Tarpukario Japonijos diplomato Čiunės Sugiharos namuose Kaune turėtų būti įrengta interaktyvi, gyvybes keliems tūkstančiams žydų išgelbėjusių vizų išdavimo istoriją bei istorinį kilnaus poelgio kontekstą atskleidžianti ekspozicija.
Jos idėją parengusi litvakų kilmės menininkė Jenny Kagan (Dženė Kagan) sakė siekianti „padaryti viską įtraukiau, papasakoti platesnę istoriją, padaryti, kad būtų lengviau tyrinėti, sąveikauti, o ekspozicija būtų patraukli ir tiems, kurie nebūtinai skaitys žodžius“.
Skaičiuojama, jog įrengti ekspoziciją kainuotų 136 tūkst. eurų. Č. Sugiharos namai rengia paraišką žydų paveldo išsaugojimą remiančiai organizacijai „Rothschild Foundation“, taip pat Lietuvos kultūros tarybai, bus kreipiamasi į privačius rėmėjus.
Jeigu pavyks gauti finansavimą, darbus pradėti tikimasi sausį, o į metų pabaigą – atverti atnaujintą ekspoziciją visuomenei.
Kaune dirbęs Č. Sugihara 1939–1940 metais su olandų konsulu Janu Zvartendijku (Janu Zvartendeiku) čia išdavė „vizas gyvenimui“, išgelbėjusias ne mažiau kaip 6 tūkst. žydų gyvybių.
Pagal J. Kagan parengtą projektą, apsilankymą Č. Sugiharos namuose lydės du pasivaikščiojimai po miestą: vienas bus kaip įžanga jam, atvesianti į namą iš miesto centro, o kitas vyks po apsilankymo ir pasakos likimus tų, kurie vizų negavo.
Reaguodamas į buvimo vietą, lankytojas girdės tam tikrus aplinkos garsus, tokius kaip skambančius Soboro varpus, transliacijų iš istorinio radijo stoties pastato Žaliakalnyje, istorinių liudijimų ištraukas.
„Tai atves lankytoją iki namo tiek geografiškai, tiek emociškai“, – sakė idėjos autorė.
Šiuo metu įžengus į Č. Sugiharos namus lankytoją pasitinka stendai su nuotraukomis ir tekstu. J. Kagan planuoja juos pakeisti instaliacija, kurioje bus vaizduojama tranzitinė viza, apsupta popierinių gervių, taip pat sukurtų iš šių vizų, bei Č. Sugiharos citata.
„Svarbiausias artefaktas yra pats pastatas ir jo grožis, – sakė menininkė. – Tad traktuoju pastato grožį kaip pagrindinį artefaktą, kurį mes eksponuojame.“
Ant šlaito esančio pastato paradinis įėjimas veda į viršutinį jo aukštą, kur yra du kambariai. Viename jų J. Kagan planuoja įrengti ekspoziciją, skirtą diplomato gyvenimui, jo šeimai bei tam, kaip jis atsidūrė Kaune. Šis kambarys turėtų priminti šeimos svetainę, apstatytą tarpukario baldais.
Iš čia įrengtų informacinių stendų nuotraukos atsidurs rėmeliuose, lyg būtų šeimos narių atsiminimai, o norėdami sužinoti jų istoriją, lakytojai galės jas atverti ir paskaityti kitoje pusėje.
„Tai atrodys lyg to laikmečio namų erdvė, tačiau su nedidelėmis intervencijomis ir objektais, su kuriais bus galima sąveikauti norint sužinoti daugiau istorijos“, – kalbėjo autorė.
Pasak jos, toks pateikimo būdas turėtų būti patrauklus skirtingų interesų ir kultūrų žmonėms, kurie lankysis muziejuje: vieni turės galimybę tik trumpai perbėgti akimis patalpą, o norintieji galės įdėmiai ištyrinėti kiekvieną smulkmeną.
Šalia esančiame kambaryje planuojama pasakoti apie Kauną ir didžiulius pokyčius, kuriuos miestas išgyveno Antrojo pasaulinio karo metais.
„Jis atrodys kaip karo operacijų centras su žemėlapiais ant stalo. Viskas kambaryje bus labai interaktyvu“, – kalbėjo J. Kagan.
Lankytojai galės tyrinėti paveikslus, spinteles, kad suprastų įvykių eiliškumą. J. Kagan tvirtino norinti atskleisti, per kokį trumpą laiką įvyko dideli ir dramatiški pokyčiai.
„Ten bus eksponatas, parodantis, kaip greitai keitėsi (valstybių – BNS) sienos. Užuot rodę karinių pajėgų judėjimą, žemėlapiai bus apie pabėgėlių judėjimą, sienų keitimąsi, besikeičiantį kraštovaizdį“, – kalbėjo autorė.
J. Kagan žada, kad tai bus atmosferiška, įtampą kurianti instaliacija.
Toliau ekspozicija tęsis į apatinio aukšto erdves, kur planuojama atskleisti pabėgėlių istorijas. Per interaktyvius elementus, garso ir vaizdo pasakojimus bei autentiškus liudijimus bus galima išsamiai sužinoti keletą istorijų.
Į ekspoziciją nepastebimai įsipins šiuolaikinės technologijos: kompiuteriai, liečiami ekranai, kurie atrodys lyg paveikslai, paviršiai nuotraukų koliažams peržiūrėti.
Pabaigoje lankytojai turėtų gauti galimybę patys sukurti savo vizą.
„Noriu, kad žmonės galėtų išeiti su savo viza, savo atvaizdu. Jausmu, ką reiškia ją gauti“, – sakė menininkė.
Ch. Sugihara buvo japonų kariškis ir diplomatas, 1939–1940 metais dirbęs Japonijos konsulu Lietuvos laikinojoje sostinėje Kaune. Tuo metu Kaune susikaupė daug pabėgėlių iš Lenkijos, tarp jų ir žydų, kurie Raudonajai Armijai okupavus šalį ėmė ieškoti būdų pabėgti nuo karo.
Konsulas Č. Sugihara keletą kartų klausė Japonijos užsienio reikalų ministerijos, ar jis gali pabėgėliams išduoti Japonijos vizas. Gavęs neigiamus atsakymus, diplomatas savo atsakomybe išdavė keletą tūkstančių tranzitinių vizų, skirtų vykti per Japoniją į trečiąsias šalis.
Č. Sugihara net po konsulato uždarymo pasirašinėjo vadinamąsias gyvybės vizas „Metropolio“ viešbutyje ir tęsė darbą iki paskutinės akimirkos, kol jo traukinys išvyko iš Kauno stoties. Paskutinės jo pasirašytos vizos esą buvo paleistos per traukinio langą.
Jas gavę, tūkstančiai žydų traukiniu per Sibirą pasiekė Japoniją. Istorikų teigimu, Ch. Sugiharos dėka Holokausto išvengė 6 tūkst. žydų.
