„Processoffice“ architektų biuras, kurio veiklą stebiu bemaž nuo jo atsiradimo, iš karto išsiskyrė radikalumu, šiuolaikinių idėjų ir tendencijų supratimu. Kaune 2009 metais vykusiame „Lituanicos“ kvartalo konkurse pasiūlė be kompromisų pikseliuotą kvartalo struktūrą, tai buvo labai neįprasta ir drąsu senamiesčio kontekste. Metais anksčiau dėmesį traukė antrą vietą konkurse laimėjęs Tautos namų ant Tauro kalno Vilniuje pasiūlymas, kuriame išsaugotas Profsąjungų rūmų fasadas, o viduje sukurta visiškai nauja struktūra. Ir neilgai trukus, jau 2010 metais, jaunas biuras laimėjo tarptautinį Latvijos nacionalinio dailės muziejaus išplėtimo konkursą. Jų pasiūlymas buvo griežtas – vienintelis siūlė nieko naujo matomo nesukurti.
Gerai išanalizavę esamą pastatą, architektai suprato, kad, pasirodo, tame pačiame pastate įmanomos visos funkcijos, o saugyklas galima užkasti po žeme, taip išlaikant statinio svarbą ir maksimaliai išsaugant priešais augantį parką. Pastarasis projektas buvo kertinis – davė toną veiklos krypčiai ir daugeliui kitų užsakymų. Šiandien biuras dirba su kitais didžiuliais ir svarbiais muziejų projektais – Radvilų rūmais, Naujuoju arsenalu, Kauno miesto rotuše, kuri lankytojus pasitiks jau labai greitai. Be paveldo objektų, visuomenės institucijų, biuras projektuoja daug ekspozicijų, o spaudoje neseniai pasirodė žinia, kad jau įbetonuota Kėdainių tilto Kaune kapsulė, žyminti statybų pradžią. Šį tiltą taip pat projektavo „Processoffice“.
Vytautas Biekša yra minimo biuro vadovas, vienas partnerių kartu su Roku Kilčiausku ir Mariumi Kanevičiumi. Tad dažniausiai jis pristato projektus, koncepcijas ir idėjas. Prieš keletą metų „Nemune“ jau kalbėjausi su Vytautu, tuomet daugiau diskutavome apie bendrą architektūros situaciją ir birkos formos Vilniaus oro uostą. Biurui laimėjus naujus projektus ir jau atidarant Kauno rotušę lankytojams tapo aktualu aptarti šį projektą, muziejus ir paveldą. Vytautas mėgsta lengvai paprovokuoti, prijaučia minties radikalumui, šiek tiek išmušančiam iš komforto, todėl neatsitiktinai nusprendžiau šį mūsų pašnekesį pavadinti tiesiog interviu.
„Processoffice“ žinomi kaip ekspozicijų ir muziejų ekspertai. Jūsų portfolio ne vienas jų – jau realizuoti projektai, dar gausybė prie kurių dirbate. Turbūt kiekvienas architektas norėtų nors kartą suprojektuoti muziejų, kaip nutiko, kad jums tai – kasdienybė?
Viskas prasidėjo nuo to, kad atsitiktinai dar visai jauni laimėjom Latvijos nacionalinio dailės muziejaus (LNMM – Latvijas Nacionālais mākslas muzejs – red.past.) konkursą. Mes pradėjome nuo to, į ką architektai ateina savo karjeros zenite.
Kiek jums buvo metų?
Apie trisdešimt. Žiūrint iš šios dienos perspektyvos, neatrodo labai rimta tokiems jauniems imtis didelių objektų. Bet nežinai, nuo ko pradėti, kaip įgauti kompetencijų. Toks nesusigaudymas ateina ir iš lietuviškų studijų, per kurias moko ne kaip plytos dedamos viena ant kitos, o iškart duoda pastatus projektuoti. Po šio įvertinimo atsirado įvairių galimybių imtis kažko panašaus. Taip sukaupėme žinių, įgijome kompetencijų. Mūsų veikla išskirtina tuo, kad projektuojame ne vien pastatus, bet ir kuriame ekspozicijas, kurios yra turbūt labiau komunikacija nei architektūra. Jos apima dizainą, socialines, miesto temas – dirbame ir su parodų naratyvų kūrimu, kas gal yra jau toli nuo tiesioginio architekto darbo.
Ar neatrodo natūralu, kad architektams prarandant pastatų projektavimo kontrolę, jų kompetencijos apima plačiau, gal net kitas sritis?
Kartais atrodo, kad architektų funkcijos silpnėja ir mes tampame kažkokiais marginalais. Fasadas nesertifikuotas – negali projektuoti, viskas aprašyta statybos techniniuose reglamentuose, laiptai nustatyti 15 x 30 centimetrų – kam čia tas architektas? Jo vaidmuo mažėja, bet daugėja reguliacijos ir skirtingų interesų.
Kada, laimėję konkursą Rygoje, supratote, kad bus sudėtingiau, nei galvojote? Gal kai kitoje šalyje teko susidurti su teisės aktais?
Teisės aktai tuo metu Latvijoje buvo tikrai laisvesni, liberalesnis požiūris į reglamentavimą, tačiau mes konkurse neteisingai įvertinome inžinerinių patalpų poreikį. Reikėjo gana smarkiai modifikuoti jau laimėtą projektą ir suderinti su muziejumi ir miestu. LNMM atveju tai pavertėme pliusu praturtinti programą, išplėtėme ekspozicijas ir pavyko geriau išvystyti atvirą saugyklų idėją naujame priestate, ir tai tapo projekto išskirtinumu. Tuomet pamatėme, kiek iš tikrųjų užtrunka, kaip sudėtinga yra viską suderinti. Architektų tokia darbo specifika, kad tu pats vienas negali labai daug padaryti, esi nuolat priklausomas nuo kolegų, inžinierių, užsakovų, reglamentų.
Kad galėtum valdyti procesą, privalai išmanyti viską. Net ir po tiek metų kliūčių laukas nesusiaurėjo, nors, atrodo, išmokom tiek daug dalykų. Kuo daugiau žinai, tuo geriau bandai padaryti, keli sau kartelę ir problemų nesusimažini. Architektai kiekvieną kartą projektuoja lyg pirmą, nes nelabai gali viename objekte įgytas žinias ir patirtį vėl pritaikyti dėl nuolat kintančių teisės aktų. Aišku, galbūt sunku plačiajai visuomenei paaiškinti, kas čia tokio sudėtingo, juk tai sienos, durys, langai, stogas. Bet tam tikras naivumas yra reikalingas, jis neleidžia per greit nuskęsti sprendimų rutinoje ir pasikartojime.
Kokie dabar yra šiuolaikinio muziejaus poreikiai?
Pagal savo paskirtį muziejai labai įvairūs, todėl visų skirtingi poreikiai, bet nepaisant to vyksta gana aštri diskusija: muziejaus paskirtis kaupti savo fondus ar bendrauti, lavinti visuomenę. Idealiu atveju abi kryptys suderinamos.
Stiprus šių institucijų noras atsiverti keičia ir pastatų struktūrą – reikia prisitaikyti prie didesnių srautų, švietimo programų, renginių. Vis daugiau siekiama pasakoti apie turinį. Latvijos nacionaliniame dailės muziejuje suprojektavome lankytojams matomas saugyklas ir atvėrėme paslėptas erdves. Konceptualiai panašią idėją pritaikėme ir Kauno rotušėje. Rygos pastatas yra XX amžiaus pradžios neoklasicistinis turtingos architektūros pavyzdys, bet paanalizavęs pamatai, kad visuomenei jo atverta tik 50 procentų, visa kita – saugyklos, neaiškios paskirties erdvės, administracija, ūkio skyriai, nenaudojamos palėpės ir kita. Tai ir padiktavo mums idėją – atvėrėme palėpes, pirmą aukštą, saugyklos tapo matomos. Mes tai vadiname erdvės archeologija.
Jūsų projektuotame Latvijos nacionaliniame dailės muziejuje vienas svarbiausių elementų yra auksiniai, Kauno rotušėje – variniai, MO muziejuje – juodi metaliniai laiptai. Šveicarų „Herzog and de Meuron“ pastaraisiais metais projektuotuose muziejuose laiptai taip pat svarbiausia dalis. Kodėl pakopos tampa didesniu akcentu už ekspozicines sales?
Spektaklyje „Operos fantomas“ pagrindiniai laiptai vaizduojami kaip vieta, kur bendrauja ir statusą demonstruoja elitas, o greta vyksta veiksmas pagrindinėje scenoje. Šios abi erdvės reikalingos dramai sukurti ir žiūrovui įtraukti.
Mūsų biuras dažnai dirba su jau egzistuojančiais pastatais, kuriuose atveriame naujas erdves. Laiptus naudojame kaip pranešimą, kad galima patekti į kitas plotmes savotiškai komunikacijai. Pavyzdžiui, Valstybės pažinimo centre, Prezidentūroje, faneriniai laiptai – sąmoningas žingsnis, rodantis atvirumą demokratizuojant „valdžios rūmus“.
Latvijos muziejuje vadinamieji auksiniai laiptai priderinti prie holo interjero ir veda į lankytojams nematytas pirmo aukšto patalpas, į rūsį leisitės betoniniais laiptais, deklaruojančiais, kad naujame požeminiame priestate apdailos nebus, į palėpę kyla balti laiptai, užsimenant apie buvusią švieslangio funkciją. Vertikalios jungtys turi istorinę reikšmę ir kartu padeda atskirti naujas, lankytojui aiškiau suvokiamas intervencijas bendrame kontekste. Šiuo atveju laiptai yra tarsi projekto „fasadas“, iš kurio lankytojas atpažįsta ir paliečia mūsų darbą.
Beje, Kauno rotušėje įdomūs laiptai į palėpę: atviri antro aukšto lygyje, vėliau pavirsta iš savotišką tunelį su senais elementais, paskui erdvė vėl atsiveria palėpės paviljone. Minispektaklis.
„Saulei ir jūrai“ pelnius „Auksinį liūtą“ pasigirdo siūlymų naujo tipo kūriniams pritaikyti muziejines erdves, kurių nėra daug galinčių priimti tokius opusus. Ar „Auksinis liūtas“ šiuo aspektu padarė įtakos?
Šis klausimas apima dvi temas – kiek muziejus maksimaliai gali būti atviras ir kiek gali priartėti prie miesto aikštės bei kaip su laiku kinta menui skirtos erdvės. Pavyzdžiui, Rygos muziejuje originaliai visos salės buvo raudonomis sienomis, dengtos specialiais dekoruotais tapetais, mediniais apvadais ir panašiai. Pirminis įvaizdis buvo superdekoratyvus. 1930 m. modernizuojant LNMM daug erdvių buvo perdažyta baltai. Tai leido neutraliai eksponuoti modernųjį meną. Visoje Europoje muziejai mutavo į „white cube“. Šiuolaikinio meno centras Vilniuje – klasikinis pavyzdys: išsklaidyta šviesa, didelės erdvės, labai švaru.
Daugiausia dirbame su senais pastatais, tad prie visų eksponavimo poreikių reikia parodyti pastato sluoksnius – galbūt kažkur likę senų plytų fragmentų ar panašiai. Europoje vyksta diskusija, kad gal ne viskas turi būti „white cube“, gal nieko baisaus kažkur netinkamai įstatyti langą, tačiau sukurti išskirtinę erdvę ekspozicijoje. Jau postmodernistai mėgino atsisakyti šios idėjos, bet menininkai išliko kritiški – grįžta prie neutralių patalpų. Dar galime prijungti unikalumo dimensiją, kuri yra „Tate Modern“ Londone arba „Pirelli HangarBicocca“ Milane. Nors išskirtinai dideles ir atviras erdves ne visada įmanoma sukurti. Pavyzdžiui, kai darėme Radvilų rūmų konkursą, inspiruoti „Saulės ir jūros“ numatėme renginių salę su ratu apeinamu balkonu, bet vėliau kiek pakeitėme sprendimą, nes atsirado poreikis rodyti kiną, projekcijas – tam sumanymas būtų trukdęs. Galbūt gerai, kad ne visi kūriniai telpa į muziejus. Tai priverčia išeiti iš klasikinių salių ir keliauti žiūrėti meno į, pavyzdžiui, Vilniaus taksi parką.
Kaip žvelgiate į paveldą?
Pradėkime nuo to, kad paveldas nėra apčiuopiamas. Pastatai, architektūra susideda iš tam tikrų elementų, o paveldas yra tiesiog susitarimas, apibrėžiantis mūsų susigalvotas vertes. Dažniausiai dirbi su egzistuojančiais fiziniais dalykais, kuruoji elementų tarpusavio ir naujų, savo sukurtų, detalių santykį. Kartais savotiškai sukuri tą paveldą iš naujo, ne fizine prasme atkurdamas, bet išgrynindamas, išvalydamas parodai vertingąsias savybes.
Vėl grįžtu prie Kauno rotušės: pavyzdžiui, medinės perdangos pirmame ir antrame aukštuose – imitacija, virš jų – septintojo dešimtmečio betoninė-sijinė perdanga, o medinės sijos su dekoru pakabintos ant jos. Ir net to niekas nežinojo. Darydami tam tikras intervencijas, atsisakydami dalies pertvarų pirmame aukšte, projektuodami laiptus į palėpę, truputį atvėrėme šių elementų problematiką. Medinės sijos, lyg ir turėjusios būti struktūriniais elementais, nupjaunamos ir kabo pabrėžiant jų dekoratyvią prigimtį. Čia paveldas?
Neturiu jokio tikslo specialiai kvestionuoti ankstesnių architektų įgyvendintus sprendimus, man labai svarbu konceptuali vizija, santykio su esamais (paveldo) elementais principai, kuriuos susikuri kiekviename projekte. Tada vertinu, ar dar galiu kentėti, ar tikrai kažkas, kas buvo sukurta anksčiau, kliūva, gal galima ir pakeisti. Jeigu matai, kad seniau paklotos grindys nebuvo labai kokybiškos ar vertingos, bet jos tau netrukdo, tai kam tada jas lupti?
Dirbant su paveldu visiems yra aiškus kontrasto principas – sena aiškiai atskirta nuo nauja. Bet yra ir niuansų, nauja priartėja prie sena. Kuris darbo metodas jums artimesnis?
Nėra universalaus atsakymo. Vieni pastatai būna labiau išbaigti, ir priimi sprendimą savo intervenciją kiek įmanoma sumažinti, kad jos beveik nesimatytų, pasirenki kuklesnes priemones. Kitur yra kažkokia tuščia dėžė, senas namas, neturintis labai aiškaus charakterio, tuomet gali dirbti drąsiau ir kurti dominuojantį autorinį darbą.
Šitą klausimą galima kelti ir kalbant apie miestų plėtrą. Jeigu atkreiptume dėmesį į tai, kas vyksta Belgijoje, Didžiojoje Britanijoje, galime pamatyti gana dekoratyvius naujos statybos fasadus, kai architektūra nėra vien tik funkcija – plokštuma su langais. Neseniai mūsų biuras aplankė tokius Londono architektūros pavyzdžius (autoriai „Groupwork“), kurių vieni sėkmingi, kiti nelabai, bet tas dekoratyvumas atspindi visuomenės suvokimą apie aplinkos jautrumą, nedisonavimą, ypač senos struktūros kontekste. Ne visada reikia kontrasto principo.
Lietuvoje toks naujo dekoratyvumo kūrimas dar nėra įprastas. Ar tai susiję su tuo, kad mes nelabai turime meistrystės tradicijų ir esame pasidavę nuolatiniam optimizavimui bei architektūros skirtumų nykimui?
Nepaisant gyvenimo vienodėjimo, kai naudoja tokius pačius prietaisus, automobilius, telefonus, architektūroje vis dar išlieka tam tikra autonomija. Joje nėra niveliacijos kraštutinumų, nes egzistuoja skirtingos tradicijos, leidimų gavimo tvarkos, ekonominiai modeliai, kitaip finansuojami projektai ir panašiai. Šiaurės šalių architektūra labai aiškiai skiriasi nuo Pietų. Ir toliau skirsis. Modernizmo projektas bandė mechaniškai atkartoti architektūrą, kai Taškente ir Vilniuje buvo statomi tokie pat pastatai, bet tai nepasiteisino.
Manau, visi architektai sutiks, kad jeigu gali parodyti, kaip pastatas sukurtas, pademonstruoti vietinį amatą, tai visada bus pliusas.
Netrukus miestiečius pasitiks muziejumi virtusi Kauno rotušė. Jūsų biuras rūpinosi ne tik jos interjeru, erdvių transformacija, bet ir ekspozicijos įrengimu. Kuo šis projektas įdomus?
Įdomiausia, kad stengėmės Rotušę grąžinti prie jos rotušiškumo. Kai Kaunas turėjo Magdeburgo teises, joje buvo atliekama daug skirtingų funkcijų. Pastaraisiais metais šis pastatas tapo gana uždaras, užmūrytos angos ir nebeatliekamos paslaugos. Mes stengiamės nekeisdami fasado jį padaryti labiau viešą. Pirmame aukšte atvėrėm keletą patalpų muziejui, informacijos centrui, šventėms, santuokoms, kavinei. Rūsyje ir antrame aukšte mažai ką keitėme, tik minimaliai sutvarkėme ir restauravome pasenusius elementus. O didžiulėje labai gražios medinės konstrukcijos palėpėje keitėme daugiausia. Joje kontrasto principu suprojektavome stiklinį paviljoną. Jis sklendžia erdvėje, yra atremtas tik ant trijų skersinių sienų, jo metalinė kabanti struktūra kontrastuoja su originaliu mediniu stogo karkasu. Palėpėje dabar sukurta nauja patirtis, kuri skiriasi nuo visų kitų aukštų – išsaugota iš šilto paviljono apžvelgiama autentiška šalta, prapučiama, nepadailinta palėpės erdvė.
Priešingas sprendimas su palėpe nei Rygoje?
Taip, Rygoje tvarkėme visą kupolo erdvę, viską šiltinome. Ten teko sustiprinti perdangą montuojant labai sudėtingu būdu 18 metrų ilgio sijas, kad galėtų laikyti visuomeninio pastato grindis virš gausia lipdyba papuošto holo lubų.
Kupolą turėjome šiltinti iš lauko, išstorindami tūrį, siekdami išsaugoti autentišką medinių konstrukcijų vidaus erdvę, nepaskandindami jos šiltinimo vatoje. Rygoje buvo įgyvendintas įprastesnis sprendimas. Kaune norėjome išsaugoti tą autentišką šaltą palėpę. Be to, pagal reikalavimus turėjome suprojektuoti ventiliaciją ir kondicionavimą Baltajai salei bei kitoms erdvėms. Kadangi Rotušė neturi jokių galinių techninių patalpų, palėpėje po stikliniu paviljonu atradome patogų peraukštėjimą, kuriame galima sumontuoti vėdinimo įrangą. Apskritai pavyko viską racionaliai suplanuoti ir statybos sąmata buvo gana nedidelė, o pastato erdvės įveiklintos iš esmės 100 procentų.
Muziejų užsakovė didžiąja dalimi valstybė. Kokia darbo su valstybe specifika?
Lietuvoje anksčiau būdavo labai naiviai vertinami projektavimo įkainiai, tačiau paskutiniu metu situacija gerėja, nes daugėja konkursų, kuriuos laimi ne mažiausia kaina. Ten jau gali rungtis su idėjomis, siūlyti sukurti naujas vertes.
Atrodo, ir institucijos supranta, kad architektai, kad ir kokie jie neefektyvūs, vėluojantys ir taip toliau, gali būti reikalingi. Tiesa, dar kyla keblumų bandant numatyti darbų apimtis – sunku gerai įvertinti visas problemas, kurias reikės įveikti projektuojant. Kitas dalykas – reikia numatyti itin skaidrias technines specifikacijas, leisiančias tą patį gaminį nupirkti viešuosiuose pirkimuose iš bent trijų tiekėjų. Dirbant su paveldu tai labai didelis iššūkis, nes susiduri su dviem prasilenkiančiais pasauliais. Griežti paveldo reglamentai dažnai nutolę nuo realybės: darbo su istorine aplinka tradicija neatsiejama nuo amatų meistrystės, vienetinių gaminių ir panašių dalykų, bet medinės amatininko sukurtos durys su arkiniu viršumi neturi gaisrinės saugos sertifikatų, todėl jų naudoti negalima. Jeigu nori efektyviai projektuoti greitai, laiku, pats nebankrutuoti, turi optimizuoti savo veiklą. Dėl šių reikalavimų įgyvendinimo procesas užsitęsia ir sukelia daug rūpesčių užsakovams, rangovams ir mums.
Iš anksto tokių iššūkių numatyti neįmanoma, jie nėra vertinami, kai skaičiuojamas biudžetas ir terminai, bet tau viską reikia išspręsti laiku ir galvoje turint sąmatą. Žinoma, ir statybų metu susiduriame su pasipriešinimu, kad nemokame projektuoti, kad architektai neturi kompetencijos ir t. t.
Geroji viešųjų projektų pusė ta, kad galima įgyvendinti kokybiškesnius, sudėtingesnius sprendimus, kurių privatus sektorius, ypač siekdamas išlikti ekonomiškai efektyvus, negalėtų leisti. Tas turbūt yra normalu, kai kalbame apie kultūrinius objektus. Muziejuje lankytojo erdvinis patyrimas turėtų būti geresnis nei sodo namelyje.
Kažkada architektas G. Natkevičius yra minėjęs, kad būtų puiku, jeigu būtų atšaukti reglamentai ir leista architektams patiems susigaudyti aplinkoje. Ar pritartumėte tokiam požiūriui?
Gal nepasirašyčiau po tokia idėja atsisakyti viso reglamentavimo, bet tikrai galėtų būti daugiau paliekama architekto atsakomybei. Tarkim, pagal taisykles reikia dviejų laiptinių, bet jeigu nori turėti vieną, kad sename pastate negriautum perdangų, neaukotum vertingų erdvių, pradedi išdarinėti fokusus, prisiimi dideles rizikas, vėluoji siekdamas geresnio rezultato. Dėl per didelio norminimo suvienodėja pastatai, sprendimai, daugiabučiai tampa beveik identiški. Klausimų kelia ir pritaikymas specialiems poreikiams. Pavyzdžiui, visuomeniniame pastate vienam aukšte būtinai turi būti neįgaliųjų, vyrų ir moterų tualetai. O jeigu tik 100 kvadratinių metrų aukštas? Tai pusė jo – tualetai? Jeigu skirtingi reikalavimai būtų suderinti, būtų paprasčiau, bet taip nėra, jie prieštarauja vienas kitam.
Grįžtant prie visuomeninių ir paveldo pastatų, dėl netobulų normatyvų privalome taikyti labai panašius į naujiems pastatams taikomus reikalavimus mechaninėms vėdinimo sistemoms su didele oro apykaita, įvairius su gaisro sauga susijusius sprendimus. Sistemoms realizuoti reikia didelių intervencijų pastate, kenčia autentiški elementai, o galiausiai ir energijos suvartojama itin daug.
Ne tik projektuojate, bet ir dėstote. Kaip vertinate architektų parengimą Lietuvoje?
Dėstau mažai, nes trūksta laiko. Daugiausia abejonių man kelia skubėjimas duoti studentams projektuoti visuomeninius pastatus. Gal geriau pradėkime nuo spintos? Tokia sistema, kai taip greitai reikia dirbti prie didelių objektų, lemia, kad nebelieka laiko pagalvoti, pavyzdžiui, apie tai, koks gali būti langas, ar suprasti, kas langas yra apskritai. Man labai patiko Venecijos architektūros bienalė, kurią kuravo Remas Koolhaasas. Joje buvo kalbama apie architektūros elementus. Aš visada studentams rodau tos bienalės knygą ir sakau, kad vien svarstydami perdangos klausimą jie gali apie tai diskutuoti kelis metus – nagrinėti, kaip ji laikosi, kaip paremta, iš ko padaryta. Dabar tuoj taps privaloma projektuoti medžio konstrukcijas, elementus, bet ar kas nors tikrai žino, kas tai yra medis, kuo skiriasi medinio namo specifika nuo betoninio? Tikrai turėtų atsirasti daugiau eksperimentavimo studentų programose, taip sudarant galimybę jiems tapti medžiagų panaudojimo ir kitų specifinių dalykų ekspertais.
Ko pasigendate profesiniame architektūros lauke?
Architektūros kritikos. Trūksta visuomenės informavimo, kas vyksta architektūros lauke. Tarkime, skelbiami apdovanojimai, išrenkami projektai, bet visuomenei nepakanka argumentuotų įžvalgų ir komunikacijos apie kokybę.
Reikėtų nuolat su ja kalbėtis. Per kritiką būtų išgryninamos tendencijos, šnekama apie architektūros aktualijas. Pavyzdžiui, dabar mokomasi gyventi mieste – jis kaip niekad tampa patrauklia, geidžiama vieta. Visi mano draugai, kurie gyveno priemiesčiuose, pardavė namus ir grįžo į miestą. Dalis, žinoma, neatsikraustys, bet galime stebėti įdomų pokytį, kurį verta aptarti ir kritiškai apmąstyti.
Praeitame interviu „Nemunui“ minėjote, kad vienas mėgstamiausių jūsų pastatų yra Vilniaus oro uostas dėl savo absurdiškumo. Dabar jis transformuojamas, statomi papildomi terminalai, bus skelbiamas naujo korpuso konkursas. Ar nėra neramu, kad bus sunaikinta ši folkloro architektūra, nebeliks ilgų nepaaiškinamų koridorių, jokių normų neatitinkančių sprendimų, viskas veiks gerai ir efektyviai?
Stebiu, kas dedasi su šiuo pastatu. Prasidėjus karui Ukrainoje dar vyko aštri diskusija dėl stalinistinio paveldo išsaugojimo Vilniaus oro uoste. Absurdas, gaubiantis šį objektą, niekur nedingsta – ar tikrai gerai, kad oro uoste visus pasitinka stalinizmas, lyg neturėtume tokios architektūros kitur? Tokia diskusija rodo visišką nesusigaudymą tarp prioritetų, stalinklasicizmas ar funkcionalumas, srautų valdymas –niekas nežino, kas svarbiausia. Projektas dabar vystomas be bendros vientisos vizijos, kaip pastatas, ne kaip masterplanas, o po gabaliuką, po vieną terminalą, po kitą, tai man ramu, kad Vilniaus oro uosto dvasia yra išsaugoma ir nebus sunaikinta, bus tik dar geriau. Autentiškumas išliks, nepaisant visų geriausių norų kažką pakeisti ir padaryti geriau.
Šis straipsnis pirmą kartą publikuotas kultūros ir meno žurnale „Nemunas“ (2024, Nr. 6).
Bendradarbiaudami su legendiniu „Nemuno“ žurnalu, skatiname kauniečius domėtis kultūros ir meno pasaulio asmenybėmis. Daugiau turinio skaitykite čia.