Po beveik metus trukusių renovacijos darbų, rugsėjo 26 d. duris atvėrė A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių (Velnių) muziejus. Apšiltintos pastato sienos ir stogas, pakeisti langai, atnaujinta apšvietimo sistema. Vos įžengus lankytojus pasitinka išraiškinga menininkų Sauliaus Valiaus ir Rasos Butiškytės instaliacija, nukelianti į chtoniškąjį pasaulį, kur laukia pragaro ratai, o viršutiniame aukšte plyti dangaus sfera su pirmą kartą muziejaus istorijoje šalia velnių atsistojusiais angelais.
Atnaujintas ne tik 1982 m. pastatytas muziejaus priestatas, bet ir nuo 1928 m. stovinčio dailininko Antano Žmuidzinavičiaus (1876-1966) namo fasadas. Lankytojai kviečiami apžiūrėti jo butą ir dirbtuvę, o kieme pasivaikščioti po jaukų sodą.
Patyriminė kelionė
Menininkai Saulius Valius ir Rasa Butiškytė Velnių muziejaus erdves pripildė šviesos ir paslapties instaliacija, išsidėsčiusia visuose muziejaus aukštuose. Vos į muziejų įžengę lankytojai patenka į chtoniškąjį pasaulį su velniavos garsais, pajaučia požemių chaosą ir pamažu, spalvų ir garsų patyriminėje kelionėje, kyla link dangiškojo aukščio, kur laukia susitikimas su angelais.
„Baltiškoje tradicijoje velnias yra chtoniška būtybė, gyvenanti požemiuose, pelkėse, mėgstanti tamsą, tad rūbinės zonoje patenkama prie mitinio šulinio – verdančio katilo, kur lankytojai gali pažvelgti žemyn ir suskaičiuoti, kiek pragaro ratų mato. Keliame klausimą, kur gyvena baltiškasis velnias, kur jis tūnoja?“, – sakė A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejaus vadovė Jurgita Rimkutė.
Atsiduria pekloje
I a. instaliacijoje dominuoja juoda spalva, atspindinti velnio aktyvumo laiką – naktį. Šalimais eksponuojami visi dailininko A. Žmuidzinavičiaus surinkti velniai. Iš viso muziejaus kolekcijoje – daugiau kaip 3 tūkst. velnių, atkeliavusių iš 48 pasaulio šalių. Patyriminė kelionė nuo žaižaruojančio katilo pereina į ekspoziciją, kurioje pasakojamos įvairios velnio atsiradimo legendos, etiologinės sakmės, padavimai, pasakos.
II a. patenkama į intensyvią raudoną šviesą, už kurios paslėptos Užgavėnių kaukės, simbolizuojančios transformaciją. Dienos bėgyje saulės šviesa, o vakarėjant jau ir tamsa, pakeičia kaukių siluetus ir erdvė persimaino į itin teatrališką buveinę.
„O kaip žinome velnias yra labai teatrališkas, jis gundo įvairiais pavidalais, pasiūlymais“, – komentavo muziejaus vadovė. Į šį aukštą eksponatai pateko jau po dailininko mirties. Beje, čia yra ir raganų kampelis, nes mitologijoje tikėta, kad ragana yra velnio žmona bei motina.
Angelų debiutas
Pačiame muziejaus viršuje triumfuoja šviesa – pro langus matyti nuostabi Kauno centro panorama, o III a. koridoriaus centre – baltas kamuolys, simbolizuojantis dangaus sferą, iš kurios į ekspozicijų stendus nusileidžia angelai. Jie atkeliavo iš M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Liaudies meno skyriaus.
„Angelai tarp pasaulio velnių muziejuje įsikuria pirmą kartą. Nusprendėme, kad jau laikas pradėti diskutuoti ir paprašėme angelų pagalbos. Dailininkas A. Žmuidzinavičius ne kartą yra sakęs, kad turi pažinti tamsą, jei nori suprasti, kas yra šviesa. Lankytojai sako, kad atėjus čia galima surasti ir savo angelą sargą“, – sakė J. Rimkutė.
Muziejininkė prisiminė linksmą istoriją: kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas dailininkui Antanui Žmuidzinavičiui per vardines birželio 13 d. padovanojo sutryptą velnią. Iš Laižuvos bažnyčios jis atvežė skulptūrą, ant kurios stovėjo arkangelas Mykolas. Skulptūra buvo labai didelė ir kunigui pasirodė, kad ją sudėtinga vežti, tad angelą jis nupjovė ir atvežė tik velnią, o dailininkui palinkėjo: „Linkiu tau, Antanai, visą gyvenimą velnius rinkti!“, – šis jo linkėjimas su kaupu išsipildė. Dabar arkangelo Mykolo skulptūra stovi kitame aukšte, o III a. angelų vitrinoje kaip reikiant verda veiksmas: angelai kovoja, groja, meldžiasi.
„Vyksta dvasinė kova!“, – komentavo pašnekovė.
Pasisvečiuoti dailininko namuose
Užsukame pasisvečiuoti į 1928 m. pastatytus Antano ir Marijos Žmuidzinavičių namus, sujungtus su muziejumi. Modernizmo stiliaus pastatą projektavo architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. 1938 m. buvo užstatytas trečias namo aukštas. Kauniečiai ir miesto svečiai kviečiami susipažinti su tapytojo ir jo šeimos gyvenimu bei išlikusia 3–4-ojo dešimtmečių aplinka: autentiškais baldais ir įvairiomis interjero detalėmis.
Po muziejaus atnaujinimo matyti unikalus fasado koloritas, išsaugoti ir du augalai – glicinijos.
Švenčiausia dailininko patalpa – dirbtuvės su žaliomis grindimis. Jo manymu, žalia yra tobula, neblaškanti spalva, leidžianti susikoncentruoti paveikslo tapymui. Dirbtuvėse A. Žmuidzinavičius priiminėdavo svečius, per gyvenimą sukūrė daugiau kaip 2 tūkst. darbų. Anot muziejininkės, buvo labai preciziškas, nemėgo tuščio pokalbio. Užeiti į svečius buvo galima 12 val. kavos ar arbatos puodeliui ir tik su konkrečiais klausimais. Po to jis grįždavo prie tapybos darbų. Ant sienos kabo paveikslas su dangoraižiais, manoma, kad jis pirmas nutapė dangoraižius peizaže.
Ekspozicijoje demonstruojami marinistiniai peizažai su Kuršių Nerija, Palanga. Jo peizažuose daug dėmesio skiriama apšvietimui, debesims, vandeniui ir žaliai spalvai.
Privaloma apsilankyti Giedrėms
Nusileidę aukštu žemiau patenkame į butą. A. ir M. Žmuidzinavičių svetainėje rinkdavosi tarpukario inteligentija: Čiurlioniai, Smetonos, Nemeikšos, Grinkevičiūtė ir kiti. Erdvėje kabo ne tik šeimininko tapyti darbai, bet ir draugų, kolegų dovanoti paveikslai. Svetainėje iš V. Putvinskio gatvės visada krenta graži šviesa, kuri pabrėžia langų formą, atkartojančią bangas.
Bute matyti daug durų, dalis jų slepia spintas, suprojektuotas architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio.
Bute yra ir pirmosios Lietuvoje Giedrės kambarys.
„Unikalus dalykas – visoms Giedrėms būtina apsilankyti šiuose namuose! Tai pirmosios Lietuvoje Giedrės kambarys. Kai 1913 m. Marijai ir Antanui Žmuidzinavičiams gimė dukra jai buvo suteiktas Giedrės vardas. Jis pirmą kartą paminėtas šaulių sąjungos įkūrėjo Vlado Putvinskio romantinėje poemoje „Giedrė“. Žmuidzinavičių dukra – pirmoji Giedrė, o kitos – pasekėjos“, – šypsodamasi pasakojo J. Rimkutė.
Velnių muziejaus kavinukėje šiuo metu rodomi dangaus stebėtojų „Sky Chasers“ komandos parengtas dviejų dalių filmas „Po perkūnais“. Griaustinio ir žaibų vaizdai hipnotizuoja lankytojus.
„Nes perkūnas ir velnias – du amžini priešininkai: velnias bėga, tyčiojasi, rodo ženklus, o perkūnas bando velnią prikulti“, – komentavo J. Rimkutė.
Namo kieme veši Žmuidzinavičių sodas, kuriame visada gali apsilankyti praeiviai. Pats dailininkas kasdien 7 val. ryto apeidavo sodą ir tik tada keliaudavo pusryčiauti ir darbuotis.
