Grybautojai Lietuvos miškuose vis dažniau aptinka nevietinę baravykinių grybų rūšį – raudonąjį auksabaravykį. Daugiau nei prieš du dešimtmečius šis valgomas grybas buvo paplitęs Kuršių nerijoje, o dabar gyventojai jų randa ir Molėtuose, Vilniuje bei kitur.
Plinta vis labiau
Šis baravykinių šeimos grybas Europoje pasirodė maždaug prieš dvidešimt metų, o dabar aptinkamas beveik visose šalyse aplink Baltijos jūrą. Rugsėjį apie grybo radybas pranešė Žemaitijos nacionalinis parkas. Jis buvo aptiktas parke esančiame Babrungėnų miške.
„Raudonasis auksabaravykis yra mikorizinis grybas, susijęs su pušimi. Lietuvoje sudaro mikorizę su vietine paprastąja ir svetimžeme kalnine. Grybas gana ryškiai išsiskiria iš kitų Lietuvos baravykinių savo raudonai ruda kepurėle, kurios kraštai įlinkę į vidų ir gelsvu kotu. Apatinė kepurėlės pusė gelsva, senų vaisiakūnių įgauna rusvai žalsvą atspalvį“, – pranešime spaudai rašė parkas.
Grybas 2023 m. atrinktas į Lietuvos TOP-10 rūšių, į kurias turėtų būti atkreiptas visuomenės dėmesys, sąrašą. Jį radus prašoma pateikti duomenis apie jo radimo vietą „iNaturalist“ programėlėje, taip prisidedant prie duomenų rinkimo apie raudonojo auksabaravykio paplitimą šalyje.
Kaip pateko į Lietuvą
Gamtininkas Deividas Makavičius sako, kad daugelis mano, jog grybas invazinis, tačiau taip nėra. Anot jo, jie plinta natūraliai, neigiamo poveikio kitiems grybams ar aplinkai nedaro, gali augti šalia kitų grybų rūšių ir tiesiog „papildo grybų asortimentą“ dėl ko grybautojai tik turėtų džiaugtis.
Pirmą kartą, sako gamtininkas, grybą prieš gerus du dešimtmečius atrado Kuršių nerijoje dirbęs miškininkas Balsevičius, todėl jie kitaip dar vadinami „balsevičiukais“. „Jis pirmasis prieš tuos du dešimtmečius ryžosi grybo paragauti. Tada žmonės juos ėmė rinkti“, – tikina jis.
Versijų, kaip šie Šiaurės Amerikoje augantys grybai pateko į Lietuvą, yra įvairių. „Vieni sako, kad grybai pasisėjo su pajūrio kalnapušėmis dėl pustomo smėlio, galbūt sporos atkeliavo laivais. Kadangi žmonės keliauja, važiuoja į pajūrį, galbūt sporų prikimba prie batų ir taip jos išplatinamos po Lietuvą. Aišku, kad iš Amerikos jų niekas neatvežė ir nepasodino“, – kalba pašnekovas.
Kurį laiką grybai buvo aptinkami tik pajūryje, sako jis, o vėliau ėmė augti ir žemyninėje dalyje. „Šiuo metu aptinkami ir Latvijos pajūrio zonoje, pušynuose“, – priduria jis.
Tinkamas valgyti
D. Makavičius sako, kad grybą atskirti nėra sunku, kad tai „balsevičiukas“ išduoda rievėtas, briaunuotas, lyg ąžuolo žievė kotas, gelsva kepurėlės apačia ir rausvo atspalvio viršutinė kepurėlės dalis.
„Nepažįstamus grybus, kurie turi kempinėlę (vadinami skylėtabudiniai) žmonės kažkodėl vadina makavykais. Į šitą kategoriją pakliūna kokių dešimt skirtingų rūšių grybų, ko gero, ir šitą grybą taip gali pavadinti iš nežinojimo. Nors makavykas iš tikrųjų yra geltonasis kazlėkas“, – pasakoja pašnekovas.
Anot jo, grybas valgomas, mažai kirmija, priklauso baravykinių šeimai, tad grybautojams turėtų patikti. „Skoninės savybės už mūsų turimą tikrinį baravyką mažesnės, bet jis tikrai neprastesnis už kokį lepšį. Išvirus nejuoduoja, perpjovus nemėlynuoja, retai būna ištežęs, gana švarus, nes auga pušynuose. Puikus grybas, kuriuo grybautojai gali pasipildyti savo asortimentą“, – pridūrė gamtininkas.
Daugiau naujienų skaitykite čia.
