Populiari Kauno istorija besidalinanti bendruomenė socialiniuose tinkluose vėl paserviravo įdomių faktų apie Kaune stovinčio Aleksoto tilto istoriją. „Nesi is Kauno jei ne“ grupės narys Kastytis Antanaitis pasidalijo straipsnio iškarpa iš 1929 metų, kai buvo sprendžiamas senojo, medinio, Aleksoto tilto likimas, o to meto valdininkų sprendimas nuskambėjo, kaip būdas sutaupyti lėšų.
„1929 metais gudragalviai inžinieriai nusprendė, kad kam vargti, jei Aleksoto tiltas ir pats nugrius, o medines jo dalis vis tiek daugiau ar mažiau kur nors išneš į krantą“, – pastebėjimą rašė Kastytis.
Pasidalintoje iškarpoje, straipsnio antraštė skelbia „Aleksoto tilto negriaus. Pavasarį jį greičiausiai ledai nuneš“. Trumpame pranešime rašoma, jog medinis tiltas visai netvirtas, tilto atramos ir ledlaužių poliai apipuvę, todėl kyla rizika, jog su ledonešiu tiltas sugrius.
Kadangi tuo metu jau buvo pradėtas statyti naujasis, metalinis, Aleksoto tiltas, tuometinės Susisiekimo ministerijos atstovai tuo kartu nusprendė, jog medinio tilto kapitaliai remontuoti neapsimoka.
Paskirta komisija, o vėliau ir inžinierių komanda, kruopščiai apžiūrėjo ir įvertino senojo tilto būklę ir patvirtino, jog tiltas labai blogame stovyje ir greičiausiai neatlaikys sekančio ledonešio.
Pastebėta ir tai, jog net ledonešiui nunešus tiltą, didelių išlaidų nekils, nes dauguma tilto konstrukcijų bus išneštos į krantą, todėl buvo nutarta atlikti tik minimalų tilto remontą.
Įrašą socialiniuose tinkluose rasite čia.
Nesėkminga vieta tiltams
Iki 1853 metų pavasarį ir rudenį per Nemuną ties Vytauto bažnyčia veikė keltas – dviejų laivų pontonas ant ilgo lyno. Vasaromis būdavo įtaisomas laikinas plaustinis tiltas, suregztas iš 300 rąstų. Einant ižui buvo keliamasi irkline valtimi, o žiemą – važiuojama ledu.
Prasidėjus I pasauliniui karui, 1914 metais, rusų kariuomenė pasistatė medinį tiltą, bet 1915 metais, besitraukdama iš Kauno, tiltą sudegino. Atėję vokiečiai, šiek tiek žemiau buvusiojo, pastatė laikiną plaustinį tiltą, o vėliau pradėjo atstatinėti ir rusų sudegintą tiltą. 1914 m. prasidėjus I pasauliniam karui, rusų kariuomenė pasistatė medinį tiltą apie 200 m aukščiau Vytauto bažnyčios, bet, 1915 m. rugpjūčio 15 d. pasitraukdama iš Kauno, jį sudegino. Vokiečiai žemiau pasroviui šalia Vytauto bažnyčios pastatė laikiną plaustinį tiltą ir pradėjo atstatinėti sudegintą tiltą.
Kaip rašoma Architektūros ir urbanistikos tyrimo centro svetainėje, tiltas buvo sudėtas iš trijų dalių HOWE sistemos santvarų, vienos varstomos dalies su atsvaros svirtimis ir 12 smulkesnių angų. Siauros tilto angos labai kliudė sieliams, kurie dažnai lūždavo ant lytlaužų. Kad ir silpnas, kasmet remontuojamas tiltas, kuris laukė galo kiekvieną pavasarį, išsilaikė iki naujojo tilto pastatymo 1930 m.
Naujojo tilto statyba valstybei atsiejo 3 610 600 litų. 1930 m. sausio 9 d. burmistrui Jonui Vileišiui pasiūlius, tiltas pavadintas Vytauto Didžiojo vardu, jį sausio 11 d. 15 val. pašventino Vytauto bažnyčios rektorius Kan. Juozas Tumas-Vaižgantas.
1941 m. birželio 24 d. naujas ir brangus Aleksoto tiltas susprogdintas besitraukiančių rusų. Vokiečiai tiltą atstatė, tačiau patys jį susprogdino 1944 rugpjūčio mėn. Grįžę rusai atstatė laikiną medinį tiltą, kurį 1946 nunešė potvynis ir galiausiai tais metais pradėtas statyti dabartinis tiltas per Nemuną.
