Pernai Lietuvoje artimiausi žmonės nužudė 4 vaikus. Viso 2023 metais dėl smurto prieš vaikus artimoje aplinkoje pradėti 689 ikiteisminiai tyrimai. Dėl įvairių priežasčių teismas leido iš Lietuvoje gyvenančių šeimų paimti 1371 vaiką. Žurnalistinis tyrimas nagrinėjo, ar įgyvendinus 2017 metais pradėtą vaiko teisių reformą, vaikai tapo labiau apsaugoti nuo artimoje aplinkoje jiems gresiančio smurto.
Vaikų mirtys artimoje aplinkoje
Plataus masto vaiko teisių apsaugos reformos pradžią paskatino 2017 metais šalį sukrėtusi keturmečio Matuko nužudymo istorija. Tačiau tais metais mažametis buvo ne vienintelis nuo smurto artimoje aplinkoje žuvęs vaikas. Viso 2017 metais tėvai ar įtėviai nužudė 6 vaikus. Tokius duomenis fiksavo Valstybės duomenų agentūra.
Duomenų, kiek vaikų kasmet žūdavo nuo savo artimųjų rankos iki šios reformos pradžios, nėra. Statistika iki 2017-ųjų fiksuodavo tik bendrai vaikų patirtas smurtines mirtis. Todėl atsakyti į klausimą, ar reforma yra veiksminga ir efektyviai padeda mažinti smurtą prieš vaikus artimoje aplinkoje, nėra paprasta. Visgi, pabandykime panagrinėti surinktą statistiką ir už vaikų teisių apsaugą atsakingų institucijų atstovų komentarus.
2017 m. sausio 27-osios rytą Kauno klinikose mirė žiauriai savo motinos ir jos sugyventinio sumuštas 4 metų berniukas. Vaikas į ligoninę dėl daugybinių kūno sumušimų pristatytas iš namų Kėdainiuose. Ekspertai nustatė, kad vaikui suduoti ne mažiau kaip 135 smūgiai, mirtini iš jų – suduoti į galvą. Turima duomenų, kad vaikas prieš mirtį muštas tris paras.
Už Matuko nužudymą Kauno apygardos teismas vaiko motinai ir jos sugyventiniui skyrė atitinkamai 16 ir 19 metų laisvės atėmimo bausmę.
2017 m. LR Seimas, praėjus kelioms savaitėms po nusikaltimo, uždraudė visų formų smurtą prieš vaikus ir fizinių bausmių taikymą.
Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisos tuomečio Socialinės apsaugos ir darbo ministro Lino Kukuraičio iniciatyva pradėtos vadinti „Matuko reforma“.
Keturmečio Mato istorija padėjo tašką valstybės požiūryje į smurtą prieš vaikus artimoje aplinkoje. Vaiko auklėjimas diržu, vadinama „beržine koše“, tapo draudžiamas įstatymų, o už tokių metodų taikymą tėvams ėmė grėsti baudžiamoji atsakomybė bei vaiko paėmimas iš šeimos. Įvedus sugriežtintas priemones, galimai valstybei pavyko kasmet išgelbėti bent po kelias vaikų gyvybes.
Pokyčiui ištirti trūksta duomenų
Paprašius ankstesnių metų duomenų, kiek vaikų buvo nužudyta artimoje aplinkoje 2013-2016 metais, Valstybės duomenų agentūros viešųjų ryšių skyriaus atstovė Birutė Stolytė atsiuntė duomenų lenteles, kuriose ties minėtais metais – tuščios grafos. Pabandžius pasitikslinti, ar gali taip būti, kad tais metais nebuvo artimųjų nužudytų vaikų, B. Stolytė pradžioje sakė, kad nebuvo, tačiau vėliau pripažino, kad greičiausiai neturima susistemintų duomenų.
Į prašymą pateikti vaikų smurtinių mirčių artimoje aplinkoje duomenis Lietuvos policijos atstovas spaudai Ramūnas Matonis nesureagavo. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba duomenis apie vaikus kaupia tik nuo 2018 m. liepos 1 d.
Tad iki 2017 metų apie artimoje aplinkoje nužudytus vaikus galima kalbėti tik analizuojant žiniasklaidoje pasirodžiusias publikacijas. 2016 metais Kėdainių rajone tėvas į šulinį sumetė savo du mažamečius vaikus – 2 metų berniuką ir kelių mėnesių mergaitę. Abu vaikai neišgyveno. Kiek anksčiau Lietuvą sukrėtė ir dar viena kraupi vaikžudystės istorija – 2007 metais Kelmės rajone motina nužudė savo septynerių ir dvylikos metų sūnus. Vaikai rasti negyvi upėje.
„Kodėl sistema nepabandė susirinkti mirtinų atvejų prieš vaikus artimoje aplinkoje skaičių iki 2017 metų, juk tai svarbu, norint įsivertinti, ar reforma veikia ir mums pavyksta užkardyti tokias vaikų mirtis?“ – paklausėme prie reformos ištakų stovėjusios Socialinės apsaugos ir darbo viceministrės Vilmos Augienės.
„Duomenys apie vaikus yra labai sudėtingi, jų yra daug, jie kaupiami. Kiekvieną mėnesį gaunu ataskaitas, kuriose duomenys pagal tam tikrą tvarką kaupiami nuo 2018 m. liepos 1 dienos. Tačiau iš esmės jūs teisingai pataikėte, kad duomenų turime daug, tačiau jie kaupiami skirtinguose registruose, todėl negalime atlikti rimtų analizių. Šiuo metu kaip tik baigiama kurti vieninga duombazė, kuri leis tai daryti ateityje“, – sako V. Augienė.
Kad susistemintų duomenų, rodančių, kokie buvo smurto prieš vaikus artimoje aplinkoje mastai iki reformos, neneigia ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos (VVTAĮT) direktorė Ilma Skuodienė. Jos teigimu, iki sukuriant vieningą tarnybos sistemą, visose 60-yje savivaldybių veikę vaiko teisių apsaugos skyriai turėjo savo skaičiavimo metodikas ir kiekvienas skaičiavo statistiką savaip, todėl susidaryti statistinį smurto prieš vaikus artimoje aplinkoje vaizdą – nebeįmanoma.
Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė savo 2023 m. ataskaitoje pirmu numeriu įvardijo poreikį „plėsti statistinių duomenų apie vaikus rinkimo apimtis“ bei užtikrinti „šių duomenų prieinamumą bei pakankamumą“. Kontrolierė nurodė, kad būtina vertinti duomenis, „kurie yra reikšmingi išsamiai ir visapusiškai vaikų padėties analizei ir leidžia laiku identifikuoti problemas bei numato tinkamas jų sprendimo priemones“. Tiesa, jos nurodymai – tik rekomendacinio pobūdžio.
Neišskiria smurto artimoje aplinkoje
VVTAĮT 2023 metų ataskaitoje pateikiami bendri smurto prieš vaikus skaičiai. Smurto atvejai artimoje aplinkoje nėra analizuojami atskirai. Teigiama, kad „ataskaitiniu laikotarpiu vaikai daugiausia nukentėjo nuo giminystės ryšiais nesusijusių asmenų“.
Tą interviu pabrėžia ir tarnybos vadovė I. Skuodienė. Jos teigimu, pastaruoju metu itin išaugo smurtas, kurio metu vaikai nukenčia nuo bendraamžių. „Buvo pernai net atvejų, kuomet dėl bendraamžių smurto vaikams prireikė medikų pagalbos“, – sako V. Skuodienė.
Visgi, duomenys rodo, kad smurto atvejų artimoje aplinkoje ir toliau nemažėja. Iš 2023 m. tarnybos užfiksuotų smurto atvejų, nuo artimųjų ir giminaičių psichologinio smurto nukentėjo 41 proc. vaikų (148 atvejai), 38 proc. patyrė artimųjų fizinį smurtą (1144 atvejai), o 22 proc. – seksualinį smurtą (85 atvejai). Net 98 proc. nepriežiūros atvejų fiksuojama būtent artimoje aplinkoje – 98 proc. (213 atvejų).
„Man svarbus kiekvienas vaikas, nukentėjęs nuo smurto mūsų visuomenėje. Neišskirčiau artimos aplinkos nuo mokyklos, darželio, kiemo, gatvės… Mūsų dėmesio centre – vaikas, patyręs fizinį, psichologinį, seksualinį smurtą. Nemanau, kad mažėja smurto artimoje aplinkoje, tačiau keičiasi nuostatos. Jei anksčiau buvo drąsu pasakyti, kad vaiką auklėju diržu ir turiu tokią teisę, dabar tokių pasakymų nebeišgirsi“, – sako I. Skuodienė.
Paklausta apie VVTAĮT ataskaitas, kuriose fiksuojami bendrai visi smurto prieš vaikus atvejai, neakcentuojant smurtą artimoje aplinkoje, nelinkusi to sureikšminti ir Socialinės apsaugos ir darbo viceministrė V. Augienė. Pasak jos, stebėsena yra vykdoma ir to pilnai pakanka.
„Tačiau nagrinėjant tik bendrą smurto prieš vaikus statistiką, neišskiriant smurto artimoje aplinkoje skaičių, lengva nukreipti dėmesį nuo fakto, kad Lietuvoje smurto prieš vaikus artimoje aplinkoje vis dar nemažėja“, – į realią situaciją atkreipia dėmesį anonimiškai tyrime sutikusi dalyvauti vaiko teisių apsaugos ekspertė. Moteris yra glaudžiais ryšiais susijusi su aptariama sistema, todėl nesutiko, kad jos tapatybė būtų viešinama.
Pasak ekspertės, didelė klaida yra bendrai nagrinėti smurto artimoje aplinkoje ir viso vaikų patiriamo smurto statistiką, nes šios smurto rūšys formuoja visiškai skirtingas vaiko traumines patirtis, todėl artimoje aplinkoje vaiko patiriamas smurtinis elgesys turėtų būti kovos su smurtu dėmesio centre.
Smurto atvejų pokyčiai susiję su teisėkūra
Prieš dešimtmetį (2013 m.) Lietuvoje vykdyta vos 540 ikiteisminių tyrimų dėl vaikų artimoje aplinkoje patiriamo smurto. Pradėjus reformą ir gerokai sugriežtinus įstatymus, tokių tyrimų skaičius 2017 metais pasiekė piką – tais metais buvo vykdoma 2,5 karto daugiau ikiteisminių tyrimų, nei įprastai – 1365 (2018 m. – 1239).
Dar po metų ikiteisminių tyrimų dėl vaikų patiriamo smurto artimoje aplinkoje kreivė pamažu ėmė leistis – nuo 982 tyrimų 2019-aisiais iki 686 atvejų 2023-iaisiais. Tačiau atkreiptinas dėmesys ir į faktą, kad nuo 2020 metų, kuomet tarnybai ėmė vadovauti I. Skuodienė, ikiteisminių tyrimų dėl galimai patirto smurto artimoje aplinkoje skaičius kasmet išlieka labai panašus ir, deja, nemažėja. Atvirkščiai, pernai turime ir 4 smurtines mirtis.
Panašiai stabiliai atrodo ir pastarųjų metų vaikų paėmimų iš šeimų rodikliai – nuo 2020 metų kasmet Lietuvoje teismas, remiantis įstatymu, leidžia iš šeimos paimti apie 1200 vaikų. Dalis vaikų vėliau grąžinami į šeimas, o teisės gyventi šeimoje kasmet netenka vidutiniškai apie 50-60 proc. iš šeimų į laikiną globą paimtų vaikų.
Apibendrintos statistikos, kiek vaikų buvo paimama iš šeimų iki vadinamos Matuko reformos, nėra. Todėl palyginti statistinius duomenis prieš ir po reformos bei daryti reikšmingus apibendrinimus apie reformos poveikį – neįmanoma. To neneigė nei Socialinės apsaugos ir darbo viceministrė, nei VVTAĮT direktorė, negalėjusios argumentuotai atsakyti į šį klausimą.
„Vienas iš reformos metu įgyvendintų pokyčių yra tai, kad kiekvienu atveju dėl vaiko paėmimo iš šeimos ir laikinosios globos sprendžia teismas. Ne taip kaip anksčiau, kuomet tokį sprendimą priimdavo iš esmės vaiko teisių apsaugos pareigūnai. Kadangi nebuvo vieningos sistemos, tai vienose savivaldybėse buvo vieni kriterijai, kitose – kiti. Dabar sistema vieninga, kriterijai aiškūs, galutinį sprendimą priima teismas“, – sako I. Skuodienė.
Būna atvejų, kuomet teismas netenkina VVTAĮT prašymo leisti paimti vaiką ar vaikus. 2023 metais, teismo sprendimu, šeimoms grąžinti 48 vaikai, 2022 m. – 49 vaikai. Į klausimą apie kompensacijas, kurias tėvai prisiteisia dėl netinkamų VVTAĮT veiksmų, tarnyba neatsakė.
Tėvams – šokas: „Pareigūnai išsivežė vaikus“
Ruošiant šią temą pavyko pasikalbėti su keliomis šeimomis, kurios susidūrė su vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojais – jų atžvilgiu pradėta atvejo vadyba, kuomet vaikui ar keliems šeimoje augantiems vaikams visų pirma užtikrinama saugi aplinka.
Dviejų vaikų tėvas Paulius (vardas pakeistas) papasakojo apie jų šeimos gyvenimą iš esmės pakeitusią vaikų paėmimo dramą, kuri prasidėjo 2023 m. balandžio mėnesį. Tuo metu jų dukrai buvo beveik 8 metai, sūnui – 6,5 m. Pagal dukrą konsultavusios psichologės pranešimą dėl galimai prieš vaikus namuose naudojamas smurtines bausmes, patikrinti situaciją namuose atvyko vaiko teisių tarnybos pareigūnai. Paulius įsitikinęs, kad vaiko teisių pareigūnai neturėjo teisės kištis į jų šeimos gyvenimą, o jų taikyti veiksmai – vaikų paėmimas iš šeimos – neteisingas. Vyras pasisamdė advokatus ir siekia savo tiesą įrodyti teisme. Dalinamės Pauliaus pasakojimo ištrauka.
„Mes esame normali, tipinė šeima. Su žmona esame pažįstami nuo mokyklos laikų, nors esame nesusituokę, tačiau gyvename, kaip normali šeima, auginame du savo vaikus. Nevartojame alkoholio ar narkotikų, nebent per šventes. Toks socialinis vartojimas. Esu tipinis tėtis – mano pareiga pasirūpinti šeimos gerove, žmonos – namais ir vaikais.
Dukros charakteris gana aštrus, todėl pasitarę su mokytoja, nusprendėme nuvesti ją pas psichologę. Po konsultacijų pastebėjome, kad dukra elgiasi keistai, pasidarė dar labiau užsispyrusi, vis kartodavo, kad mes verčiame ją blogai jaustis.
Ir štai netikėtai vieną vakarą sulaukėme skambučio, kad pas mus užsuks vaiko teisių pareigūnai. Nieko neįtardami, įsileidome. Paaiškėjo, kad tarnyba gavo signalą, kad mes galimai namuose mušame vaikus.
Su manimi pirmame aukšte pasiliko vienas pareigūnas, kitas užlipo į antrąjį aukštą ir vėliau sužinojau, kad jie ketina išvežti vaikus iš namų. Mūsų paklausė, gal yra artimųjų, pas kuriuos vaikai galėtų kurį laiką pagyventi.
Pasakiau, kad gal pas močiutę Druskininkuose, man buvo liepta paskambinti ir susitarti.
„Skambinkite, tarkitės, nes namuose nesaugi aplinka“, – pasakė. Tą dieną sūnus turėjo temperatūros. Siūliau vaikus vežti savo automobiliu, bet pareigūnai nesutiko. Pasibaisėjau, nes jie net neturėjo specialios kėdutės vaikams vežti.
Pasirodo, dukros jie paklausė, ar ją muša, o ji pasakė kažką, kad yra gavusi medžiaginiu diržu. Ne, pasakė, kad ją baudžia. Ne tai, kad ją daužo ar panašiai.“
Kad tik uždaryta į areštinę pirmą kartą sužinojo, jog negalima vaiko ranka mušti per sėdmenis tyrimo autorei yra prisipažinusi ir kaunietė Eglė Kručinskienė. „Negalėjau patikėti, nuo kada nebegalima. Dauguma tėvų taip vaikus auklėja“, – 2022 m. duotame interviu sakė ji.
Iš kauniečių Eglės ir Gintaro Kručinskų du mažamečiai vaikai buvo paimti 2018 metų rudenį, po to, kai Panemunės šilo parke su dvimečiu sūnumi ir trejų metų dukra vaikštinėjusi motina pateko į konfliktą. Incidento metu nepažįstamas praeivis iškvietė policiją, motyvuodamas, kad moteris agresyviai elgiasi su vienu iš vaikų. Tuomet garsiai žiniasklaidoje skambėjo antraštės, jog motina drausmino vaiką, „mušdama ranka per kombinezoną“.
Vaikų tėvas G. Kručinskas sakė, kad apie naujus įstatymus, kurie vaiko auklėjimą fizinėmis bausmėmis prilygins smurtui, sužinojęs jau po šeimai nutikusio atvejo, kuomet kurdamas krosnį pamatė seną laikraštį ir straipsnį jame apie kuriamus naujus įstatymus. „Niekas nekalbėjo, galima taip auklėti, ar ne, tiesiog taip auklėjo. Aš pats vaikystėje buvau labai judrus, išvesdavau mamą iš kantrybės. Tai kai visai neklausydavau – gaudavau smūgių, dar ir su šlapiu skuduru užvoždavo“, – apie paties patirtas fizines bausmes interviu yra sakęs vyras.
Dažniausiai skundžiasi besiskiriantys tėvai
Kaip informavo VVTAĮT Ryšių su visuomene skyriaus vedėja Alina Žilinaitė, 2023 metais tarnyboje buvo gauti ir išnagrinėti 364 skundai dėl vaiko teisių gynėjų veiklos ar priimtų sprendimų, iš kurių 55 skundai buvo pagrįsti arba iš dalies pagrįsti (15 proc.), 294 nepagrįsti (81 proc.) ir 15 skundų buvo palikta nenagrinėtų (nebuvo galimybių identifikuoti žmogaus arba buvo neaiški skundo priežastis (4 proc.).
„Pastebima, kad gana ženklią dalį skundų dėl vaiko teisių gynėjų veiksmų ar sprendimų – iki 40 proc. – teikia besiskiriantys arba nesutariantys dėl su vaiku susijusių klausimų vaiko tėvai, pavyzdžiui, vaiko teisių pažeidimo konstatavimo, bendravimo su vaiku užtikrinimo tvarkos, gyvenamosios vietos nustatymo, auklėjimo ir kt. klausimais“, – sako A. Žilinaitė.
Vedėjos teigimu, pernai tarnyboje buvo išnagrinėta 93 skundais daugiau nei 2022 metais, o tai gali būti susiję su didėjančiu pranešimų apie smurtą patiriančių vaikų atvejus srautu. Panaši tendencija stebima ir šiemet.
VVTAĮT direktorė I. Skuodienė žada, kad jau kitąmet skundų nagrinėjimas taps kokybiškai efektyvesnis, nes nuo kitų metų tarnybos atstovai vaikų paėmimų atvejais dirbs su vadinamomis „kūno“ kameromis, kas reiškia, kad skundų atvejais bus galima peržiūrėti vaizdo ir garso įrašus bei objektyviai įvertinti, ar specialistai teikė paslaugas tinkamai.
Pranešimų daugėja, bet ne visi pasitvirtina
Sistema veikia taip, kad be pranešimo apie smurtą, jo užkardyti neįmanoma. „Mes negalime persekioti šeimų, eiti jų lankyti be rimtos priežasties – tai nebūtų teisinga tų žmonių atžvilgiu – visada reikalingas pretekstas, geriausia – pranešimas“, – sako VVTAĮT direktorė I. Skuodienė.
„Šeimos aplinkoje gyvenanti bendruomenė yra dažnu atveju net svarbesnė nei tolimesni giminaičiai, nes paprastai kaimynai žino ir nujaučia apie šalia gyvenančių žmonių sunkumus, pykčius, barnius. Būtent jie gali pirmiausiai pastebėti ir pranešti, jei mato, kad vaikams yra blogai. Reiktų labiau raginti žmones nelikti abejingais“, – pabrėžia anonimiškai situaciją komentuojanti vaiko teisių apsaugos ekspertė. Pasak jos, visuomenė dar per mažai išmano vaiko teisių nuostatas, labai trūksta švietimo šioje srityje, dažnai žmonės bijo pranešti, nes galvoja, kad gali susilaukti keršto.
Pasak VVTAĮT direktorės I. Skuodienės, per ketverius metus nuo jos vadovavimo tarnybai pradžios pranešimų vaikų teisių klausimais skaičius išaugo 46 procentais. 2019 metais taryba gavo daugiau, kaip 32 tūkst. pranešimų, pernai pranešimų skaičius pasiekė beveik 47 tūkst.
Iš visų pernai gautų pranešimų 32 proc. nepasitvirtino. Didžiąją dalį pranešimų sudaro informacija, gaunama iš policijos.
Tarp pranešėjų – medikai
Sveikatos priežiūros ir gydymo įstaigos tarp pat yra tarp pranešėjų, kurie gali pastebėti smurto prieš vaikus atvejus, apie kuriuos privalo informuoti atitinkamas institucijas – policiją ir VVTAĮT.
„Esu dalyvavusi konferencijoje Švedijoje, kurioje vaikų ligų gydytojas pasakojo ir ragino medikus būti budriais ir vaikų apžiūros atvejais nenumoti rankos į ženklus, kurie gali signalizuoti apie smurtą“, – sako LSMU Kauno klinikų Vaikų ligų klinikos socialinė darbuotoja Andželika Balčiūnienė.
Pasak jos, ji jau žino, kaip atrodo nudeginimas cigarete, kaip atpažinti diržo ar pliaukštelėjimo ranka žymes. „Patikėkite, prieš vaiką pakelta ranka ant vaiko odos palieka ryškią pirštų žymę. Žinau, kaip kaip atrodo kraujosrūvos, kaip jos keičiasi, kaip pagal spalvą atpažinti smurto laiką, pobūdį“, – pasakoja socialinė darbuotoja. To ji išmoko keldama kvalifikaciją, bendraudama su medikais stebėdama konkrečius smurto prieš vaikus atvejus.
„Būna, kad vaiką atveža visai dėl kitos priežasties, pavyzdžiui, stipraus karščiavimo, o pakėlęs apatinius marškinėlius, medikas ant nugaros pamato diržo žymes – tada jau prireikia ir mano pagalbos“, – sako ji.
Socialinio darbuotojo etatas klinikoje įsteigtas 2014 m., o viena iš šio darbuotojo funkcijų – teikti pagalbą medikams, kuomet susiduriama su smurto artimoje aplinkoje atvejais.
„Socialinio darbuotojo etatas klinikoje atsirado tik dėka mūsų vadovo Rimanto Kėvalo, kuris turi visapusį požiūrį į vaiką, jo sveikatą, emocinę būseną. Medikų darbas yra pasirūpinti vaiko sveikata, mano darbas – organizuoti visą reikalingą pagalbą, vaiko apsaugą ir tolimesnę priežiūrą“, – sako A. Balčiūnienė.
Paklausta, ar tokie socialinių darbuotojų etatai gydymo įstaigose neturėtų būti finansuojami iš socialinei apsaugai skirto valstybės biudžeto, SADM viceministrė V. Augienė pastebėjo, kad jos vertinimu, viena sistema neturėtų finansuoti kitos sistemos poreikių. „Socialinių darbuotojų atsiradimas gydymo įstaigoje jau nebėra niekam naujiena, jie turės dirbti ir šeimos gydytojų komandose. Svarbu, kad gydymo įstaigos pačios suvoktų jų būtinybę, tada tam atsiras ir lėšų“, – sako ji.
Požiūris pamažu, bet keičiasi
Pasak socialinės darbuotojos A. Balčiūnienės, per 15 metų jos darbo praktiką situacija visuomenėje smurto atžvilgiu ženkliai pasikeitė. „Pasikeitė tiek žmonių sąmoningumas, tiek tarnybų darbas. Jei iki 2017 m. stebėjome abejingumą, vangų reagavimą į kritinius atvejus, tai dabar pakanka skambučio ir iškart prasideda atsakingų pareigūnų veiksmai“, – pasakoja ji.
Tačiau moteris pripažįsta, kad smurto prieš vaikus artimoje aplinkoje atvejais būna ir pilkųjų zonų. „Neseniai turėjome atvejį, kai akivaizdžiai kūdikiui stebėjome sukrėsto vaiko sindromą, tačiau tėvai tai neigė – tad greičiausiai kūdikis grįš su jais namo. Tokiais atvejais ilgai kankina nerimas, ar viską padarėme teisingai, gal tėvams reikėjo pagalbos?“ – pasakojo A. Balčiūnienė.
Visgi A. Balčiūnienė džiaugėsi, kad požiūris į vaikų auginimą, auklėjimą pamažu keičiasi, todėl situacija turėtų gerėti. „Kad visiškai nebeliks smurto, tuo netikiu. Net Švedijoje, kuri yra pirmaujanti šalis kovoje su smurtu artimoje aplinkoje, kasmet fiksuojamos kelios vaikų smurtinės mirtys, kurias sukelia jų artimiausi žmonės“, – sako LSMU Kauno klinikų Vaikų ligų klinikos socialinė darbuotoja.
Vaikžudžiai – pilkojoje zonoje
Atvejai, kuomet dėl smurtinių tėvų ar įtėvių veiksmų žūsta vaikas, yra išskirtiniai. Jei šeimoje nėra kitų vaikų, kuriuos reiktų apsaugoti, policija neturi pagrindo informuoti apie tai vaiko teisių apsaugos darbuotojus.
Gelbėja tik tai, kad dauguma tokių atvejų būna rezonansiniai ir tirti juos SADM dažniausiai paveda sudarytai komisijai. Tuomet VVTAĮT sulaukia klausimų, ar šeima buvo žinoma, stebima, ar jos atžvilgiu būta pranešimų.
Nors teoriškai VVTAĮT darbo rezultatus turėtų kontroliuoti SADM, praktikoje toks įspūdis nesusidarė. Tyrimo metu nepavyko nustatyti ir kokius ši tarnyba savo veiklai kelia kiekybinius tikslus.
Publikacijų ciklą „Vietos bendruomenėms aktualūs žurnalistiniai tyrimai“ iš dalies remia Medijų rėmimo fondas.
