Koks menas, laužantis daugiausia iečių polemikos mūšiuose, yra vienas demokratiškiausių? Šis klausimas – ne viktorinai, o veikiau pasvarstymas apie kūrybinės laisvės paradoksą: kokio žanro atstovams, siekiantiems nevaržomai kurti, reikia valdžios leidimo ir visuomenės pritarimo? Girdžiu kylantį murmesį: kas nori, tas piešia. Tiesa, jeigu išbraukiame sąlygą: laisvai ir legaliai. Ne kiekvieno piešinio autorius gali būti vadinamas menininku, nors kuria gatvės meną. Dar vienas šios (ne)demokratiškos dvipusybės aspektas, kad stebėtojas taip pat nėra laisvas rinktis: matyti ar nematyti. Urbanizuotose teritorijose norom nenorom lankome „galerijas po atviru dangumi“. Važiuodami į darbą, universitetą, polikliniką ir iš jų grįždami, vesdami vaikus darželin, lydėdami juos mokyklon ar vedžiodami šunelį, sukardami miesto šaligatviais savo kasdienius 10 tūkstančių žingsnių, nors ir akies krašteliu vis tiek užmatysime bent vieną ryškų paveikslą. Upių krantinėse ir patiltėse bėgikų regos lauką atakuoja šimtai spalvingų bomberių piešinių ir galybė tagų. Gal todėl esame tokie jautrūs kiekvienai miesto peizaže atsiradusiai vizualinei mįslei: kas nupiešė, apie ką ir kodėl būtent čia?
Vienas sienografų bendruomenės narių yra kaunietis Žygimantas Amelynas, sukūręs dešimtis reikšmingų gatvės meno darbų. Kai kurie jų ilgainiui tapo atpažįstamais miesto identiteto ženklais. Kartais jo idėjos virsta menininkų grupės „Gyva grafika“ kūriniais, kartais jis pats mielai stoja už kolegų nugarų – asmeninės autorystės išaukštinimas nėra svarbiausias šio žanro kūrėjų siekis. Įdomu, kaip jis vertina gatvės meno prasmę ir prieštaras; kodėl turėdamas taikomosios grafikos dailininko diplomą pasuko tapyti sienų, kaip prasidėjo kūrybinis kelias.
Anot Žygimanto, anuomet Dailės akademijoje grafikos studijos buvo unikalios tuo, kad studentai visko gaudavo po truputį: nuo knygų rengimo ir poligrafijos žinių iki menų, nuo piešimo, kompozicijos iki filosofijos. Alma mater išleisdavo absolventus beveik neparuoštus, tik šiek tiek kažko pramokusius.
„Vėliau, mums pabaigus VDA Kauno fakultetą, įvyko reforma, o studijavome dar tokiomis „karinėmis“ sąlygomis: durnynas buvo neseniai atiduotas akademijai, net lovos neišneštos, visur mėtėsi švirkštai; senosios grafikos ėsdinimo patalpos buvo nepritaikytos, be jokio vėdinimo, kvėpuodavom rūgštimi, – prisimena Žygimantas. – Vis tiek šito į nieką nekeisčiau, nes svarbiausia – būti tarp tokių pat kaip tu, tobulėti pasiremiant vienam į kitą. Pati studijų programa buvo ne tiek ir svarbi. Tuo metu gavau pirmą užsakymą – išpiešti restoraną, bet visiškai šiuose reikaluose nesigaudžiau. Pažinojau Tadą Šimkų, buvome kursiokai. Būtent šis bendras darbas man buvo visiška pradžia, o jis tuos takus jau buvo pramynęs. Nusprendėme pabandyti šioje sferoje ką nors įdomaus nuveikti. Nuo lengvų papaišymų iš karto šoktelėjom ant aukšto laiptelio ir sukūrėme „Išminčiaus“ eskizą. Jis buvo mūsų tramplinas į gatvės meną.“
Trupantis miesto simbolis
Kauno Senamiesčio kontekste itin ryškus, milžiniškas (440 kv. m) „Gyvos grafikos“ kūrinys „Senelis išminčius“ – dedikacija Fluxus tėvui Jurgiui Mačiūnui, – 2013 m. įsikomponavęs per visą buvusio „Lituanicos“ batų fabriko, vėliau tapusio „Fluxus ministerija“, šoninį fasadą, netrukus virto turistų pamėgta instagramine vieta, o ilgainiui – miesto šiuolaikiškumą ir jaunatvišką polėkį reprezentuojančiu simboliu. Užsienio spaudoje rasime ne vieną straipsnį apie Kauną, iliustruotą šios įspūdingos sienos nuotraukomis. Džemperiai, marškinėliai, tamprės, kojinės, kepurės, krepšiai ir kiti aksesuarai su „Seneliu“ – populiarūs „It’s kaunastic“ suvenyrai.
Žygimantas, pristatydamas kūrinio idėją, prasitarė, kad pati siena įkvėpė piešinį: „Beveik visuose eskizuose buvo tupinti figūra, nes taip diktavo langų išdėstymas. Mažos detalės atsirado todėl, kad tai apleistas batų fabrikas, kuriame tuo metu klestėjo Fluxus menai – štai ir Senelis basas. Pypkę pasufleravo viena sienos dalis su kaminėliu. Tada svarstėm, ką dar pridėti, kad būtų prasmingesnis piešinys. Gal žvaigždyną? Net ir menkiausios užuominos tūno smegenyse: iš pradžių paišai, mąstai kaži ką abstrakčiai, paskui bandai sudėlioti eskizą ir tuomet organiškai susikomponuoja visas paveikslas.“
Per 11-a šlovės metų „Senelis išminčius“ gerokai nušepo, pabluko ir prašyte prašosi atnaujinamas. Iš tiesų keista, kodėl to nedaroma. Ž. Amelynas pastebi, kad byra ne dažų sluoksnis, o sienos tinkas, nes seną pastatą būtina restauruoti. „Atnaujinti šią sieną tikrai bandėme. Miesto valdžia tuo klausimu visiškai pritaria – darykite. Tačiau sienos savininkai galbūt suinteresuoti pastatą išlaikyti kuo baisesnį – labiau apleistą didesnė tikimybė nugriauti. Desperatiškas siekis pakeisti šį statinį kažin kuo kitu. Iš viešų savivaldybės pasisakymų galima spręsti: norima, kad ten atsirastų ne bet koks objektas, o kuriantis miesto pridėtinę vertę. Su pastato savininkais pokalbis labai trumpas: leidimo neduos. Nors tai tik kūrinio atnaujinimas, savaitėlės darbas, ir jis toliau sau neutraliai gyvuotų. Pirmą kartą išvydę „Senelį“ turistai mato, sakyčiau, tik 20 procentų tikrojo pradinio vaizdo. Aišku, gaila, bet, manau, jis savo laiką jau atitarnavo.“
Ne pirmąsyk viešumoje svarstoma apie gatvės meno išsaugojimą. Ši problema nėra tokia vienareikšmė, kaip gali pasirodyti, ir verta diskusijų. „Nemunas“ taip pat šia tema yra spausdinęs kelis gatvės meno ir paveldo tyrinėtojos dr. Laimos Nomeikaitės straipsnius. Ar teoriškai įmanoma vertingiausiems gatvės meno kūriniams, kaip kultūros objektams, suteikti paveldo objekto statusą? Ar tai juos išgelbėtų? Galėtume prisiminti ne tik pasaulyje garsiai nuskambėjusius atvejus, kai tyčia ar iš nežinojimo buvo sunaikinti žinomų dailininkų gatvės meno darbai. Yra sudarytas ilgas legendinio Banksy praradimų sąrašas. Įvairių neapsižiūrėjimų būta ir pas mus: vienas skandalingiausių – „Kauno tiltų“ darbininkų sunaikintas Morfai (Timotiejaus Norvilos) darbas po Pėsčiųjų tiltu per Nemuną. Savivaldybė suteikė šiam projektui leidimą ir paramą, o jos pačios įmonė netrukus uždažė. Nors menininko atsiprašė, vietoj kūrinio liko kartėlis.
„Man gal net skaudesnė kita netektis, – sako Žygimantas, – Senamiestyje, prie Dailės akademijos, buvusi Venera su skalbimo mašina (Ramunės Barkauskaitės „Meno rutina“, – red. past). Tą darbą buvo galima išsaugoti. Žvelgiant į šio žanro prigimtį, kūriniai nėra ilgalaikiai, ir tas laikinumas turi daug grožio: žmogus turi paskubėti, aplankyti ir pasidžiaugti gimusiu sienos piešiniu. Argi neįdomu? Tai nėra saugomas menas, nors tikrai turime pavykusių darbų, tapusių vietos veidu. Ir, aišku, svarbus veiksnys – fasado paviršiaus ilgaamžiškumas: piešinys turėtų būti atliktas ant visiškai restauruotos sienos, ant atmosferos poveikiams atsparaus tinko, tuomet galėtų gyvuoti 20–30 metų, o atnaujintas – gal dar ilgiau. Taip dažniausiai nėra. Lietuvoje labai lengvai išduodami leidimai naudoti problemiškas sienas, kai pastatas tiek apleistas ir baisus, kad piešinys jo tikrai nepablogins. Taip buvo nuspręsta ir dėl „Fluxus ministerijos“: „Ši siena nėra saugoma, tad tiesiog išpieškite, kad būtų gražiau.“
Dailininkas prisimena, jog kūrinio ant batų fabriko fasado pati pradžia buvo it kamuolio mėtymas pirmyn atgal. „Mudu su Tadu dažnai lankydavomės „Fluxus ministerijoje“, jos siena atrodė įdomi, ir, rodos, pirmieji pasiūlėme ką nors ant jos nupiešti. Tai buvo tik pamosikavimas žodžiais, bet idėja vis augo ir augo. Po poros metų prie sumanymo nusprendė prisidėti Fluxus bendruomenė, įskaitant ir Artūrą Zuoką. Jis tikrai pasižymėjo – gerokai palengvino procesą. Buvo paskelbtas kiekvienam prieinamas konkursas. Laimėjom. Toks seno tipo renginys – laureatas įgyvendina savo idėją už dažus ir keltuvus, t. y. be jokio honoraro.“
Ar „Gyvos sienos“ tebegyvos?
Galima pamanyti, kad daugelis viešosiose erdvėse matomų darbų gimė be autorinio atlygio, tik už savikainą. Taip dažniausiai būdavo anksčiau, prieš gerą dešimtmetį. 2012 m. atsiradus galimybei teikti paraiškas Lietuvos kultūros tarybai, o 2017 m. – ir „Kauno akcentų“ konkursui, gatvės meno finansavimas iš esmės pasikeitė. Dar po kelerių metų pradėjusi veikti „Gyvų sienų“ programa dailininkams palengvino ir paspartino visą eigą: nuo idėjos iki kūrinio įgyvendinimo.
Ši Kauno savivaldybės 2019 m. inicijuota gatvės meno programa – tai interneto platforma, kurioje sienų piešėjai gali rasti geriausią vietą savo idėjai, o bendruomeninių ar įmonių pastatų savininkai – nemokamai pagražinti savo aplinką, suteikdami kūriniams tinkamas erdves: namų sienas, nykius transformatorinių fasadus, ugniasienes, mūrines tvoras ir pan. Šios dvi miesto savivaldos iniciatyvos – „Kauno akcentai“ ir „Gyvos sienos“ – viena kitą papildo. „Projektai susiję, – komentuoja Ž. Amelynas, – nes dažnai šioje interneto platformoje susirandi sieną ir, jeigu tik ji miesto teritorijoje ir nėra privati valda, kreipiesi į konkurso rengėjus: štai projektas, dera erdvėje, ją pagyvina ir viskas čia faina. Tada „Akcentų“ komisija nusprendžia, kokia nauda ir ar darbas etiškas. Saulius Rimas (Kauno savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjas, kuruojantis abi programas, – red. past.) tikrai supranta, turi reikiamų žinių bagažą ir šiaip yra gatvės meno mėgėjas. Be abejo, tokiuose konkursuose sunku išvengti subjektyvių sprendimų. Paraiškas vertinti skirtingų sričių atstovai: architektai – užtikrinti, kad būsimi kūriniai ko nors nepažeis, tarkim, kvartalo vientisumo, tapytojai – spręsti apie kūrinio meninę vertę. Tokia komisija turi būti kompetentinga.
„Gyvų sienų“ projektas, mano manymu, labai vykęs, – negaili gerų žodžių Žygimantas, – Čia viena tų reikalingų miesto iniciatyvų, atveriančių menininkams duris. Tai galimybė pamatyti daugybę laisvų sienų ir iš karto žinoti, kad tas žmogus ar bendruomenė suinteresuoti ką nors nuveikti kartu. Tik ši platforma truputį pritilusi, jai reikia priežiūros. Pavyzdžiui, visų įgyvendintų projektų vietos turėtų būti ištrintos iš žemėlapio, o darbų nuotraukos paviešintos atnaujintoje galerijoje. Be abejo, būtina vėl pakviesti žmones įkelti savo sienas bei įgyvendintus kūrinius. Buvo išties gražių pirminių impulsų, tikrai stipriai išreklamuotas projektas, o dabar vėl reikėtų miestiečius skatinti papuošti savo aplinką gatvės meno kūriniais. Tereikia įkelti ir atiduoti menininkams tuščias sienas, gal kurį nors įkvėps. Viskas, ko reikalaujama, – tik sumanymo, kuris gal nė nebus patvirtintas. Aišku, negali štampuoti gerų idėjų, nors man kasmet norisi įgyvendinti bent vieną pribrendusį kūrinį.“
Solo ar duetas?
Ž. Amelynas ir T. Šimkus – kūrybinis duetas „Gyva grafika“ – sukūrė nemažai bendrų darbų. Nuo 2014 m. T. Šimkaus inicijuotas gatvės meno festivalis „Nykoka“ 2018 m. pakvietė dalyvauti Ž. Amelyną, pasiūlydamas išpiešti sieną Panemunėje, Vaidoto gatvėje. Taip gimė jaukus kūrinys „Padangų padangė“, ne vienam vairuotojui ar praeiviui primenantis nerūpestingas vaikystės dienas.
Lyginant individualią ir grupinę kūrybą, kyla pasirinkimo klausimas: kas svarbiau, įdomiau, lengviau – mano ar mūsų? Dirbant komandoje dažnai nebelieka vietos ego, todėl iš šalies gali pasirodyti, jog soliniai darbai kūrėjo saviraiškai vertingesni. „Man patinka visaip: iš tiesų labai smagu dirbti su draugais, – prisipažįsta Žygimantas, – linksma ir gera darbuotis, kūriniai atsiranda greitai ir lengvai. Vis dėlto eskizuojame dažniausiai individualiai, pasitardami tarpusavyje. Bet yra minčių, kurias noriu įgyvendinti vienas. Tai kaip lipimas į kalną: pradedi papėdėje, pats su savimi kovoji ir ką nors gimdai, išieškai, kas atrodo geriausia, ką tuo metu gali. Solo kūrybos būtinai reikia. Bet komandoje irgi neblogai, nes viskas kitaip. Ne visada būtina kovoti su siena, kartais norisi tiesiog nupiešti.“
Dailininkas išskiria „Gyvai grafikai“ būdingą bruožą – jautrumą kūrinio aplinkai: „Nuo pat pradžių apgalvojame kontekstą, harmoniją, kad piešinys būtų ne invazinis, o papildantis elementas. Nors bet kuriuo atveju jis jau dominuoja masteliu. Mūsų darbai yra gana skirtingo braižo, nes eksperimentuojame, parenkame tinkamiausią stilistiką, atsižvelgdami į aplinką. Atrodytų, netenki savo identiteto, bet laimi tai, kad esi nuolat kintantis, neįsipareigojęs pats sau. Neturi atpažįstamo stiliaus, bet įgyji laisvę rinktis. Skirtingomis technikomis kurti darbus kartais daug įdomiau. Man visad norisi galvoti, kad geriausias kūrinys – tas, kuris dar bus ateityje.“
Būti šių laikų Mikelandželu sudėtinga
Ž. Amelynas prisimena istoriją, kuri vėliau tapo juokeliu, turinčiu gilesnę potekstę. „Kartą, paišant vieną sieną, prie mūsų priėjo išgėręs vyriškis ir klausia: „Ar tau čia žavu?“ – „Kaip suprasti?“ Jis su nuoširdžiu susirūpinimu, o gal ir panieka pakartoja: „Na, tu paišai ant sienų. Ar tau žavu?“ Nuskambėjo kaip gyvenimo prasmės klausimas: ar žaviesi tuo, ką darai, o gal tebesi mažas vaikas, paišaliojantis ant lapo?“
Dirbdami viešai menininkai dažnai sulaukia praeivių ar kvartalo gyventojų replikų ir pastebėjimų. Anot Žygimanto, dažniausiai jie nei trikdo, nei trukdo; 90 procentų komentarų pozityvūs – daugeliui piešiniai ant sienų vis dar gražu.
„Man pačiam kyla vizualinio pertekliaus, persisotinimo jausmas, nes gyvename tokioje informacinėje erdvėje, kurioje vaizdai jau nebeteko skanumo, saldumo, aštrumo, – pastebi Ž. Amelynas. – Net meno galerijoje apžiūrinėdamas meistrų darbus vis rečiau pajuntu pirmapradį pasigėrėjimą. Nuostabos efektas visada yra siekiamybė. Noras žmogų kuo stipriau priblokšti, apstulbinti. Nebežinau, ar tai įmanoma šiais laikais. Turėtum padaryti ką nors sikstokoplytiško, bet ir į šią šventyklą užėję smalsuoliai galiausiai pakelia galvą penkioms minutėms ir nuskuba savo keliais.“
Žygimantas svarsto: „Jeigu kūrinys visiems patinka, kažkas negerai. Šiaurės Korėja truputį, kai visi ploja. Žmonės turi ne tik žavėtis, bet ir vertinti, taip jie ugdosi skonį – vaizdai priverčia, o ir pats jį šiek tiek formuoji. Jaučiuosi atsakingas: kuo daugiau kičo, tuo sparčiau jis tampa norma. Sveikintina, kad mus kritikuoja, ypač jeigu taikliai. Tos kritikos netgi per mažai.“
Abu pasvarstome, kad apskritai mūsų menotyra nedaug dėmesio skiria neofreskoms, grafičiams ir kitiems viešosios erdvės kūriniams – tarsi ir ne visai menui. Jeigu tuos pačius darbus eksponuotume galerijose, jie būtų traktuojami kaip analizės verti objektai, sulauktų kritikos, o gal ir pagyrų. Vyrauja požiūris: jeigu dailininkas kažką „papaišė“ gatvėje ant sienos – čia jo saviraiška, nelabai rimta, nebe meno kūrinys.
„Paveikslas, nutapytas ant drobės, man lyg ir amžinesnis, – teigia Žygimantas. – Jis gali tapti kieno nors kolekcijos dalimi, o gatvės menas – paroda po atviru dangumi. Jis absoliučiai visiems. Niekas tų kūrinių nepaims, nenusineš ir nepaslėps. Mano galva, tai „greito vartojimo“ menas, ir negalima laikyti kiekvieno piešinio išskirtiniu. Žinoma, jei tikrai kritiškai žiūri į savo darbus. Duok Dieve, jeigu vieną, du ar tris darbus padarei tikrai vertus dėmesio. Pablo Picasso, man regis, sukūrė daugiau kaip 50 000 darbų, o plačiai žinoma ir kritikų vertinama yra 200–300. Tai mažiau nei procentas visos jo kūrybos. Todėl nereikia pernelyg nusiminti, jei pačiam kas antras nepavyksta. Kartais pasiseka, kai yra šventa trejybė: vieta-kontekstas, idėja-aktualumas, atlikimas-profesionalumas. Pavyzdžiui, gali turėti labai gerą idėją ir puikiai ją nupiešti, bet pasirenki netinkamą sieną, ir kūrinys „nebeskamba“. Arba atvirkščiai: labai gera mintis idealioje vietoje, bet atlikta prastai, bendras rezultatas bus prastas. Retas darbas atitinka visus kriterijus, bet tokia siekiamybė visuomet yra. Technikos galima išmokti, sunkiausia išmąstyti gerą idėją.“
Odė vaikystei ir senatvei
Nesunku pastebėti, jog Ž. Amelyno neofreskų veikėjai –dažniausiai iš socialiai jautrių amžiaus grupių: arba vaikai, arba seneliai. Pats autorius mano, kad jo kūryboje susiduria du panašūs jausmai: baimė pasenti ir noras išlikti jaunam. „Taip, yra nostalgijos: vaikystės – galimybių, perspektyvų, atradimų meto – ilgesys, noras į ją grįžti, ką nors pakeisti, vėl patirti pirmapradį džiaugsmą bei žavėjimąsi viskuo. Be abejo, tai idealizuoju, ir šis motyvas turbūt vienas gyviausių, kuriuos galiu vaizduoti. Jis turi galios pažadinti žiūrovą iš autopiloto būsenos, iš rutinos. Primena šviesiausias akimirkas ir skatina interpretuoti savo atsiminimus, patirtis. O baimė pasenti man neatsiejama nuo pasigėrėjimo brandos amžiumi, kai susipina išmintis ir neišvengiamas artėjimas link pabaigos.“
Tokios mintys menininką įkvėpė solo kūriniui, kurį pats vertina ne mažiau negu „Senelį Išminčių“. 2019 m. nuo vieno A. Juozapavičiaus pr. daugiabučio sienos praeivius ėmė stebėti senolė su zylute, nutūpusia ant balta skarele aprištos galvos. „Žiema baigėsi“ – dar vienas „Kauno akcentų“ programos ir „Gyvų sienų“ projekto kūrinys, jį ne tik autorius, bet ir kiti kauniečiai meiliai vadina „Šančių močiute“. „Ji man – tas darbas, kurį pabaigęs atsistojau ir pagalvojau: pasisekė šį kartą. Techniniu požiūriu, visada turiu aukštų ambicijų – būna, dirbu suprakaitavęs, o atsitraukęs pasižiūriu ir nustembu: ar tikrai aš piešiau? Tačiau kaskart prie tuščios sienos, kai dar nėra nė pirmo brūkštelėjimo, apninka abejonė: „Ką čia darau; šitiek darbo, o pradėjus reikės kažkaip užbaigti.“ Močiutę nupiešiau be kolegų pagalbos. Prieš tai pats ir namo gyventojų parašus susirinkau. Labai įdomi patirtis: nespėji nė burnos pražioti, kai tau prieš nosį užtrenkia duris. Tada išmokau tokią greitakalbę: „Jums tai nieko nekainuos, bus labai gražu. Reikia, kad pasirašytumėt.“ Vos vos surinkau nustatytą minimalų skaičių su vieno buto persvara. Piešdamas šį darbą užtrukau lygiai mėnesį. Tai vienas retų kartų, kai pamaniau: net jeigu daugiau nieko ir nebesukurčiau, vis tiek būčiau patenkintas. Iš tiesų jau galėčiau numirti, nes ką stipriausio galėjau, tą padariau. Aišku, pailsėjus atsiranda naujų minčių, ir vėl galvoju, kaip čia tą pasaulį iš naujo užkariauti. Jeigu gatvės menas – visai gera priemonė bendrauti su žmonėmis, perduoti jiems norimą mintį, gal reikia tuo pasinaudoti? Galbūt taip galima daryti pasaulį geresnį?“
Tarp maišto ir sienų dekoro
Iš prigimties gatvės kūriniai yra protesto menas, tačiau, vis labiau populiarinamas ir valdžios remiamas, jis evoliucionavo iki pastatų puošybos. Gerinant miesto aplinką, profesionaliai atliktos neofreskos tampa dekoratyviais traukos objektais – gražu ir reikalinga, tik ar tokie kūriniai neatitolina gatvės meno nuo šaknų? Ar sienų piešėjams vis dar kyla poreikis deklaruoti savo poziciją opiomis temomis aštriau, drąsiau, įžūliau, t. y. maištauti? O gal jau reikėtų nusiraminti, nes tau davė sieną, nupirko dažus – ko dar bereikia?
„Niekas neatėmė galimybės naktį čiupti flakoną, išeiti į gatvę ir pasakyti, ką nori, – šypsosi Ž. Amelynas. – Tik jei ketini tai padaryti viešumoje, reikia turėti aiškią mintį. Natūralu, filtrų reikia ir, manau, jų net per maža. Egzistuoja vizualinės taršos reiškinys. Žinoma, beveik visi būsimi šio žanro menininkai užauga pradėję nuo maišto, bet šį procesą reikia valdyti, nes vis dėlto erdvė vieša.“
Kalbantis apie gatvės meną, kirba klausimas: ką jis gali ir ko ne? Ar šis žanras vis dar pajėgus pradėti pokyčius visuomenėje, mieste, pasaulyje, paties menininko gyvenime? Smalsu, ar Žygimantas jaučia šį fenomeną, kad, ant sienos atsiradus jo darbui, kas nors kinta. „Iš tiesų šis įrankis galingas, – sutinka menininkas, – tik ne visada ir ne viskas vyksta savo laiku. Manau, mieste padaryta daug dekoratyvių darbų, ir tai yra taip pat pozityvu – aplinkos gražinimas, užmirštų erdvių pagyvinimas, būdas įkvėpti žmones, kad išeitų į savo kiemą ir apkarpytų išvešėjusį krūmą. Tai mūsų gerovės dalis. Tačiau svarbias idėjas irgi verta pasakyti. Tik reikia pačiam subręsti ir tinkamai jas perteikti – sujungti mintį su vaizdu. Tokį norą tikrai turiu, ir kai jau gims sumanymas, tikiuosi, jis nebus vetuotas. Svarbiausia – dailininko vidinis varikliukas: ko ir kodėl siekia. Ar nori išsisakyti, kad palengvėtų, o gal save išbandyti? Galbūt jam reikia iš aplinkinių ar iš kolegų emocinės grąžos?“
Išties esama daugybės priežasčių ir būdų keisti aplinką, o tuo pačiu – pasaulį; galima eiti bet kuriuo keliu. Todėl įdomu, kodėl Ž. Amelynas pasirinko gatvės meną.
„Be abejo, man tai yra iššūkis. Visada noriu padaryti, ko nebuvau daręs. Kartais suabejoju, ar sąmoningai pasirinkau gatvės meną. Gyvenimo įvykiai, aplinkybės, atsiradę draugai, iš darbų konteksto kylantis poreikis – visa tai tarsi įbruko flakonėlį man į rankas, užgniaužė pirštus ir spustelėjo purkštuką. Tai savita kelionė ir geras jausmas būti šio pasaulinio judėjimo dalimi. Kol autobusas rieda, dar pavažiuosiu kelias stoteles – įdomu, kur nuveš.“
Šis straipsnis pirmą kartą spausdintas „Nemuno“ žurnale (2024, Nr. 8).
Bendradarbiaudami su legendiniu „Nemuno“ žurnalu skatiname kauniečius domėtis kultūros ir meno pasaulio asmenybėmis. Daugiau turinio skaitykite čia.
