Viešojoje erdvėje prostitucija neretai vadinama seniausia pasaulio profesija, kurią gaubia mistika. Visgi prekybos žmonėmis ir prostitucijos aukoms pagalbą teikiančios organizacijos tokį romantizuotą vaizdą laiko iškreiptu ir skatina suprasti, jog už linksmybių fono slypi sugriauti gyvenimai ir nežmoniškas išnaudojimas.
Viešos kalbos apie prostitucijos problematiką daug neišgirsi – kaip žinia, Lietuvoje teikti prostitucijos paslaugas nėra legalu, o kas gi nori ieškoti empatijos nukentėjusioms moterims, kurias Temidės tarnai laiko nusikaltėlėmis?
Europos Sąjungoje prostitucija teisiškai reguliuojama skirtingai – Lietuva yra viena iš šalių, kurioje administraciniu nusižengimu laikomas tiek vertimasis prostitucija, tiek tokių paslaugų pirkimas.
Kitose Europos valstybėse taikomi skirtingi modeliai – štai Švedijoje sekso paslaugų pardavimas nėra laikomas nusikaltimu, tačiau už sekso paslaugų pirkimą baudžiama kur kas griežčiau nei Lietuvoje – gresia net ir laisvės atėmimo iki vienerių metų bausmė.
O Vokietijoje prostitucija yra legalizuota, tad tokių paslaugų pirkimas neužtraukia jokios atsakomybės pirkėjui.
Lietuvoje tiek pirkimas, tiek vertimasis prostitucija, tiek prostitucijos paslaugų „pirkimas“ reglamentuojami tuo pačiu 487 LR administracinių nusižengimų kodekso straipsniu.
Pirmą kartą policijai prigavus naudojantis ar teikiant prostitucijos paslaugas, gresia bauda nuo devyniasdešimt iki vieno šimto keturiasdešimt eurų. Pakartotinai – nuo vieno šimto keturiasdešimt eurų iki trijų šimtų eurų.
Prostitucijos organizavimas (užsiėmimas sutenerio veikla) baudžiamas griežčiau – šiuo atveju taikoma baudžiamoji atsakomybė, pagal BK 307 str. Visgi numatomos sankcijos irgi nėra tokios jau griežtos – galima bauda, laisvės apribojimas, areštas.
Nors ir numatoma galimybė skirti laisvės atėmimą iki dviejų metų, tai labiau teorinis pasvarstymas.
Tik verta pažymėti, jog prostitucija labai dažnai susijusi ir su daugybe kitų nusikaltimų, už kuriuos baudžiama griežčiau. Pavyzdžiui, jei iškėlus bylą dėl prostitucijos organizavimo, asmenys taip pat pripažįstami kaltais dėl prekybos žmonėmis, tokiu atveju numatoma tik laisvės atėmimo laisvė. Todėl retais atvejais, suteneriai būna pasiunčiami už grotų.
Ne paslauga, o smurto forma
Ketvirtadienį Kaune buvo suorganizuotas kol kas pirmasis ciklo „Dekonstruojame prostituciją“ susitikimas – susitikime dalyvavę nevyriausybinių organizacijų, teisėsaugos, bei kitų institucijų atstovai siekė aptarti, kaip būtų galima užkardyti prostituciją.
Šią diskusiją savo patalpose suorganizavo nevyriausybinė organizacija FRIDA, dirbanti su moterimis ir jaunimu, bei Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras (KOPŽI).
Įžanginį žodį tariusi FRIDA direktorė Daiva Baranauskė aiškiai įvardijo, jog organizacija prostituciją laiko žmogaus teisių ir orumo pažeidimu.
„Tai nėra darbas, lengva ranka pasirenkama veikla. Mes tai laikome moterų teisių pažeidimu, tokia mūsų organizacijos pozicija. Moterys yra pažeidžiamos iki įtraukimo, jos pažeidžiamos ir po to“, – pabrėžė D. Baranauskė.
KOPŽI vadovė Kristina Mišinienė atskleidė, jog mintis suorganizuoti diskusiją kilo stebint pastarųjų kelerių metų tendencijas. Anot jos, po karo Ukrainoje, prostitucijos mastai Lietuvoje auga geometrine progresija. Visgi suteneriams lengviau išnaudoti pažeidžiamas moteris, kad ir atvykusias iš karo zonų.
K. Mišinienė taip pat sutiko, jog prostitucija – smurto forma.
„Mūsų įstatyminė bazė labai aiškiai kalba apie paslaugas, vadina tai paslaugomis. Mes, kaip pagalbą teikiančios organizacijos, nenorime prostitucijos matyti kaip paslaugų klausimo“, – paaiškino K. Mišinienė.
„Teisėsauga sako, kad tai nusikaltimas, o mes sakome, kad tai yra išnaudojimas“, – vėliau pridūrė specialistė.
Per du metus laiko – nei vieno sulaikyto kliento
Susitikime dalyvavo ir keli policijos atstovai, kurių tapatybės redakcijai yra žinomos. Diskusijoje dalyvavo ir Kauno apskrities VPK kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos atstovas – būtent šis VPK skyrius tiria nusikaltimus, susijusius su prekyba žmonėmis.
Kauno apskrities VPK kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos atstovas atskleidė, jog šiemet užfiksuotas 21 vertimosi prostitucija atvejis. Iš 21 atvejų, 17 atvejų buvo pirminiai, t.y prostitucija besiverčiantys asmenys anksčiau nebuvo žinomi teisėsaugai, o 4 atvejai buvo pakartotiniai.
Visgi daug iškalbingesnis kitas skaičius – kiek gi buvo sulaikyta sekso paslaugą perkančių klientų?
Paaiškėjo, jog per du metus Kauno apskrityje nebuvo sulaikytas nei vienas toks pirkėjas. Ar tai reiškia, jog policijai neįdomūs prostitucijos paslaugomis besinaudojantys pirkėjai?
Policijos atstovo teigimu – anaiptol ne. Jis pabrėžia, jog dauguma sandorių įvyksta prostitucijos paslaugas teikiančioms moterims įkeliant skelbimus internete.
Pagal skelbimą nesunku nustatyti asmenį, kuris parduoda paslaugą, bet sunku nustatyti asmenį, kuris paslaugą perka. Mat nubausti žmogaus, kuris tik įėjo į patalpą, jie negali.
Nors anot KOPŽI, būtent tokia tvarka ir egzistuoja Švedijoje – jei jau įėjai į patalpą, kur organizuojama prekyba sekso paslaugomis, vadinasi siekei tokio tikslo.
O Lietuvoje padėtis visai kitokia, mat anot pareigūno, baudomis nepatenkinti sekso ištroškę piliečiai tuomet apskundžia policijos sprendimus, o policijai yra tekę vaikščioti po teismų sales, dėl paskirtos apgailėtinos 45 eurų baudos.
Policija atskleidžia, jog neretai prostitucija besiverčiančios moterys sulaikomos organizuojant specialius „imitacinius“ sulaikymus – skelbime nurodytu adresu pasiunčiamas pareigūnas, kuris apsimeta klientu.
Susitikimo metu buvo iškeltas klausimas, kodėl nėra vykdomas atvirkščias procesas – kuomet policija paruoštų moteris, kurios apsimestų prostitutėmis ir taip pat padėtų sulaikyti klientus.
Policijos atstovas teigė, jog teoriškai toks variantas yra įmanomas ir svarstytinas. Tik policija vardija gausybę problemų – tam reikėtų suorganizuoti butą (kas yra brangu), moterims galėtų kilti grėsmė.
Visgi policija neatmeta galimybės, kad ateityje ir tokios operacijos taps realybe.
Anksčiau KOPŽI yra ne kartą išdėstę savo poziciją – nevyriausybinė organizacija mano, jog reikėtų nebausti moterų besiverčiančių prostitucija, tačiau paslaugų pirkimas turėtų likti nelegaliu, o gal ir užtraukti baudžiamąją atsakomybę.
Šiuo metu ANK ir BK yra surėdyti taip, jog auka ir išnaudotojas yra prilyginami vienas kitam.
Be to, finansinės baudos yra apgailėtinai mažos, mat kaip pabrėžia KOPŽI, prostitucijos „paslaugomis“ naudojasi turtingi, įtakingi vyrai, kuriems baudos nieko nereiškia. Jie bijo tik viešumo.
Policijos atstovas taip pat sutiko, jog pirkėjų baudimas administracine tvarka tikrai nemažins paklausos.
Jo nuomone, vertėtų pasvarstyti apie pirkimo paslaugos kriminalizavimą ir tuomet stebėti rezultatus – galbūt baudžiamoji atsakomybė atbaidytų. Tik žinoma, teisėkūros sprendimų policija priimti negali.
Tačiau tas pats dėsnis veikia ir prostitucija besiverčiančias moteris – kadangi daugelis jų yra socialiai pažeidžiamos, o tuo pačiu uždirba ir nemažus pinigus, administracinės baudos jų tikrai neatbaido.
Įrodyti organizavimą – taip pat sunku
Taigi, klientų bausti nepavyksta. O kaip yra su suteneriais?
Kaip minėjome, jiems taikoma griežtesnė atsakomybė. Tik čia bėda ir vėl ta pati – policijai nelengva juos sulaikyti.
Štai ir atsekus iki prostitucijai naudojamos patalpos, policijai sudėtinga bendrauti su prostitutėms butus nuomojančiais savininkais. Policija nurodo, jog praktiškai neįmanoma įrodyti, jog butų savininkai būtų susiję su prostitucijos organizavimu – jie prisisėmę burnas teigia, jog nieko nežino, o butą išnuomojo trumpam laikui.
Policija stengiasi bendradarbiauti su internetinių skelbimų puslapių administratoriais ir šalinti sekso paslaugas siūlančius skelbimus, blokuoti IP adresus. Tačiau ir tai primena sizifo darbą, mat susikurti naują skelbimą – itin paprasta.
Kad ir kaip makabriškai tai skambėtų, prostitucija iš esmės veikia laisvosios rinkos paklausos ir pasiūlos dėsniais. Dėl to prostitucija besiverčiančios moterys dažnai migruoja.
Policija paminėjo ir tokį atvejį, kai prostitucija besivertusi mergina išvyko į Norvegiją, nes ten tikėjosi daugiau uždirbti. Tik po poros savaičių vėl sugrįžo į Lietuvą, nes pasirodo, jog paklausa Norvegijoje yra nepalyginamai mažesnė.
Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos atstovo nuomone, tokius rezultatus nulemia aukštesnis Skandinavijos šalių socioekonominis išsivystymas, bei pasikeitęs visuomenės požiūris į prostituciją.
Beje, KOPŽI sutinka, jog vienas iš didžiausių Švedijos modelio pasiekimų – pokytis visuomenės požiūryje.
Su aukomis susiduria ir kitų profesijų atstovai
Visgi su prostitucijos aukomis susiduria ne tik teisėsauga. Štai diskusijose dalyvavo Tomas Biržietis – Prano Mažylio gimdymo namų vadovas, akušeris ir ginekologas, Lietuvos akušerių ginekologų draugijos viceprezidentas.
Jis pabrėžia, jog akušerių ginekologų draugijai ypač rūpi prostitucijos sukeliamos problemos – tai lytiškai plintančios ligos, nepageidaujami suaugusiųjų ir nepilnamečių nėštumai. Anot gydytojo, kartais tikrai tenka susidurti su pacientėmis, kurios kelia įtarimų.
„Mes kartais net ir tarp gimdyvių įtariame, pavyzdžiui, kai vyras viską atsakinėja, o moteris visiškai tyli“, – teigia T. Biržietis.
Visgi medikų rankos yra visiškai surištos. Įtarus tokį atvejį, belieka pranešti policijai ir tikėtis geriausio – visgi medikai turi laikytis itin griežtų pacientų duomenų apsaugos įstatymų.
Tačiau net jei policija ir susidomės, labai sunku įrodyti klastą, turint tik įtarimą.
K. Mišinienė pasakojo, jog teko girdėti apie tokius atvejus, kai su gimdyve kažkodėl ateina keli įtartini vyrai, nesusieti šeimyniniais ryšiais. Kitaip tariant, su auka atvyksta jos suteneriai.
T. Biržietis pridūrė, jog pats su tokiais kuriozais nesusidūrė, bet neatmetė galimybės, kad kitose Lietuvos vietose tokių atsitikimų būti gali.
Tik medikas pabrėžia, jog tokios aplinkybės iš karto sukeltų įtarimų gydytojams.
Panašiai sunkiai bendrauti sekasi ir socialines paslaugas teikiantiems specialistams. Štai Kauno miesto socialinių paslaugų centro socialinių paslaugų šeimai skyriaus vedėja Edita Ablačinskienė nurodė, jog prostitucijos aukos į kalbas eina labai sunkiai.
„Net ir moterys sulaužytais kaulais atsiima parodymus, sako kad nukrito. Tad padėti labai sunku“, – pabrėžė E. Ablačinskienė.
Beje, aukos ne tik keičia parodymus, bet ir atsisako psichologinės pagalbos paslaugų. O juk per prievartą pagalbos nepasiūlysi.
Tačiau ekspertė pabrėžė, jog yra ir sėkmės istorijų – pavyzdžiui, nukentėjusi moteris atsisakė pagalbos vienu metu, tačiau sutiko eiti į kalbas po dviejų metų, kai buvo tam pasiruošusi.
Tad pagalbą teikiančių organizacijų siunčiama žinutė yra paprasta – nepaisant patirtos skriaudos, kreiptis pagalbos niekada nėra vėlu, o sudaužyti gyvenimai vėliau gali transformuotis ir į sėkmės istorijas.
