Pasaulyje, kuris vis labiau priklausomas nuo mokslo pažangos, akivaizdžiai išryškėjo ne tik gamtos mokslų poreikis, bet ir šios disciplinos ugdymo trūkumai. Nerimą kelia tai, kad vis dar yra daug klaidingų įsitikinimų, baimių ir stereotipų, kurie trukdo mokytojams, o tuo pačiu – ir mokiniams, panerti giliau į šią labai įdomią ir kompleksišką mokslų sritį.
Pasak mokslų daktarės, VDU lektorės ir Karalienės Mortos mokyklos gamtos mokslų mokytojos Edvinos Krokaitės, diegiant inovatyvius mokymo metodus ir ugdant smalsumo kultūrą, šiais mokslais galima sudominti bet kurio amžiaus vaikus, taip užauginant entuziastingą ir žinių siekiančią jaunųjų mokslininkų kartą.
– Esate universiteto lektorė ir dirbate gamtos mokslų mokytoja mokykloje, reiškia, kasdien bendraujate su labai skirtingo amžiaus auditorijomis. Ar pastebite kokių nors mokymosi skirtumų tarp studentų ir moksleivių – gal kažkurie yra alkanesni žinioms?
– Ir vienu, ir kitu atveju, tai yra pedagoginis darbas, tačiau šių dviejų grupių požiūris į mokymąsi labai skirtingas – skiriasi žinių lygis, gebėjimų bei interesų sritys, mokymosi stilius, kultūrinė aplinka, nes universitete būna daug studentų iš užsienio, todėl kyla ir skirtingų iššūkių.
Mokiniai iš tiesų yra žingeidesni nei studentai, juos domina tokia plati klausimų įvairovė, kad ir to turimo žinių kiekio dažnai nebepakanka: jeigu kyla klausimas, jo atsakymą vaikai nori žinoti čia ir dabar, o po jo seka eilė kitų klausimų, įvairių problemų analizė ir galimų sprendimo būdų paieškos – „kas būtų, jei būtų“.
Vaikai dabar turi pačias geriausias galimybes informacijos paieškoms, jos daug ir ji lengvai pasiekiama, tad bet koks dominantis klausimas dažnai vaikus paskandina informacijos gausoje. Kadangi tokiame amžiuje dar stinga kritinio mąstymo ir sunku rasti tikslų bei suprantamą paaiškinimą, vaikai atsakymo kreipiasi į mokytoją – būtent čia ir kyla pagrindinis iššūkis, kaip tą informaciją perteikti, kad ji būtų suprantama kiekvienam.
Apskritai vaikai dabar yra labai ambicingi ir drąsūs, tačiau, net turėdami šių savybių, kartais pervertina savo galimybes ir praranda motyvaciją. Tad čia yra dar viena mokytojo užduotis – paskatinti mokinį ir tikėti juo net tada, kai jam nusvyra rankos, o pirmas žingsnis, kurio mokome – ne atidėlioti, bet analizuoti ir planuoti, ką galime padaryti, kad būtų geriau. Kita vertus, jeigu mokiniai neturi iššūkio, mokytis tampa nuobodu, jie nemato prasmės gilintis ir nededa pastangų.
Kalbant apie studentus, kartais pasigendu jų gebėjimo mąstyti ir dirbti moksliškai (pagal tarptautinę Kembridžo programą vadinamą „thinking and working scientifically“). Iš mokyklos atėjus į universitetą ir jau turint susiformavusius šiuos įgūdžius, studijos tampa ne tik kryptingesnės, bet ir kur kas paprastesnės, nėra tiek sumaišties ir nedingsta motyvacija pabaigti pradėtus darbus. Kita vertus, į universitetą dabar ateina studentai, kurie yra pakankamai lankstūs, turi daug laisvės, tačiau ypatingai vertina struktūruotą ir nuoseklų mokymosi procesą su labai aiškia vertinimo sistema.
Kartais pagalvoju, kad šie du darbai vienas kitą papildo. Su mokiniais galiu atsipalaiduoti, retkarčiais su jais net ir pakvailioti – jie yra kur kas laisvesni ir tuo lengvumu užkrečia ir mus, mokytojus. Karalienės Mortos mokykloje taip gerai jaustis galiu dėl šio tarpusavio ryšio – čia mokinio ir mokytojo santykis nuoširdus, labai jautrus, bet tuo pačiu tvirtas, grįstas abipuse pagarba ir pasitikėjimu. Turime laiko pabendrauti, parodyti vienas kitam dėmesį ne tik pamokų metu, o kai pažįsti vaiką, žinai kas jam tinka geriausiai, tada ir ugdymo procesas nekelia frustracijos.
– Karalienės Mortos mokykloje dirbate ne tik pagal bendrąsias ugdymo programas (BUP), bet ir pagal tarptautines Kembridžo programas – kuo toks programų derinys naudingas vaikams?
– Kadangi esame akredituota Kembridžo mokykla, be bendrųjų ugdymo programų, mokinius ugdome ir pagal pasaulyje pripažintų švietimo ekspertų parengtas Kembridžo anglų kalbos, Kembridžo matematikos bei Kembridžo gamtos mokslų programas.
Įprastai mokyklose gamtos mokslams 5–6 klasėse skiriama po 2 savaitines pamokas, o 7–8 klasėse – po 3–5, į šį skaičių integruojant biologiją, fiziką ir chemiją. Karalienės Mortos mokykloje mokiniai, dirbdami pagal BUP ir Kembridžo programas, turi daugiau pamokų: 5–6 klasės – po 4 savaitines pamokas, o 7–8 klasės – po 5-6 savaitines pamokas. Tai leidžia mokiniams ne tik giliau nagrinėti pamokų turinį, tačiau ir formuoja platesnį jų požiūrį, nes parodo, kaip gamtos mokslus galima pritaikyti kitose disciplinose.
Kitas Kembridžo programų privalumas – aiškios ugdymo proceso gairės ir tai, kad programos nuolat tobulinamos, papildomos geriausiomis tarptautinėmis patirtimis, jos užtikrina naujausią informaciją ir mokytojų pasirengimą ugdyti mokinius dabartiniame pasaulyje.
Be to, į ugdymo procesą mokykloje mes įtraukiame ir tarpdalykines temas, kurias analizuojame labai rimtai ir kryptingai. Nevengiame su vaikais kalbėti apie socialinę ir ekonominę plėtrą, pavyzdžiui, koks būtų pasaulis be skurdo ir bado, kuo naudinga žiedinė ekonomika, pažangios technologijos ir inovacijos, taip pat apie dabar aktualias migracijos problemas ir geopolitinių konfliktų sprendimus. O kur dar žmogaus teisių, lygių galimybių, sveikos gyvensenos, aplinkos tvarumo, finansinio raštingumo ir kiti svarbūs klausimai – tai yra jų laukiančio gyvenimo dalis, jų ateitis ir jie yra tie, kurie šias problemas spręs.
– 2022 m. Tarptautinio penkiolikmečių tyrimo (PISA) duomenimis, Lietuvos gamtamokslinio raštingumo rezultatai aukštesni už 52 šalių, bet žemesni už 28 šalių – rezultatai pagerėjo 2 taškais, bet tai statistiškai nereikšmingas pokytis. Viena dažniausiai akcentuojamų priežasčių – praktinių užduočių ir eksperimentinių užsiėmimų trūkumas pamokose. Nejaugi tai taip sunku išspręsti?
– Kryptingai dirbant, situacija gali pasikeisti į gerąją pusę, tiesiog tai užtrunka laiko ir reikalauja pastangų. Kalbant apie galimas kliūtis, atkreipčiau dėmesį į dažniausiai mokyklose gamtamoksliniam ugdymui skiriamų pamokų skaičių – viso labo 2 savaitinės pamokos, nors gamtos mokslų turinys yra labai platus, todėl turėtų būti ne ką mažiau svarbus nei kitos disciplinos.
Vaikai mokosi per tai, ką mato, ką jaučia, ką gali pačiupinėti, perleisti per savo paties asmeninę patirtį – būtent tai, ką vaikas tikrai supranta, ir lieka atmintyje. O tam reikalingos patyriminės ir praktinės veiklos, be jų apskritai gamtos mokslų negaliu įsivaizduoti. Bėda ta, kad dalis mokytojų save priskiria teoretikams, ne praktikams, todėl yra „įsikibę“ į programas ir vadovėlius, kitaip tariant, jiems svarbu „išeiti programą“, o ne savo mokslo sritimi sudominti vaikus – kadangi praktiniai darbai reikalauja gero pasiruošimo, įgūdžių ir pasitikėjimo savimi, kai kurie mokytojai bijo ar nenori tokių veiklų organizuoti.
Kalbant apie priemones – nebūtina turėti brangiausios įrangos, pakanka pasitelkti kūrybiškumą ir pritaikyti tai, ką naudojame buityje – pamokai gali užtekti ir labai trumpos demonstracijos, kuri suaktyvintų mokinių įsitraukimą ir sustiprintų supratimą apie gamtos dėsnius. Džiugina tai, kad vadovėlių rengėjai atkreipia vis didesnį dėmesį į praktinių darbų svarbą, todėl dažniau įtraukia mažesnės apimties ir įvairesnius eksperimentus.
Karalienės Mortos mokykloje mums gamtamoksliniam raštingumui pasitarnauja Kembridžo programa, kurioje, galima sakyti, apie viską pagalvota: mokytojas gauna daug metodinės medžiagos, informacijos, kaip ir ką galima būtų atlikti, kaip pastiprinti praktinių užduočių atlikimą bei kaip vykdyti įvairias demonstracijas. Nėra nei vienos temos, kuriai nebūtų idėjų, kaip padaryti gamtos mokslų mokymąsi aktyvų. Tad nenuostabu, kad pas mane ateina mokiniai, patys susigalvoję įvairių praktinių veiklų ir siūlo atlikti tai, kas juos domina – visos mokinių inicijuotos praktinės veiklos pas mus randa ryšį su pamokų tematika, kartais integruojant net keletą mokomųjų dalykų.
Tačiau neapsiribojame tik pamokomis klasėje – einame į mokyklos kiemą, ten stebime, analizuojame, vykdome įvairias veiklas, taip pat vykstame į edukacijas, muziejus ir gamtamokslinius renginius, į mokyklą kviečiame ir savo sričių specialistus, kurie supažindina mokinius su savo darbo specifika. Svarbiausia, kad žinias papildome praktiniu jų taikymu bei įgūdžių ir gebėjimų formavimu.
– Kalbėdami apie ateities ekonomiką, neišvengiamai turime galvoti apie technologijas, informacinį ir kompiuterinį raštingumą bei apie bene visas darbo rinkos dalis paliesiantį skaitmeninimą, tad STEM mokslams turėtų būti skiriamas ypatingas dėmesys. Kaip „užnorinate“ Karalienės Mortos mokyklos vaikus gilintis į šią iš pirmo žvilgsnio labai sudėtingą discipliną?
– Nors šalyje turime visą STEM/STEAM institucijų tinklą, teikiantį mokymo įstaigoms pagalbą, kaip STEM įgalinti ir įtraukti į ugdymo programas bei kaip pastiprinti tą patyriminį, praktinį, projektinį darbą, dalis mokinių vis dar nežino, kaip šį raidžių trumpinį iššifruoti.
Visgi, noriu pasidžiaugti, kad Karalienės Mortos mokyklos mokiniai ne tik žino šią sąvoką, bet kur kas giliau supranta, kad tai yra tarpusavyje neatsiejamos disciplinos, kurių žinias apjungus su turimomis kompetencijomis, gimsta unikalūs ir problemas sprendžiantys projektai. Nenuostabu, nes mokykloje tam skiriame daug dėmesio.
Pavasarį pagrindinės mokyklos ir gimnazijos mokiniams organizuojame STEM savaitę, kurios metu visą pamokų laiką mokiniai skiria projekto vykdymui kasmet kintančia tema, apjungiančia gamtos mokslus, technologijas, inžineriją, matematiką ir menus. Tad, sakyčiau, ši savaitė su visomis savo veiklomis – kviestinių svečių paskaitomis, savarankiško žinių gilinimo ir įgūdžių tobulinimo komandose, praktinių darbų ar demonstracijų, išvykų ir ekskursijų, planavimo, problemos sprendimų bei projekto rengimo, jo pristatymo ir varžymosi dėl geriausio metų projekto nominacijos – „užnorina“ mokinius šiuos mokslus pažinti.
Jie kasmet labai laukia šios savaitės, nes gali ne tik parodyti tai, ką geba geriausiai, bet ir pasidalinti patirtimi – vaikai vieni iš kitų be galo daug išmoksta, visą darbą nuo A iki Ž atlieka patys, o mokytojai šiuo atveju daugiau koordinuoja sėkmingą veiklų ir projektų atlikimą. Kad mokiniai būtų motyvuoti, turime pastebėti kiekvieno jų stiprybes ir suteikti galimybių jas panaudoti – taip kiekvienas vaikas jausis prisidėjęs savo unikaliais gebėjimais ir patirs sėkmę.
– O kokio amžiaus vaikus lengviausia sudominti gamtos mokslais?
– Pradinukai yra imliausi gamtos pažinimui, o pagrindinėje mokykloje, nors smalsumo ir nestinga, atsiranda įvairių iššūkių, paaugliai labiau pasineria į socialinius santykius ir bando atrasti save.
Kai vaikams parodome, koks iš tiesų gilus ir sudėtingas gamtos mokslų pasaulis, jų galvose atsiranda daugiau sumaišties, ypač, kad vyresnėse klasėse prasideda tikrasis mokslinis rimtumas ir temų sudėtingumas. Būtent tada kai kuriems vaikams nusvyra rankos, nes savarankiškai jau nebepavyksta taip lengvai visko perprasti.
Reikšmės susidomėjimui taip pat gali turėti ir mokytojų įtaka. Jeigu vaikai nebuvo tinkamai įtraukti į gamtos mokslus ankstesniuose mokymo etapuose arba negavo pakankamai skatinimo ir palaikymo, tai gali lemti mažesnį jų susidomėjimą šia sritimi ateityje. Ne mažesnę įtaką turi ir visuomenėje gajus stereotipas, kad moterų loginio mąstymo arba techninio pobūdžio įgūdžiai prastesni nei vyrų, o tokioje srityje, kaip tikslieji ir gamtos mokslai, tai yra itin svarbūs įgūdžiai, todėl mergaitės vyresnėse klasėse dažniau gilinasi į humanitarinės pakraipos disciplinas. Būtent todėl labai svarbu kurti motyvuojančią ir įtraukiančią mokymo(-si) aplinką visuose ugdymo proceso etapuose bei užtikrinti mokytojo ir mokinio abipusį pasitikėjimą.
Kadangi per ilgą darbo patirtį pastebėjau, kad vaikams reikia aiškumo, kur žinios praktiškai pritaikomos, stengiuosi argumentuoti ir iliustruoti realiais pavyzdžiais, todėl peržvelgiu naujausius, daug žadančius ar įdomius tyrimus ir jais pasidalinu pamokų metu. Taip vaikai skatinami atkreipti dėmesį, kas vyksta pasaulyje, kur juda gamtos mokslai, ką tai mums duos ir panašius dalykus.
Žinoma, vieniems vaikams reikia paskatinimo, kiti savo vidiniu entuziazmu įkvepia aplinkinius ir labai greitai suburia visus darbui, todėl įsitraukimo būna labai daug. O paaugliai mano pamokose dažnai ir mane pačią nustebina, kai patys pasineria į pamokos temos subtilybes, poromis ar grupelėmis išvysto diskusiją, dalinasi, ką pavyko rasti, ir manęs klausia „ar žinojot, kad?“ Tada tiesiog leidžiu jiems pasinerti į savarankišką pažintį, nes po to iš pamokos išeina užsimotyvavę.
Taip pat bandau atgaivinti seną savo pomėgį – fotografiją, tad pamokų metu su mokiniais pasidalinu nuotraukomis, už jų slypinčiomis istorijomis, objekto biologiniais ypatumais. Vaikams tai patinka, nes mato, kad laisvalaikis ne tik smagiai leidžiant laiką, bet ir pritaikius turimas žinias, pasidaro daug įdomesnis ir įgauna visai kitą prasmę. Atrodo, jiems savaime kyla noras pažinti juos supantį pasaulį, perprasti kartais net ir „mistiškai“ atrodančius procesus, o juo labiau, kad ši mokslo sritis tiek daug apima – biologiją, fiziką, chemiją, net ir Žemės mokslus su kosmologija – tai yra neatsiejama kiekvieno iš mūsų gyvenimo dalis.
Karalienės Mortos mokyklos mokinių parlamentas pernai skyrė mokytojams nominacijas ir buvo sunku patikėti, bet mokiniai mane mato kaip „vaikščiojančią enciklopediją“. Džiaugiuosi šiuo įvertinimu ir tikiu, kad ne vienas jų tame mato mūsų mokyklos viziją – „drąsūs ir visą gyvenimą besimokantys“. Aišku, juokais tai sakau, bet kartais jaučiuosi laiminti prieš dirbtinį intelektą, nes mokiniai tikrai labai dažnai pirmiausiai ateina pas mane paklausti nebūtinai su gamtos sritimi susijusių dalykų, o tik vėliau, jeigu išlieka poreikis, ieško informacijos kitur. Tad man belieka pildyti naujus enciklopedijos puslapius.
– Kaip manote, ar pagal domėjimosi sritis lietuvių vaikai labai skiriasi nuo kitų šalių vaikų? Gal mes esame ne „tiksliukų“, o humanitarų tauta, tad nereikia vaikų spausti ten, kur jų nereikia spausti?
– Vaikai visur yra vaikai, ir jų prigimtinis smalsumas, manau, visur yra vienodas, tik ne visur vienodos sąlygos ir galimybės kažką įdomaus ir vertingo patirti, pamatyti ir išmėginti. Net jeigu mes esame labiau humanitarų tauta, tame nėra nieko blogo, nes, bendradarbiaudami su „tiksliukais“, galime pasiekti dar geresnio rezultato. Svarbu bendrystė, tarpusavio ryšys, stipriųjų pusių panaudojimas siekiant bendro tikslo, o žiniomis, juk visada galima pasidalinti.
Beveik prieš metus Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija subūrė laikinąją „Darnaus vystymosi švietimo“ darbo grupę, kurios pagrindinis tikslas – rengti rekomendacijas, kaip darnaus vystymosi turinį ir metodus įtraukti į atnaujintą bendrųjų ugdymo programų turinį. Teko garbė prisidėti prie šios grupės darbo atstovaujant darnaus vystymosi ekspertų pogrupį, tad drąsiai sakau, kad mūsų mokiniai yra koja kojon žengiantys su pasaulinių pokyčių įgyvendinimu nacionaliniame kontekste.
