Kaip išsaugoti turtingą Lietuvos pramonės atmintį? Į šį klausimą atsakymų ieškojo Vilniaus, Kauno, Alytaus, Tauragės, Visagino ir Jonavos specialistai bei viešnia iš Lenkijos. Diskusiją apie pramonės atminties išsaugojimą inicijavo Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus bendruomenių platforma „Mažosios istorijos“.
Parodoje „Žmonių muziejaus manifestas“ vasario 9 d. vykusi diskusija kėlė du pagrindinius klausimus: kodėl reikėtų pramonės atmintį išsaugoti ir kaip tai padaryti? Kauno paveikslų galerijoje vykusį renginį moderavo VDU docentė, meno istorikė dr. Linara Dovydaitytė.
Siūlo steigti Žmonių muziejų
Diskusijos pradžioje dr. L. Dovydaitytė pažymėjo, kad industrializacijos kulminacija Lietuvoje sutapo su sovietine okupacija, o pramonės žlugimas yra Nepriklausomos Lietuvos reiškinys.
„Pramonės palikimas menkai įmuziejintas, nedaug jo matome parodų salėse“, – konstatavo ji.
Sausio mėnesį parodą „Žmonių muziejaus manifestas“ pristačiusi bendruomenių platformos „Mažosios istorijos“ kuratorė Auksė Petrulienė įsitikinusi, kad Lietuvoje stinga muziejaus, kuriame būtų atskleista šalies pramonės ir fabrikuose dirbusių žmonių istorija. Toks muziejus galėtų vadintis Žmonių, jis apimtų laikotarpį nuo XX a. iki šių dienų.
Muziejaus idėja pradėjo rutuliotis nuo 2017 metų „Drobės“, „Inkaro“, „Radijo“ gamyklos, „Bangos“ susivienijimo ir „Kauno popieriaus fabriko“ bendruomenėms su jaunąja karta tyrinėjant šiuos Kaune veikusius fabrikus. Daug dėmesio buvo skirta žmonėms, darbo kolektyvams.
Anot A. Petrulienės, kertiniai būsimo muziejaus eksponatai galėtų būti skulptoriaus Broniaus Pundziaus statula „Pramonės personifikacija“ (1939) ir Vilniaus modelių namuose 1990 m. vasarį sukurtas vadinamasis Laisvės paltas.
„Žmonių muziejus pasakotų apie kiekvieno žmogaus gyvenimo svarbą“, – teigė A. Petrulienė. Artimiausiu metu ji su komanda planuoja pristatyti sumanymą Kultūros ministerijai ir toliau rinkti žmonių istorijas, kontaktus, fabrikų eksponatus bei ilgainiui idėją paversti realybe.
Renka sakytinę istoriją
Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ projektų vadovė Sandra Germanavičiūtė medžiagos rinkimui naudoja žmonių pasakojimo metodiką. Ji teigė, kad kuriant muziejų žmonės, to laikmečio liudininkai, yra labai svarbus informacijos šaltinis.
Ji pasidalino Tauragės krašto muziejaus fondų kuratoriui kilusia idėja – senąją Tauragę pristatyti feisbuko puslapyje „Ve, kuokia buva Tauragė“. Čia pristatomi senieji miesto archyvai Tauragės tarme, nuotraukose kviečiama žymėtis gyventojus ir pasakoti, ką prisimena apie konkrečią temą.
„Daugiausia žmonės komentuoja nuotraukas apie pramonės laikotarpį, nes daugiausia išlikusių atstovų. Šis puslapis – aukso kasyklos“, – teigė S. Germanavičiūtė.
Bendruomenės ir kultūros projekto „Urban Stories – Visaginas“ įkūrėja, kultūros projektų vadovė, VDU mokslininkė Oksana Denisenko irgi renka vietos bendruomenės atsiminimus. Ji rengia projektus apie Visagino miesto istoriją, branduolinės pramonės palikimą mieste.
Kuriant Žmonių muziejų ji ragino atsižvelgti į žmogaus gyvenimo temas: nuo važiavimo transportu iki darbo, valgymo, iki šeimos ir darbo balanso. Būtina ieškoti paralelių su šiandiena. Anot jos, svarbu matyti platų pramonių spektrą, taip pat ir XXI amžiaus.
„Muziejuje turėtume rasti atsakymą, kaip pramonė keitė žmogų, jo gyvenimo būdą, gerąsias ir blogąsias puses. Svarbu pabrėžti, kad XX a. fabrikuose veikė stiprios bendruomenės. Įdomu patyrinėti, gal buvo nelygybės lyčių klausimu?“, – svarstė O. Denisenko ir pridūrė: „Muziejus matau, kaip erdves ir platformas, kurios padėtų žmonėms puoselėti vertybes. Kuo mažiau nutylėjimo ir kuo daugiau atviravimo, nebijokime sudėtingų, nepatogių temų“, – ragino mokslininkė.
Ne išsižadėti, o tirti sovietmetį
Diskusijos iniciatorė Auksė Petrulienė sulaukusi klausimo, ar ne per daug dėmesio skiriama sovietmečiui teigė, kad nereikia išsižadėti, priešingai, reikia jį tirti ir padaryti išvadas.
„Man sunkiai suprantama, kodėl sovietmečio tyrimų tema kelia nepasitenkinimą. Atvirkščiai – to laikotarpio gilesnių tyrimų labai trūksta. Tyrinėti – tai nereiškia sovietmečio ideologijos propagavimo, visiškai priešingai. Nereikia vengti kažkokių temų, tai tas pats kaip atsižadėti vienos savo kojos tik todėl, kad ji 50 metų buvo apmauta svetimu, spaudžiančiu sovietiniu batu. Tai nereiškia, kad dabar tą koją reikia nupjauti – jai kaip tik reikia dėmesio, mankštos ir masažo“, – teigė A. Petrulienė.
Lietuvos istorijos instituto mokslininkė, VU dėstytoja, disertacijos „Atsikratymas vaikais sovietmečio Lietuvoje: tėvai, valstybė ir nereikalingi vaikai“ autorė dr. Ieva Balčiūnė šiuo metu dirba su sovietmečio socialine atminti, tai leidžia padaryti netikėtų atradimų.
Tyrusi fabrikus, kur daugiausiai dirba moterys, tokius kaip „Lelija“, ji sužinojo, kad kai kuriuose fabrikuose veikdavo moterų konsultacijos, ten moterys gaudavo pagrindinį kasdienį med. aptarnavimą: skiepus, patikras. Darbe net būdavo atliekami abortai.
„Žmonių muziejų matau kaip modernybės proceso muziejų. Pramonė, kurią matome ne tik sovietmečiu, bet ir XIX a. pabaigoje. Tai durys, pro kurias įeini į tyrimus apie socialinius procesus visuomenėje. Tai daug pasako ir apie mūsų laikmetį“, – teigė mokslininkė dr. I. Balčiūnė.
Ji atkreipė dėmesį į įtampą visuomenėje, kai kalbama apie sovietmetį.
„Matau, kad žmonių atmintis labai dažnai prieštarauja tam, ką istorikai arba mokslininkai, galiausiai nukenksminę medžiagą nuo emocijų ir apibendrinę, susisteminę duomenis, patikrinę archyvuose, padaro. Naujame muziejuje reikėtų pateikti ne tik žmonių emocijas, prisiminimus, patirtis, asmeninius daiktus, bet ir mokslininkų tyrimus, analizes“, – akcentavo dr. I. Balčiūnė.
Mokslininkai ir filosofai: svarbu turėti tokį muziejų
Varšuvos universiteto Socialinės atminties tyrimų centro direktorė, sociologė ir istorikė, tyrinėjanti atminties procesus Vidurio ir Rytų Europoje 1990-aisiais dr. Joanna Wawrzyniak ilgus metus darbuojasi su sakytine istorija, žmonių prisiminimais.
Sociologė per dešimtmetį surinko 130 istorijų iš dvylikos fabrikų Lenkijoje. Žmonių pasakojimuose dominavo du naratyvai: viskas tik gerėja, o kitas – viskas tik pablogėjo, jaučiama nostalgija praeičiai, negandų kapitalizmas.
„Labai svarbu turėti tokį muziejų. Svarbu aiškiai ištransliuoti politinius klausimus, dėl muziejaus eksponatų, pozicijos turi būti aiškios. (…) Tyrimuose pastebiu, kad lenkai žymiai labiau identifikuojasi su tuo, kas vyko socialistiniu laikotarpiu, nei lietuviai. Lenkams svarbus buvo „Solidarumo“ judėjimas, tai reikšminga jų atminties dalis“, – teigė dr. J. Wawrzyniak.
Filosofas, Gegužės 1-osios profesinės sąjungos atstovas, filosofas Jurgis Valiukevičius pasidalino įžvalgomis apie tyrinėtų „Inkaro“, „Alytaus tekstilės“ fabrikų istorijas pereinamuoju laikotarpiu – 1990 m. pab.
„Keliu diskusiją, kas vyko po sovietmečio, apie privatizaciją. Išsilaisvinome, įstojome į ES, viskas gerėjo. Nors 1990-ųjų laikotarpiu buvo didelė krizė, bet ir turtingiausiųjų sąraše atsirado lietuviškos pavardės: Numavičius, Petrikas. (…) Yra dvi Lietuvos: vieniems žmonėms pasisekė ir jie priekaištų praeičiai neturi, o kiti, kuriems 1990 m. istorija buvo labai skaudi – nešasi jausmą, kad jų gyvenimai buvo apvogti, neteisingai pasisavintas turtas, jų manymu Nepriklausomybė, dėl kurios taip kovojo, nuėjo ne tuo keliu… Kodėl apie tai nešnekama? Viešumoje, politikoje, žiniasklaidoje. Žmonių muziejus būtų puiki vieta tokioms diskusijoms“, – įsitikinęs filosofas J. Valiukevičius.
Jis svarstė, kad muziejui reikia deramo dėmesio. „Yra Valdovų rūmai, o čia būtų Žmonių rūmai, tikiuosi kažko panašaus, ne mažesnio. Ten galėtų bręsti pilietiškumas, tapatybė. Reikia telkti studentiją, akademikus, skatinti tyrimus“, – svarstė J. Valiukevičius.
