Prieš dešimtmetį Kaune, Žannos Jankovskajos iniciatyva įkurti „Kauno hospiso namai“ šiandien tapo vilties ir pagalbos simboliu sergantiems nepagydomomis ligomis. Hospisas Kauno miesto ir rajono gyventojams teikia nemokamą paliatyvią pagalbą jų pačių namuose.
„Pradėjome nežinodami, ar pavyks, bet vedini didelio noro padėti,“ – pasakoja hospiso direktorė Kristina Krasko. – „Jau dešimt metų nešame viltį į kiekvieno paciento namus su pagarba, kantrybe ir orumu“.
Kelio pradžia hospise
„Mano kelias Kauno hospise prasidėjo prieš devynerius metus. Buvau vaiko auginimo atostogose. Tai ypatingas laikas kiekvienai moteriai, priverčiantis permąstyti gyvenimo pasirinkimus, ypač – profesinį kelią. ISM universitete studijavau švietimo lyderystės vadovų magistrantūros studijose, kurios visiškai pakeitė mano požiūrį į mokymąsi visą gyvenimą ir suteikė vadovui reikalingų žinių. Supratau, kad į buvusį darbą grįžti nebenoriu ir netrukus gavau pakvietimą prisijungti prie hospiso kaip savanorių koordinatorė“, – pasakoja Kristina.
Pradėjusi dirbti „Kauno hospiso namuose“, Kristina su vyru Dariumi augino du vaikus: 5-erių Gertrūdą ir 2-ejų Vytautą. Prieš penkerius metus jų šeimą papildė sūnus Antanas. „Mano vaikai auga kartu su hospisu: jie man padeda būdami mažaisiais savanoriais“, – džiaugiasi moteris.
Pradėjus dirbti hospise, čia dirbo vos 4 darbuotojai, jiems padėjo apie 20 savanorių. Šiandien hospise jau 16 darbuotojų, o savanorių skaičius perkopė 180.
Per dešimt metų pagalba suteikta daugiau nei 1000 pacientų
„Kauno hospiso namai“ aktyviai bendradarbiauja su Kauno miesto įstaigomis: pasirašytos bendradarbiavimo sutartys su Kauno miesto bei rajono poliklinikomis, ambulatorijomis, šeimos klinikomis, slaugos komandomis, universitetais ir kolegijomis.
„Pastaraisiais metais padėjome daugiau nei 60 pacientų ir jų artimųjų. Per visą hospiso veiklą aplankėme daugiau nei 1000 pacientų jų pačių namuose. O kiek dar jų neaplankėme gyvai, tik pakalbėjome telefonu. Aplankyti paprasčiausiai nespėjome“, – apgailestauja K. Krasko.
Šiandien komandoje dirba medicinos gydytoja Dovilė Tikniūtė, bendrosios praktikos slaugytojos: Drasutė Urbanavičienė, Regina Purauskaitė, Gabrielė Pilkaitienė, slaugytojų padėjėjos: Reda Aliukonytė ir Brigita Žiliukienė, medicinos psichologė Aušra Bradauskaitė, kineziterapeutės: Rasa Diškevičienė, Jūratė Piliutienė, Diana Nemčiauskienė, socialinė darbuotoja ir savanorių koordinatorė Karolina Baltrušaitytė, savanorių psichologė Sigita Novikovienė, dvasinė asistentė Jolanta Jančiukienė, buhalterė Jūratė Sargiūnienė ir direktorės pavaduotoja Paula Kvederytė. Nuolat padeda įvairių sričių ir profesijų savanoriai.
„Šiuo metu padedame 24 šeimoms, 4 pacientai yra vaikai. Skaičius nuolat kintantis: vieni pacientai miršta, ateina kiti su pagalbos prašymu. Jaučiame, kad mūsų pagalbos poreikis gali tik augti, tad jam didėjant ieškosime finansinės paramos, samdysime ir apmokysime daugiau personalo“, – teigia moteris.
Prisidėti prie hospiso veiklos laukiami visi norintys. Kristina pasakoja, kad visi darbuotojai ir savanoriai čia atsirado po gyvenimo išbandymų ir patyrę sunkumų: „visada išklausome visus ir pasitarę komandoje ieškome galimybių, kur kiekvienas galėtų save realizuoti, kam galėtų pasitarnauti. Visų pirma ieškomas žmogus, kuris empatiškai ir jautriai išgirs būsimo paciento norus ir svajones“.
Hospiso priežiūra – tai besąlygiška meilė ir nuolatinė parama. Tokios pagalbos pagrindinė užduotis- padaryti viską, kad ligos simptomai pacientui būtų lengviau išgyvenami ir gyvenimas taptų bent kiek šviesesnis. „Hospiso pacientai ir jų artimieji labai aiškiai supranta apie bet kada galinčią nutrūkti gyvenimo stygą, tad tiek ligoniai, tiek hospiso darbuotojai ir savanoriai gyvenimą gyvena kiekvieną sekundę“, – teigia „Kauno hospiso namai“ direktorė.
Hospisas ne tik padeda gyventi gyvenimą, bet ir pildo svajones
Paliatyvi pagalba namuose yra tik viena iš hospiso veiklų. Kita – svajonių pildymas. „Viena pirmųjų įgyvendintų kelionių mus vedė į „Snow Areną“ Druskininkuose, kur vienas pacientas svajojo nusileisti snieguotu taku. Po to sekė daugybė išvykų, koncertų, ežerų lankymo, net buvusių darboviečių, bažnyčių ir gimtųjų sodybų aplankymas. Galvojate, kas čia tokio – nuvežti žmogų į koncertą? Bet tam dažnai reikia specialaus transporto, paciento nunešimo neįgaliojo vežimėlyje. Tai nėra paprasta, bet hospise įmanoma“, – sako K. Krasko.
Lietuvoje hospisų veikla vis dar stokoja dėmesio
Šiuo metu hospisai veikia Vilniuje, Alytuje ir Kaune, o mažesniuose miestuose veikia paliatyvios pagalbos centrai. Lietuva paliatyvią pagalbą pradėjo teikti vėliausiai tarp Baltijos šalių, tačiau paslaugos plėtra vyksta ganėtinai sparčiai.
„Vilniaus, Alytaus ir Kauno hospisai įkurti privačių asmenų iniciatyva. Jie egzistuoja tik atsidavusių žmonių dėka, pasitelkdami visuomenės paramą ir pagalbą. Liūdna, kad valstybės institucijos vis dar nemato poreikio padėti daugiau. Kol kas turime tik atitikti jų keliamus aukštus reikalavimus“, – dalijasi K. Krasko.
Šiuo metu „Kauno hospiso namai“ veikia kaip licencijuota ambulatorinė įstaiga, teikianti paliatyvią pagalbą namuose. Hospisas yra sudaręs sutartį su Teritorine ligonių kasa, kuri padengia dalį pagalbos išlaidų. Deja, bet lėšų nepakanka visiems darbuotojų atlyginimams, degalų ir medicininės įrangos išlaidoms.
K. Krasko dalinasi, jog finansiniai sunkumai hospiso veiklą slegia dažnai. „Per visus šiuos metus hospise du kartus esu galvojusi, kad dabar jau tikrai viskas, nes išmokėti darbuotojams atlyginimus jau nebuvo iš ko. Abu kartus atsistoti ant kojų mums padėjo paprasti kilniaširdžiai žmonės, skyrę savo paramą“, – prisimena hospiso vadovė. „Didžiausia svajonė – stacionarus pastatas, kuriame būtų galima nenutraukiamai teikti pagalbą pacientams. Taip leistume atsikvėpti ligonių artimiesiams, kurie dažniausiai būna pervargę nuo nuolatinės artimojo slaugos“.
Įžengęs į paciento namus iš jų visada išeini kitoks
„Drąsiai galiu sakyti, jog hospise aš užaugau kaip žmogus, čia ir toliau auga mano šeima. Dirbant ar savanoriaujant hospise neįmanoma išlikti tokiu pat – čia kiekviename žmoguje vyksta pokytis. Įžengęs į paciento namus, visada iš jų išeini kitoks. Pradžia buvo sunki, su hospiso steigėja Žanna dirbome iš pajautimo, nes mokytis nebuvo nei kur, nei iš ko. Žvalgėmės tik į užsienio pavyzdžius, tačiau pritaikyti jų patirtį Lietuvoje kartais tiesiog kultūriškai neįmanoma“, – pasakoja „Kauno hospiso namai“ direktorė K. Krasko.
„Neturint stacionaraus pastato pacientams ir jų artimiesiems yra sunku suprasti kaip veikia Kauno hospisas. Šiandien hospiso darbuotojų telefonai skamba dažnai, o elektroninio pašto dėžutes pasiekia laiškai su pagalbos prašymais, atrodo, kad viskas vyktų paprasčiau, jeigu žmonės turėtų kur atvykti fiziškai. Dirbti hospise nėra lengva, nes niekada nežinome, kokio skambučio sulauksime, kokios pagalbos prireiks mūsų pacientams čia ir dabar“.
Šiais metais „Kauno hospiso namai“ švenčia veiklos dešimtmetį. Vadovės K. Krasko teigimu, tai reikšminga sukaktis, įrodanti, kad geros valios žmonių dėka tokios organizacijos yra be galo reikalingos. „Dėkojame visiems mus palaikantiems, prisidedantiems prie mūsų veiklos finansiškai, savanoriaujantiems ir dirbantiems. Kiekvienam linkiu niekada neprarasti vilties gyventi, nes visada šalia atsiras žmonių, kurie išties pagalbos ranką ir įžiebs viltį“, – sako K. Krasko.
„Kauno hospiso namai“ organizacijai galima padėti tampant savanoriu, skiriant paramą daiktais, pinigais arba 1,2 proc. gyventojų pajamų mokesčio. Finansinę paramą galite pervesti tiesiai į VšĮ „Kauno hospiso namai“ sąskaitą: LT467300010141748723.
