Prieš atvykstant čia kriminalinė žvalgyba patikrina ar nebuvote teisti. Vos įžengus į pastatą – metalo detektorius, asmens dokumentų ir draudžiamų įsinešti daiktų patikra. Tuomet prasiveria durys ir spygliuotų tvorų takas nuveda į salę. Netrukus prie dešimties staliukų atsisės žiūrovai, po akimirkos įžengs dešimt nuteistųjų ir prisės šalia. Jie kartu kalbėsis, juoksis, liūdės ar tiesiog žvelgdami į akys tylės. Per valandą – dešimt pokalbių su žmonėmis, kuriuos, tikėtina, matote pirmą ir paskutinį kartą gyvenime. Tokia unikali patirtis laukia Pravieniškių 2-ajame kalėjime ir Vilniaus kalėjime, pasirodyme-spektaklyje „Vedami“ (rež. Mantas Jančiauskas).
2023 m. debiutavęs spektaklis-performatyvus susitikimas „Vedami“ (N-18) yra parodytas apie dvidešimt kartų ir jau spėjo sulaukti pripažinimo: šįmet Auksinių scenos kryžių apdovanojimuose pelnė „Boriso Dauguviečio auskarą“, o 2023 m. spektaklio kūrybinė komanda buvo apdovanota festivalyje „Sirenos“.
Nuteistieji tapo pasirodymo kūrėjais
Lietuvos įkalinimo įstaigose bausmes atlieka daugiau nei 4 tūkst. asmenų. Šis rodiklis yra vienas didžiausių Europoje – Lietuva pagal įkalintų asmenų skaičiaus vidurkį užima ketvirtą vietą Europos Sąjungoje.
Spektaklio režisierius Mantas Jančiauskas atviravo, kad jau seniai norėjo sukurti spektaklį vietoje, kur žmonės įkalinti už nusikaltimus. Kai dar veikė Lukiškių kalėjimas, menininkas svarstė pasirodymus kurti ten, tačiau nepavyko suderinti, o netrukus kalėjimas buvo uždarytas ir jį paliko kaliniai. Tuomet imta svarstyti apie kitas įkalinimo įstaigas, atsitiktinai susipažinus su kalėjimų struktūroje dirbančia Jūrate Daniele, spektaklio kūrybinė komanda iš menų agentūros „Artscape“ pateko į Pravieniškių 2-ąjį kalėjimą, pradėjo bendrauti su nuteistaisiais.
„Supratome, kad būtent čia reikia kurti spektaklį. 2021 m. užvirė darbai, vyko nuolatiniai kalėjimo lankymai, pokalbiai su kalinčiaisiais, scenarijaus kūrimas, kol galiausiai pasiekėme rezultatą – pristatėme pasirodymą, kuris abejingų nepalieka“, – teigė režisierius M. Jančiauskas.
Pagrindinis projekto tikslas – padėti nuteistiesiems ir žiūrovams pažiūrėti į save iš šono, naujai save atrasti ir paskatinti keistis. Pasitelkiant meną, skatinama nuteistųjų integracija į visuomenę, o gyvenantiesiems laisvėje siūloma griauti turimus stereotipus apie kalinčiuosius. Ateities planuose – tokio spektaklio kūrimas Panevėžio kalėjime.
Sudėtinga patekti
Vienas didžiausių iššūkių, su kuriuo teko susidurti kūrybinei komandai – biurokratija, nes telefonai, kita įranga, padedanti susisiekti su laisvuoju pasauliu – draudžiama neštis, reikia ilgų derinimų, pareigūnų įtikinėjimų, kad ši įranga būtina spektaklio dalis. Bet galiausiai viską pavyko suderinti. Kitas iššūkis – sudėtinga atsivesti žiūrovus, nes bent prieš savaitę reikia nusiųsti būsimų žiūrovų asmens duomenis kriminalinei žvalgybai, kuri patikrina ar nebuvote teisti. Į spektaklį iki šiol pateko tik neteisti žiūrovai, prieš tai įsigiję bilietus.
Gruodžio 11-osios vaidinime Pravieniškėse (Kaišiadorių r.) dalyvavo ir naujienų portalo „Kas vyksta Kaune“ žurnalistai.
Koks įspūdis vos atvykus? Pirmiausiai prie Pravieniškių 2-ojo kalėjimo Sveikatos priežiūros padalinio besibūriuojančiais būsimais žiūrovais susidomėjo vietiniai draugiški katinai ir ėmė pageidauti paglostymo. Pro šalį praėjo didžiulius krepšius su skalbiniais nešantis vyras, pravažiavo aptarnaujantis autobusiukas. Vis praeidavo pareigūnai, žvilgteldami į atvykėlius. Aplink dvelkė ramybe, ošė miškas, tik spygliuotos tvoros priminė apie vietą, kur kali už įvairius nusikaltimus teisti žmonės. Atėjus pasirodymo laikui, kalėjimo darbuotoja paprašė pateikti asmens dokumentus.
Praėję patikrą žiūrovai pateko į aptvertą vidinę kalėjimo teritoriją. Čia matyti koncertina uždengta betoninė siena, praeinami skirtingi pastatai, keli šiltnamiai, prasilenkiama su savo reikalais einančiais kaliniais. Atvykstama į pasirodymo vietą – Asmens priežiūros skyriaus pastato aktų salę. Joje – dešimt ratu sustatytų staliukų. Reikia išsirinkti vieną ir prie jo atsisėsti. Netrukus atsivėrė durys ir skubiu žingsniu link kiekvieno staliuko artėjo nuteistieji, besigydantys įvairias priklausomybes: nuo alkoholio, psichotropinių medžiagų. Trumpas, nejaukus susipažinimo žvilgsnis, pasisveikinimo šypsnis ir du nepažįstami žmonės pradeda intriguojantį dialogą. Esi čia pirmą kartą? Kokia buvo tavo vaikystės svajonė? Ką baisiausio esi gyvenime padaręs? Ką norėtum pakeisti? Turi vaikų? Koks tavo mamos vardas? Valandą susirinkusiųjų veiksmus reguliuos planšetės, jų ekranuose seks nurodymai.
Gyvenimus keičianti patirtis
Gruodžio 11 d. vaidinime pusė nuteistųjų pasirodė pirmą kartą. Jie jaudinosi.
„Režisierius Mantas juos instruktavo prieš spektaklį. Praktiškai, nereikia daug repeticijų, nes viskas gimsta čia ir dabar. Nuteistieji yra tam tikra prasme tolygioje padėtyje su žiūrovais. Jie nėra išmokę tekstų, viskas kuriama realiu laiku“, – kalbėjo dramaturgas Rimantas Ribačiauskas.
Anot jo, spektakliu siekiama, kad žiūrovas susitiktų su savimi.
„Spektaklio tikslas – sulyginti žiūrovą ir nuteistąjį, kad nuteistieji pagalvotų apie save kaip laisvuosius, o laisvieji – kaip nuteistuosius. Raginama ieškoti panašumų ir skirtumų. Spektaklis „Vedami“ yra pakankamai unikalus Europos kontekste, nes rengiamas veikiančioje įkalinimo įstaigoje su tikrais kaliniais. Po pasirodymo jie būna pilni emocijų, pamato, kad yra priimti, su jais kalbama pagarbiai, kaip ir su esančiaisiais laisvėje. Kažkam tai yra stiprus postūmis keičiant mąstymą, modeliuojant naujo gyvenimo projektą, kai išeis į laisvę. Šis nuostabus procesas vyksta kalėjimo darbuotojos Jūratės Danielės dėka. Esame jai labai dėkingi!“, – kalbėjo R. Ribačiauskas.
Nuo maldos iki darbo terapijos
Pravieniškių 2-ojo kalėjimo Priklausomybės ligų atvejo vadybininkė Jūratė Danielė kalėjimų sistemoje dirba jau 16 metų. Šiuo metu ji darbuojasi reabilitacijos centre, padeda sveikti nuo alkoholio, narkotinių, psichoaktyvių medžiagų priklausomiems nuteistiesiems.
„Vartojančiųjų nuteistųjų skaičius yra didelis. Patekti į reabilitacijos centrą nori daugelis, bet ne visiems lemta. Būna, ir kelerius metus eilėje laukia, nes centre, kur žmonės sveiksta nuo priklausomybių, turime 25 vietas. Dėl patekimo į centrą sprendžia komisija. Reabilitacijos programa vyksta vienerius metus, sėkmingai ją baigus, nuteistieji perkeliami į kitą aukštą – poreabilitacinį būrį, kur nuteistieji kelioms dienoms gali išvykti aplankyti artimųjų“, – sakė Pravieniškių 2-ojo kalėjimo Priklausomybės ligų atvejo vadybininkė Jūratė Danielė.
Spektaklyje „Vedami“ yra jaudinantis momentas – kai nuteistieji atsistoja ratu ir meldžiasi: „Dieve, suteik man ramybės susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti; drąsos keisti, ką galiu pakeisti, ir išminties tą skirtumą suprasti.“ Neatsitiktinai – šią maldą jie kasdien sako reabilitacijos centre.
„Tai labai gražus, prasmingas tekstas su savo energija. Vilniaus kalėjime tos maldos nėra, nes ten ji nekalbama“, – pažymėjo dramaturgas R. Ribačiauskas.
Pravieniškių kalėjimo darbuotoja J. Danielė pasakojo, kad kiekvienas reabilitacijoje dalyvaujančių nuteistųjų rytas prasideda nuo bendro rato: skaitomas Šventasis Raštas, dalinamasi kaip jaučiamasi, aptariami vakarykštės dienos įvykiai, pristatomi šiandienos reabilitacijos programos planai, teikiami prašymai, pasiūlymai. Nuteistieji turi galimybę sportuoti, medituoti, penktadieniais dalyvaujama darbo terapijoje – tvarkomas reabilitacijos centras.
Pavasarį-vasarą nuteistieji prižiūri žaliąją oazę: šiltnamiuose augina pomidorus, paprikas, agurkus, salotas. Mokosi socialinių įgūdžių, nes daugelis nuteistųjų yra iš vaikų namų arba sėdėję nepilnamečių kolonijoje, neturintys tėvų, praradę bendravimo gebėjimus ir pan.
Reabilitacijos centre yra koplytėlė, joje vyksta šv. Mišios, galima prieiti išpažinties, antradieniais vyksta alfa kursas, skirtas pagilinti krikščionybės žinias.
„Nuteistasis turi dėti labai didelį indėlį, pats labai daug stengtis, kad eitų sveikimo keliu“, – pabrėžė J. Danielė.
Dalyvauja ir vestuvėse, ir laidotuvėse
Jau 16 metų kalėjimų sistemoje dirbanti Jūratė Danielė džiaugiasi pasirinktu gyvenimo keliu. Nors kasdien tenka bendrauti su įvairius nusikaltimus padariusiais žmonėmis, susidurti su iššūkiais, savo darbe ji mato didžiulę prasmę. Su nuteistaisiais bendrauja pagarbiai, skatina keistis, laisvėje kurti gražų, dorą gyvenimą. Ne veltui nuteistieji ją vadina „mamuku“ ir jau išėję į laisvę nenutraukia ryšio, toliau su ja bendrauja, kviečia į asmenines šventes, laiko tarsi antrąja mama.
„Man labai įdomūs jų gyvenimai, su daugelio artimaisiais bendrauju, nes dažniausiai jų santykiai su žmonomis, vaikais, tėvais būna nutrūkę. Dažnas artimasis jau yra juos palaidojęs… Bet dalyvaujant reabilitacijos programoje nuteistieji turi atkurti nutrūkusius santykius su artimaisiais. Aš esu tas žmogus, kuriam jie rūpi. Ir kai išeina į laisvę žinau, kas, kokioje užsienio šalyje yra, ką jie veikia, kur dirba, ar surado merginą, ar jau turi vaikų. Palaikome ryšį, nes man įdomus tęstinumas: ne tik, ką čia pavyko su žmogumi nudirbti, bet ir kaip jiems sekasi toliau“, – kalbėjo J. Danielė.
Nors deda visas pastangas, kad nuteistieji pasikeistų ir laisvėje nebegrįžtų į gyvenimą griaunančius įpročius, neišvengiama ir tragedijų.
„Tenka matyti ir stiprius „atkryčius”, mirtinus atvejus, važiuoti į laidotuves. Būna, jau patiki žmogumi, matai, kad šeimą sukūrė, vestuvėse sudalyvavai, viskas einasi gerai, bet vieną jis perdozuoja ir miršta… Šiame darbe negali turėti jokių lūkesčių, tiesiog nuoširdžiai dirbi. Beje, niekada nesvajojau apie tokį darbą. Mane turi supti grožis, menas, kultūra, pati tapau. Bet atsidūriau čia ir turiu būti motyvatore. Mane Dievas čia atvedė, kad motyvuočiau žmones, kurie nukritę iki pačių žemumų. Nėra lengva. Kartais būna taip blogai, kad norisi čia pat apsisukti ir išeiti. Bet aš atsisuku į juos ir matau, kaip jie žiūri katino akimis, tarsi bylodami: „nepalik mūsų, nes kai tu išeisi – mums bus viskas…”. Jaučiu atsakomybę prieš juos, jie atėjo į šį centrą siekdami gydytis, keistis. Kiti su manimi jau kelerius metus ir vadina mane „mamuku“. Mane čia laiko tikėjimas, kad iš šimto nors vienam galėsiu padėti. Štai tokia ir misija“, – su ašaromis akyse kalbėjo J. Danielė.
Po spektaklio nesinori išeiti
Pasibaigus pasirodymui „Vedami“ sekė plojimai: nuteistieji atsistoję plojo žiūrovams, o žiūrovai – nuteistiesiems. Po to buvo duotos kelios minutės laisvam pokalbiui. Atrodo, kad per valandą jau spėta susibičiuliauti, kalboms nebuvo galo. Viena žiūrovė tikinčio nuteistojo paprašė ją palaiminti, tarstelėjęs, kad nemoka, jis greit nubraižė kryžiuką ant kaktos. Vėliau ši žiūrovė taip pat palaimino nuteistąjį. Atrodė, kad sienų nebeliko. Netrukus pokalbiai buvo nutraukti – atėjo laikas skirstytis. Žiūrovai žiūrėjo į nuteistuosius, nuteistieji į žiūrovus, atrodė, dar ne viskas pasakyta. Išeinant iš pastato nuteistieji dar ilgai mojavo pro langus žiūrovams.
„Jie ir mane taip visada išlydi, mojuoja ir pasitikdami. Tai paliečia širdį. Po spektaklių nuteistieji labai atvirai dalinasi, sako, ką galvoja. Jie visą laiką laukia, kaip ir dabar, jiem sunku išeiti, jie nori toliau bendrauti, mojuoti. Labai jaučiasi, kad jiem trūksta žmogiško ryšio, jie džiaugiasi, kad iš laisvės atėję žmonės aukoja savo laiką, skiria dėmesį, kad pabūtų su jais. Nauda abipusė. Šiandien pusė nuteistųjų dalyvavo pirmą kartą, daugelis nenorėjo, nes nežinojo kas čia, nebuvo repeticijų. Sakiau, kad jie privalo imti gyvenimo patirtis. Po to jie dėkojo, kad pasinėrė į tokią avantiūrą“, – kalbėjo Pravieniškių kalėjimo darbuotoja J. Danielė.
Pasirodyme apsilankiusi žiūrovė Skaistė Vancevičiūtė iš Kauno sakė, kad tai buvo itin stipri patirtis.
„Kalėjimo atmosfera paliko gana keistą įspūdį. Įėjus pro vartus į vidinį kiemą, kur iš abiejų pusių tave supa aukštos sienos ir vielinė tvora, pasijunti, kaip patekęs į filmo ar serialo siužetą. Bet kartu jaučiasi ir postapokaliptinė atmosfera, kai aplink pilna ir apleistų pastatų. Kai pamačiau šiltnamius ir lysves, pavyko iš „filmo” sugrįžti į realybę.
Aš pati mėgstu sodininkauti, tai pirma mintis buvo: o, ir čia žmonės užsiima tokiomis veiklomis. Neįprasta atmosfera pirmomis akimirkomis lengvai šokiravo. Maloniai nustebino pasirodymo konceptas. Prieš pasirodymą mane labiausiai neramino mintis, ne kad reikės bendrauti su nuteistuoju, o kad reikės kalbėti su visiškai nepažįstamu žmogumi sėdint akis į akį. Kūrėjų paruošti klausimai labai gerai atskleidė tai, kad mes visi esame panašūs, bet tuo pačiu ir skirtingi. Po kai kurių klausimų gali net pamiršti, kad esi įkalinimo įstaigoje ir bendrauji su nuteistuoju. Visi mes, nesvarbu, kalėjime ar laisvėje, esame kažkuo panašūs. Labai svarbu įsiklausyti ir pabandyti suprasti žmones, kurie mąsto ir gyvena kitaip, negu tu. Jeigu daugiau žmonių bent pabandytų geriau suprasti kitus, manau, gyventume daug tolerantiškesnėje visuomenėje. Išėjau su gera emocija. Labai sužavėjo entuziastingas atsisveikinimas, kai vieni kitiems visi plojo bent kelis kartus. Taip pat, kai jau išeidinėjome, mūsų pašnekovai su šypsenomis mojavo mums pro langus!“, – kalbėjo žiūrovė Skaistė Vancevičiūtė.
Kita žiūrovė, irgi atvykusi iš Kauno, taip pat buvo paveikta spektaklio.
„Spektaklis „Vedami“ paliko įspūdį. Jausmas išėjus po spektaklio – lyg perskaičius gerą knygą, kuri ir sukrėtė, ir įkvėpė, ir sukėlė labai daug minčių, kurias norisi dar išjausti. Eidama į spektaklį neturėjau jokių lūkesčių, bet po jo norisi grįžti ir vėl, šį kartą – ilgesniam pabendravimui su kaliniais. Išsinešu jausmą, kad jie būdami nelaisvėje gali papasakoti daug daugiau apie prasmingą gyvenimą, tą, kurį įsivaizduojame, kad gyvename mes“, – sakė Dovilė Bagdonaitė.
