V. Jakobaitė į Kauną iš Kėdainių rajono atvyko prieš dešimtmetį, besidžiaugdama žaliųjų erdvių ir miesto šurmulio balansu, mergina čia atrado sau mielą veiklą. Prie kompiuterio darbuojasi programuodama, o grįžusi namo į rankas ima adatas, medžiagas, epoksidinę dervą ar dažus su pagaliuku ir kuria spalvingas mandalas, išskirtinio grožio pinigines ir kitus rankdarbius.
Mergina anksčiau darbavosi pardavimuose, daug bendravo su žmonėmis įvairiomis formomis – parduotuvės, telemarketingas, logistika, bet prieš penkerius metus priėmė sprendimą kardinaliai pakeisti savo darbo sritį ir nusprendė stoti į programavimo kursus.
„Šiandien susimąsčiau, kad jau 10 metų Kaune ir pusė laiko su pardavimais praėjo, o kita – programavimo kelyje“, – pokalbį paskaičiavimu pradėjo Viktorija.
– Kaip pradėjai programavimo karjerą? Ar buvo sunku?
– Ieškojau ką daryti, iš pradžių mokiausi savarankiškai, o vėliau ėjau persikvalifikavimo kursus per vieną Užimtumo tarnybos programą – Kaunas Coding School Full stack kursus, kurie apima viską – tiek Front End’ą, tiek Back End’ą.
Ten prasimokiau mėnesį, kaip į darbą, nuo 9 iki 17. Nedėkingas laikas buvo, nes baigiau gruodį ir rasti praktiką buvo labai sudėtinga. Toks ilgas kelias iki tos pradžios gavosi, bet užkabino.
Per tuos kursus ir baigiamąjį darbą dariau ne tokį standartinį, nes su vienu draugu, kuris jau buvo senior (vyresnysis – aut. pastab.) programuotojas, jo sukurtam žaidimui kūriau internetinį puslapį. Tai buvo toks darbas, kuriam pati sugalvojau aukštą kartelę.
– Kas vyko po kursų, ar buvo lengva rasti darbą?
– Buvo sunkus laikas, kai kursus pasibaigiau. Nežinojau kaip pradėti į darbo pokalbius eiti, bet sutapo, kad atlikau praktiką pas mentorių, kur pusę metų taip nuoširdžiai ėjau dėl praktikos, be didelio užmokesčio.
Vėliau vis atsirasdavo projektai, vis prie didesnių projektų prijungdavo. Apie metus laiko pas jį pradirbau prie visokių darbų. Tuomet supratau, kad labiau patinka Front end, tai tuo keliu ir nuėjau.
Kai jaučiausi pakankamai stipri, pagalvojau, kad reikia kažką toliau daryti, ieškoti, tai taip turėjau projektą su „Luminor“, įsidarbinau Vilniuje pas juos, nes Kaune tik aptarnavimo skyrių turėjo. Virš metų pravažinėjau iš Kauno. Buvo labai įdomi patirtis, bet po to su IBM susijungė „Luminor“ ir tą techninę dalį jie perėmė.
Tada perėjau į „Eneba“, ten prabuvau du metus ir šį sausį atsisveikinome. Ten buvo dar kitokia patirtis, visiškai kitokia struktūra, visai kitokie darbai.
Dabar yra „Orbio“, jie pagrinde marketinge žinoma įmonė, bet yra didelis IT skyrius, kuriame reikia padengti, ką marketingas sugalvoja.
5 metus realiai viskas vyko, daug skirtingų patirčių, bet nesėdėjau vienoje vietoje.
– Ar padeda marketingo, dizaino žinios programavime?
– Gal kartais iškeliu dizainui klausimų kokių nors ir į smulkmenas pavyksta atkreipti dėmesį. Vizuali pusė, tai ir su menais susijusi yra, kad ir spalvos – kokią daro įtaką vartotojui, ką jis nori daryti sukurtame puslapyje.
Bet darbai, kuriuos gaunu, dažniausiai jau būna su dizainu. Pradžioje buvo, kad savarankiškai galėjau kurti, bet tokie standartiniai buvo.
– Kada atsirado rankdarbiai, kūrybinė pusė?
– Karantinas tikrai labai padėjo (juokiasi). Turbūt šiuo laikotarpiu daug žmonių atrado naujų dalykų ar veiklų, kuriomis gali užimti savo laiką.
Man visuomet kažkokie darbeliai buvo įdomūs, bet, kaip ir su darbais, pabandai, tam kartui įdomu, padedi į šalį ir judi toliau. Viskas iš realių situacijų ir poreikio atsirado. Kaip ir piniginės, pažįstama pamatė, sako, tokios norėjau, bet niekur neradau. Tai ir pagaminau piniginę.
Vėliau, karantino metu stebėdama socialinius tinklus, pamačiau epoksidinę dervą ir pasirodė įdomu. Nuėjau į užsiėmimą pas vieną merginą, nes turėjau konkrečių klausimų – kodėl darosi taip, kodėl nesustingsta, kodėl nesigauna.
O su taškavimu, mandalomis, tai nežinau kaip gavosi, nes niekada neturėjau daug kantrybės. Galbūt irgi kažkur pamačiau, pasirodė gražu ir atrodė, kad jų nedaug yra. Pabandžiau ir patiko.
– Mandalos buvo kaip meditacija? Ugdė kantrybę?
– Ne kiek kantrybės, bet buvo įdomu ta geometrija. Turi matuoti, naudoti skriestuvą, liniuotę, apskaičiuoti, kad galutinis rezultatas būtų gražus. Vėl bandžiau namie daryti, nesigavo su dažais ir vėl nuėjau į užsiėmimą, labai patiko, gavau daug informacijos, pagrindus išsigryninau.
Vėliau per praktiką žinias susirenki, bet pradžioje labai naudinga iš kitų pasimokyti. Pirmiau buvo daugiau paveikslų, o paskui užsikreti ir žiūri, paimi puodelį ir matai ką gali nupiešti.
Viskas tampa kūrybiniu pagrindu, nenusistovi, visuomet randi naujų paviršių, naujų idėjų.
– Kokie darbai iki šiol labiausiai įsiminė, ką labiausiai patiko gaminti?
– Visi labai skirtingi, tai iš siuvimo – piniginės. Duodu antrą šansą ir medžiagom, turiu dėžę visokių nenešiojamų rūbų, kuriuos naudoju įvairiems darbeliams.
Iš epoksido labiausiai pakabukai turbūt. Patinka daryti, patinka daug skirtingų raštų išgauti. Pabandžiau žiedą padaryti, gražiai atrodė. Galima būtų apjungti su juvelyrika, jei antra Viktorija atsirastų, kuri padėtų (juokiasi).
O iš mandalų, apart smulkių produktų, kuriuos dovanoju ir perka, tai vienas įstrigęs, kuris kabo pas mane namuose, didelis paveikslas. Jis yra su mandala, o 3D technika padaryti iškilę kraštai. Užtrukau jį pagaminti apie 2 savaites.
Ne veltui ir liko namuose kabėti, nes buvo improvizuota gamyba. Neturėjau modeliavimo pastos, tai ieškojau kaip pasigaminti, radau medžiagas, kurias turiu namuose ir tada vakarais su arbatiniu šaukšteliu sėdėjau ir dariau(juokiasi).
Labai yra didelis noras turėti savo erdvę, kur galėčiau ir didesnio mąsto daryti, kad stalas būtų, tai tokią viziją turiu.
– Programavimą ir kūrybą dabar gali sujungti savo internetinio puslapio gamybai?
– Puslapį norėjau dar sausio mėnesį daryti, kai turėjau tarpą tarp darbų, bet, tradiciškai, norėjosi daryti kažką kito.
Labai daug sprendimų reikia priimti, kad būtų patogus tinklapis, būtų galima apmokėjimus daryti. Manau neblogai pavyko, tai dabar liko pabaigti susifotografuoti ir galutinai pasileisti.
Aš jaučiuosi kaip „one man army“ (vieno žmogaus armija – aut. pastab.), kur sugalvoju idėją, ieškau jos įgyvendinimo būdų. Jei reikia „Reels“ daryti, žiūriu mokomuosius video, montuoju, užstringa telefonas ir 2 valandų darbas dingsta. Čia irgi mokausi kantrybės (juokiasi).
Nors atrodo, kad turiu pardavimų patirties, bet savo darbą atrodo labai sunku parduoti. Perfekcionizmas irgi labai padeda (juokiasi).
Vienu metu galvojau, kad „ai, nėra ką kelti, nedarysiu“ ir tada iš darbo viena mergina pasakė, kad darys naujienlaiškį, kuriame nori ne su darbu susijusiais dalykais pasidalinti su kolegomis, tai pasiūlė apie darbelius pasidalinti. Tada tu paskambinai dėl interviu ir pagalvojau, jei ne tokie spyriai į užpakalį, tai jau nežinau ko reikia, kad suprast, jog viskas yra gerai ir neperspaudžiant galiu daryti tai ką darau.
– Ar patartum tokį kelią rinktis ir kitiems?
Kankino nemiga vieną naktį ir kilo idėja, kad tiek programavimas, tiek darbeliai atsirado per savęs ieškojimą. Atrodo, kad tas žmogus, kuris jau yra atradęs, tai jam pasisekė. Man pačiai labai padėjo, kad nebijojau eiti ten, kur žinojau, jog man gali nepatikti, nes nebūtinai turi ieškoti to, kas tau patinka. Pirmiausiai gali išsigryninti kas tau tikrai nepatiks.
Kažkas būtų pasakęs man, kad pirmiau atrasi, kas tau nepatinka… Tikrai yra svarbu žinoti, ko tu nenori daryti, kad galėtum rasti savo kelią.
Tėvai tai turbūt pražilo per mano ieškojimus, nes buvo momentas, kai turėjau stabilų darbo pasiūlymą, o kitas pasirinkimas buvo programavimo kursai, kurie nežinojau ar patiks. Tai pradžioje tėvai labai bijojo, bet dabar palaiko, nors ir sunkiai supranta, kaip ten vyksta tas programavimas (juokiasi).
– Matosi akyse, kad, kai kalbi apie darbą, nežiūri į jį kaip į darbą. Ar nepavargsti?
– Taip, būna, kad žiūri, kad reikia kurti kaip verslą, suskaitmenizuoti, daryti, kad pardavimai būtų. Taip ir su tinklapiu. Atrodo, kaip lipimas aukščiau. Nes iki šiol parduodavau ar dovanodavau kažką, ką jau esu padariusi be užsakymų.
Nenorėčiau perlipti ribos, kad ateities užsakymai taptų tokie, kurie verčia padaryti, o nepajausti.
Aišku, labai patinka, kai pavyzdžiui iš Klaipėdos kreipėsi moteris, kuri kolekcionuoja skirtukus, tai buvo smagu pagaminti tą užsakymą. Bet būna visko – stresas, darbai, įkvėpimo nėra.
Draugė viena paprašė pagaminti puodelius, tai turbūt 2 metus juos dariau.
– Nebijai, kad paleidus svetainę gali prasidėti didesni užsakymai ir tuomet perlipsi tą ribą?
– Tas paleidimas neateina tuščiomis. Yra pagrindas, kurį esu pasidariusi, ką galiu įkelti, kad žmonės galėtų matyti ką galiu padaryti, ar nori kažką nusipirkti jau pagaminto. Pagal poreikius matysiu, ko reiks daugiau pagaminti, ko mažiau.
Aš nežinau kas laukia, bet kol kas žiūriu labai šviesiai. Manau, kad iš visų patirčių, darbų, kuriuos esu turėjusi, tai pavyks sukontroliuoti viską. Kažkaip šitoje vietoje drąsiai einu į šį etapą.
Ačiū už pokalbį!
Viktorijos kūrybą galite sekti jos „Instagram“ ir „Facebook“ paskyrose arba internetiniame puslapyje.
