienas ankstyvesnių nerimą keliančių signalų pasigirdo dar 2005 metais, kai tuometis “Lietuvos ryto” priedo “Laikinoji sostinė” korespondentas Arūnas Dambrauskas buvo tampomas po teismus dėl rašinio apie kolaborantą Rimvydą Tvarijoną, kuris po 1990-ųjų kovo 11-osios nepriklausomybės atkūrimo akto priklausė Mykolo Burokevičiaus vadovaujamiems SSKP “platforminininkams”, ėjo šios aršių nepriklausomybės priešininkų organizacijos Kauno skyriaus pirmojo sekretoriaus pareigas.
Lietuvai iškovojus laisvę, gėdinga praeitis ne tik nesutrukdė R. Tvarijonui įsilieti į liberalų gretas, užimti gerai apmokamas Kauno savivaldybės įmonės „Autrolis” generalinio direktoriaus konsultanto pareigas, susipirkti nemažus žemių plotus Kauno rajone, bet ir inicijuoti baudžiamosios bylos iškėlimą žurnalistui už tai, kad pastarasis išdrįso pavadinti jį kolaborantu.
Bylą išnagrinėjęs Kauno apylinkės teismo teisėjas Kęstutis Petkevičius skyrė A. Dambrauskui pustrečio tūkstančio litų baudą, o veikėjo, bendradarbiavusio su okupantais, “moralinę žalą” įvertino net 50 000 litų – tuo metu bet kuriam nuo algos iki algos gyvenusiam žmogui tai buvo gigantiška suma, galėjusi sužlugdyti finansiškai ir palaužti morališkai.
Kauno apygardos teismas 2006 metų sausį panaikino košmarišką sprendimą, išteisindamas žurnalistą ir konstatuodamas, kad žinios apie R. Tvarijono kolaboravimą paskelbimas nėra prasimanymas. Pasirodo, jog jo skundas iš viso negalėjo būti priimtas nagrinėti.
Proceso metu paaiškėjo dar vienas skandalingas faktas – milžinišką baudą korespondentui įpylęs teisėjas K. Petkevičius sovietmečiu pats buvo aktyvus kompartijos veikėjas, užėmęs Kaišiadorių paukštyno partinės organizacijos sekretoriaus postą.
Neilgai trukus po išteisinamojo nuosprendžio atvykęs į Kauno apylinkės teismo archyvą dėl medžiagos kitai temai, netikėtai sutikau aukštas pareigas šiame teisme tuo metu ėjusį K. Petkevičiaus kolegą.
Sužinojęs, kad esu žurnalistas, šis teisėjas ėmė piktintis, kad, girdi, A. Dambrauskas buvo nuteistas visiškai teisingai, tiktai „finansines sankcijas” jam reikėjo skirti mažesnes, apie 1000 litų. Ir viskas būtų ramu.
Jau tada niekaip negalėjau suvokti, kaip žmonės su tokiu požiūriu galėjo užimti atsakingas ir svarbias pareigas valstybės, savivaldybių institucijose, priiminėti sprendimus, turinčius įtaką visuomenės gyvenimui – tai atrodė kaip pasityčiojimas iš laisvės kovų, Sausio 13-osios agresijos aukų, per kraują iškovotos nepriklausomybės.
Panašiai mąstančių veikėjų buvo, tebėra ne vienas, ne du, ne viena ir ne dvi dešimtys.
Nereikia būti Valstybės saugumo departameno šefu, kad susidarytum tokią nuomonę – pakanka apsižvalgyti, kas vyksta aplinkui.
Žurnalisto A. Dambrausko istorija – tik vienas iš pavyzdžių, nuplikinančių širdį dar aštriau už verdantį vandenį.
Liūdnai pagarsėjęs „frontininkas” Algirdas Paleckis 2012 metais buvo išteisintas po šlykščių, Sovietų Sąjungos ir Rusijos propagandą visiškai atitinkančių melagysčių, neva per kruvinuosius 1991 metų sausio įvykius prie televizijos bokšto „Saviškiai šaudė į savus” – tai buvo akivaizdi sutaptis su nepriklausomybės priešininkų skleidžiamu absurdu, tačiau tuometis Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo teisėjas, buvęs sovietinio Valstybinio arbitražo prie LTSR Ministrų tarybos arbitras Antanas Virbalas metė gelbėjimosi ratą A. Paleckiui, nepaisydamas visuomenės, ypač žudynių nakties aukų artimųjų, parlamentą ir kitus svarbiausius šalies objektus gynusių žmonių reakcijos.
Vilniaus apygardos teismas šokiruojantį verdiktą panaikino, A. Paleckis už savo purvą buvo nuteistas, tačiau vien faktas, kad reikėjo belstis į aukštesnę intanciją, atpučia jausmą, kad kažkas mūsų yra valstybėje yra negerai, kažkur atsakingų veikėjų smegenų vingiuose neprateka elementarus teisingumo, patriotizmo, pagarbos savo valstybei jausmas.
2014 metais Rusijai okupavus Krymą tuometis Seimo narys, vienas dabartinės valdančiosios koalicijos atstovų R. Žemaitaitis ne tik teisėtu vadino agresoriaus „referendumą” dėl pusiasalio atplėšimo, bet ir bandė parlamente prastumti Kremliaus marionetei V. Janukovyčiui parankias rezoliucijos korektūras, iš kurių susidaro aiškus įspūdis, kad į Rusiją pabėgęs, Ukrainą išdavęs veikėjas Lietuvoje tebėra pripažįstamas teisėtu jos prezidentu.
Šleikštulį keliančias grimasas matome iki šių dienų – vienu atgrasiausių atvejų tapo „prisiūta” baudžiamoji byla nenuilstančiam Ukrainos rėmėjui, dešimtis tūkstančių kilometrų dėl jos įveikusiam, prie lėšų dronams, automobiliams ir kitų gyvybiškai svarbių pagalbos priemonių rinkimo svariai prisidėjusiam tautodailininkui Aivarui Norbutui iš Kelmės rajono.
A.Norbutas jau per plačios apimties Rusijos invaziją, 2023 metų rugpjūtį informavo ukrainiečius, kad jų šalies Nepriklausomybės dienos proga į Novovolynsko miestą atvyksta du delegatai iš parlamentaro R. Žemaitaičio, nuolat reiškiančio Rusijai parankią poziciją, komandos, piktindamasis dėl tokios, jo požiūriu, veidmainystės.
Nei elektroniniame laiške ukrainiečiams, nei feisbuko įrašuose nebuvo nieko šmeižiniško, ten nė su žiburiu nerasi neapykantos skatinimo, tačiau A. Norbutas buvo tąsomas kone metus, sulaukė bylos, kratos, įtarimų, ekspertizių, apklausų, iš jo buvo paimtas ir ilgą laiką negrąžintas telefonas, kompiuteris, areštuotas nekilnojamasis turtas, kol iš visų tų uolių prokuratūros pastangų (tyrimui vadovavo Šiaulių prokuroras Valentinas Motiejūnas, o kratą A. Norbuto namuose sankcionanavo šio miesto teisėjas Donatas Dauginis) teliko šnipštas, nutraukus bylą ir panaikinus visus įtarimus.
Dar vienas ingredientas į šį kartų kokteilį buvo mestas 2024 metų lapkritį, kuomet Kauno apylinkės teismas išteisino A. Paleckį epizode dėl viešo pokario partizanų juodinimo, jų adresų paleistų žeminančių tiradų, laisvės kovų menkinimo – už rengimasi šnipinėti Rusijai nuteistas veikėjas be jokių įrodymų žarstė kaltinimus partizanams žydų, vaikų, senukų, moterų žudymu, vaizdavo juos kaip besislapstančius „smetoninio režimo“ gelbėtojus. Tačiau teisėjas Virginijus Kaklauskas įžvelgė, kad tai neva tik “nuomonė”, pridėjo kitų labai abejotinų “argumentų”, kuriuos dabar vertins Kauno apygardos teismas, sulaukęs prokuratūros skundo.
Dabar į dienos šviesą iškilus užfiksuotiems 34 metų senumo liudijimams prieš Seimo kanclerį A. Stončaitį, jog šis 1991 metų gegužės 19-osios naktį vertė pasienietį A. Stasaitį pakeisti parodymus ir „prisipažinti”, kad Šalčininkų poste jis pirmas šovė į nukautą Baltarusijos SSR milicininką A. Fijasį (kas visiškai atitiko Sovietų Sąjungos dezinformacines atakas prieš nepriklausomą Lietuvą, jos institucijų pareigūnus tapant tamsiomis spalvomis – iš tikrųjų tyrimo metu buvo nustatyta, kad pirmasis ėmė šaudyti būtent A. Fijasis, o A. Stasaitis veikė būtinosios ginties sąlygomis), prisiminus daugelį ankstesnių abejonėmis persuktų istorijų, kyla klausimas, ar tikrai kai kurių svarbias pareigas valstybėje tebeužimančiųveikėjų moralinis stuburas nekapituliuotų, iškilus naujoms grėsmėms valstybingumui.
Atgrasi, visiškai nederanti valstybės tarnyboje nūdienos ministerijų vadovų, valdančiųjų parlamentarų ir kitų veikėjų elgsena (reanimuojant rusų kalbą per vairavimo egzaminus, pagal sovietmečio ir dabartinės Rusijos tradicijas minint „den pobedy“ („pergalės dieną“) gegužės 9-ąją, neslepiant norų duoti Rusijos okupantams savo politinių oponentų namų koordinates, kad jie žinotų, kur sprogdinti, etc.), šias abejones tiktai sustiprina.
Visuomenė turi neprarasti budrumo, nes tiktai jos principinga reakcija gali pristabdyti šį pavojingą procesą.
