Naujas A. Juzėno filmas – apie Lietuvos rokerius ir laikus, kai Laisvės alėjoje buvo draudžiami suoliukai | Kas vyksta Kaune

Naujas A. Juzėno filmas – apie Lietuvos rokerius ir laikus, kai Laisvės alėjoje buvo draudžiami suoliukai

Lietuvos roko istorija./Koliažas.

Šią savaitę Kaune buvo galima išvysti naujausią režisieriaus Audriaus Juzėno filmą „Yesterday/Vakar“, pasakojantį apie bigbyto ir bitlomanijos epochą Lietuvoje. Filme prisiminimais dalinasi žinomų XX a. 7-8 deš. grupių atstovai, groję kolektyvuose „Eglutės“, „Kertukai“, „Aitvarai“, „Vaizbūnai“, „Nuogi ant slenksčio“, „Aisčiai“, „Antanėliai“, „Gintarėliai“, „Raganiai“ ir kt. Filme parodoma kokia stipri muzikos galia – ji gali užauginti laisvės siekį, išlaisvinti santvarkos sugniaužtus protus ir paskatinti priešintis. Čia paliečiamas Romo Kalantos susideginimas ir po jo sekę masiniai jaunimo protestai, paminimos partizanų, trėmimų temos. 

Peržiūra gegužės 8 d. vyko VDU didžiojoje salėje, universiteto Kultūros dienų metu. Filmo režisierius, prodiuseris ir scenarijaus autorius – Audrius Juzėnas, idėjos autorius – Gintautas Dailyda, kompozitorius – Titas Petrikis.

Rokas, džinsai ir ilgi plaukai

Juostoje kalbama apie revoliucinę gitarų muziką, užliejusią Vakarų pasaulio radijo stotis. „O Rytų Europos jaunimas ėmė masiškai drožti elektrines gitaras, gaminti stiprintuvus, groti trankią muziką, nešioti džinsus ir auginti ilgus plaukus – laisvės simbolius“, – teigė filmo kūrėjai.

Čia apžvelgiamas laikotarpis nuo roko, bigbyto ištakų Lietuvoje iki maždaug 1979-ųjų. Juostoje pasisako daugybė to laikmečio liudininkų, čia demonstruojami nematyti archyvai (tarp jų – R. Reigano archyvas iš JAV).

Vakarietiška roko muzika, tokia kaip „Beatles“, „Rolling stones“, Animals“, „Shadows“ – anuomet skambėjo tik „Radio Luxembourg“, „BBC“, „Laisvės“ radijo bangomis. Transliuoti tokią muziką per Lietuvos radiją ar televiziją buvo griežtai draudžiama. Lietuvos jaunimas to nepaisė, šią muziką gaudyte gaudė ir besikuriančios šalies roko grupės. Filme pažymima, kad lietuvių grupės skambėdavo ne ką prasčiau, nei britų ar amerikiečių. Muzikos mados irgi beveik nevėlavo – pasiekė šalį vos po kelerių metų. Buvo tik viena bėda – valdžia viską iš Vakarų pasaulio laikė blogiu ir slopino: radijo stotims grojant roko muziką – nesiliaudavo transliacijų trukdymai.

Lietuvos rokerius sekdavo KGB, gaudydavo milicija, kirpdavo plaukus, plėšydavo kelnes, sodindavo į kalėjimus, stengdavosi „perauklėti”. Bet Lietuvos jaunimas nepasidavė – maištavo toliau ir sovietų valdžiai tapo tikra rakštimi.

Grupė „Kertukai“./ Organizatorių nuotr.

Kūrėsi grupės

Vadinamųjų bitlomanų judėjimas akimirksniu išplito po Lietuvą, jo centrais tapo Kaunas, Vilnius, Druskininkai ir Alytus. Kaune užderėjo jaunimo grupių, susikūrė „Vyturėliai“, „Vaizbūnai“, „Perkūno Ainiai“, „Dainiai“, „Raganiai“, „Gintarėliai”, taip pat būrėsi ir merginų gitarinės grupės, tarp jų: „Merginos“, „Eglutės“. Pagrindinėmis Kauno roko grupėmis tapo „Kertukai“, „Aitvarai“ ir „Nuogi ant slenksčio”.

Vos prieš penkiasdešimtmetį Laisvės alėja vaikštantis jaunimas nešiodavosi grojančius radijo imtuvus. Klestėjo nelegali vinilinių plokštelių prekyba, įrašai būdavo kopijuojami ir platinami tiesiog perrašinėjant buitinių magnetofonų juostomis.

Lietuviškos grupės grodavo šokiuose, kartais estradiniuose konkursuose, į kuriuos suplūsdavo tūkstantinės minios. „Nepasiduodantys ideologijai taip pat koncertuodavo garažuose ir rūsiuose“, – teigė filmo kūrėjai.

Grupė „Bitės”./ Organizatorių nuotr.

Plūsdavo minios gerbėjų

Lietuviškos roko grupės greit sutelkė gerbėjų ratą. Į studentų „Kertukų“ koncertą Kauno politechnikos instituto salėje susirinko apie 800 žiūrovų, nors salė buvo skirta tik 500.

Maždaug 1960-1970 m. Kauno halėje vykdavo bigbyto festivaliai. Salė sutalpindavo 6-7 tūkst. žiūrovų.

„Prisimenu, Kauno halėje buvo fantastika, kaip bitlams grojant stadione Amerikoje, pasitikdavo baisios ovacijos. Lygiai taip pat buvo, kai mes grojome Kauno halėje. Mes negirdėjome, ką grojam, girdėjom publikos triukšmą, riksmą. Po koncerto sakom: girdėjot, kas darosi?!”, – filme dalinosi Jonas Toleikis iš grupių „Gintarėliai“ ir „Meteorai“.

Nepaisanti cenzūros, organizuotos tarptautinės roko sesijos „Žirmūnų“ restorane ar Dailės institute Vilniuje ir Kauno politechnikos instituto Smūtkelių” klube.

Filme paminimas svarbus Lietuvos roko muzikos įvykis – 1971 m. Kęstučio Antanėlio pristatyta roko opera „Jėzus Kristus – superžvaigždė“. Ji debiutavo Dailės institute gruodžio 25 d., nors Kalėdas švęsti buvo draudžiama. Tai buvo pirmas šios operos pastatymas Sovietų Sąjungoje.

Eitynės Laisvės alėjoje 1972 m. gegužės 18 d./Archyvo nuotr.

Prisiminė R. Kalantą

Filme „Yesterday/Vakar“ pašnekovai ryškiai prisimena 1972-ųjų pavasario įvykius – Romo Kalantos susideginimą miesto sodelyje, slapčia paankstintas jo laidotuves ir po to kilusius masinius jaunimo protestus, apie kuriuos sužinojo visas pasaulis.

„Menu, gegužės 14 d. tuo lemiamu metu kaip tik ėjau, žiūriu fakelas, kažkas dega. Nesupratau. Kažkas kažkur bėga. (…) Žmonės rėkia: „Už laisvą Lietuvą!”, milicininkai juos daužo su bananais. Menu ir kaip ėjome protestuose per Laisvės alėją. Prie „Romuvos“ kino teatro pastebėjau sunkvežimį su desantininkais. Mačiau kaip balkone viena šeima išėjusi rėkė jiems: „Ką, jūs, dabar mus, lietuvius, patys lietuviai daužysit su automatais? Tegyvuoja laisva Lietuva!”, – filmo epizode kalbėjo „Raganių“ atstovas Mauša Bairakas.

Tą naktį buvo skubus nurodymas atjungti Kauno televizijos sistemą nuo viso tinklo ir kauniečiams rodyta speciali laida. Aukšti pareigūnai, vykdomojo komiteto atstovai tikino, kad tarybų valdžios priešai bando provokuoti, ragino tam nepasiduoti, neiti iš namų be būtino reikalo. Skelbti propagandiniai tekstai.

„Labai gerai prisimenu R. Kalantos laidotuves. Jį palaidojo anksčiau, buvo juntama labai didelė įtampa, agresija. Kai visi suprato, kad R. Kalanta jau palaidotas, o juk buvo ketinama kartu laidoti, eiti į procesiją – visa didžiulė minia patraukė nuo Vilijampolės per tiltą, link Saugumo rūmų. Atėjusi maždaug prie Kauno pilies atsisukau – dar didžiulė minia ėjo per tiltą. Įsivaizduokit, kokia buvo demonstracija, kokia gausa demonstrantų!“, – pasakojo R. Žalnieriūtė.

Grupė „Aitvarai“./ Kauno bigbeato nuotr.

Iš Laisvės alėjos dingo suoliukai

Legendinėje roko grupėje „Aitvarai“ grojęs Kęstutis Ignatavičius prisiminė, kad protestantus ėmus stumdyti ir daužyti – prasidėjo priešinimasis. „Statinę nuo Savanorių prospekto kalno paleido, su akmenimis mėtėsi, daužėsi. Ten, beje, dalyvavo ir mano brolis“, – mena K. Ignatavičius.

Dalyviai daug fotografuoti, bandyti identifikuoti, galiausiai nubausti. Filme pasakojama, kad po kalantinių prasidėjo aktyvūs rokerių gaudymai gatvėse su neišvengiamais plaukų kirpimais. „Išėmė ir visus suoliukus iš Laisvės alėjos, nepaliko nei vieno suoliuko. Vaikščiojo tuo metu milicija su vidaus reikalų kareiviais ir neleisdavo susiburti daugiau, nei trims žmonėms Laisvės alėjoje“ – atskleidžiama filme.

R. Kalantos susideginimas roke užbrėžė aiškią liniją: muzikantai neteko galimybės groti viešai, vyko jaunimo represijos. Beliko muzikuoti pogrindyje, rūsiuose.

Grupė „Aitvarai“./ Organizatorių nuotr.

Roko muzika laisvino protus

Laisvai kurti, ką nori, „rokuoti“, dainuoti lietuviškas dainas – buvo galima tik pasislėpus. Po vieno rokerių „Aitvarų“ koncerto Pasvalyje grupei baigėsi liūdnai. Koncerte jiems sudainavus „Užuolėlio šakos linko, kai mus jaunus karan rinko“ – prasidėjo didelės represijos, grupės nariai privalėjo pasiaiškinti rektoriui. Visi trys architektūrą studijavę gitaristai – Saulius Lukošius, Kęstutis Ignatavičius ir a.a. Arvydas Stasiulevičius – buvo išgrūsti.

Filme kalbėjusi Dalia Saukaitytė akcentavo, kad sovietmečiu laisvą mintį kaustė ideologija, draudė viską. „Bet ta mintis vis tiek sugebėjo įlįsti į potekstę, pasislėpti tarp eilučių, apsirengti metafora. Vidinis žmogaus pasipriešinimas šitai idiotiškai santvarkai, beprotybei – kaupėsi kaip energijos užtaisas, ieškojo būdų prasiveržti“, – filme teigė D. Saukaitytė.

Domanto Razausko įsitikinimu, bitlomanijos, bigbyto, ankstyvoji roko užuomazgų karta padarė esminį poveikį: „Ji iš lėto laisvino protus, o jie vėliau atliko fizinį veiksmą, t.y. prisidėjo prie to, kad žlugtų visas blokas“, – teigė jis. Filme D. Razauskas pažymėjo, kad Vytauto Kernagio albumas „Akustinis“ (1979) tapo lemtingu.

„Tai vienas svarbiausių įrašų mūsų muzikos, mūsų kultūros istorijoje. V. Kernagis atliko tą patį darbą, kokį Bob Dylan 1962-1965 m. Amerikoje. Sako, rokas, „bitlai“ sugriovė Sovietų Sąjungą. Manau, šis posakis gerokai rimtesnis. Jei vertiname visus politinius sąjūdžius, perversmus, fizines pastangas – akivaizdu, kad režimai, blokai ir sienos griūna tada, kai dedamas ilgalaikis vidinis gruntas, žmogus laisvėja iš vidaus metai iš metų. Tai nenutinka per vieną akimirką“, – teigė D. Razauskas.

Grupė „Eglutės“./ Organizatorių nuotr.

Pažvelgti į laikotarpį per muziką

Po filmo peržiūros VDU vykusioje diskusijoje su filmo režisieriumi Audriumi Juzėnu, filmo kompozitoriumi Titu Petrikiu ir istoriku Ryčiu Bulota, moderatorius teatrologas Edgaras Klivis pasiteiravo režisieriaus, kaip jis susijęs su roko muzika.

„Buvau vienas iš roko fanatikų. Klausiau tos muzikos, kur tik buvo įmanoma išgirsti: per radiją, šokiuose. Rokas skambėdavo per lenkų radiją, „Radio Luxemburg“, „BBC“. Klausydamas jausdavausi kitame pasaulyje! Suprantama, juk gyvenome už „geležinės uždangos“. Tos muzikos klausytis buvo nuolat trukdoma. Tai labiausiai nervindavo, galvodavai, kaip čia paėmus pjūklą ir nupjovus tuos karinius trukdymo stulpus, kad galėtum būti laisvas žmogus. Roko muzika mano kartoje gimdė protestą“, – pabrėžė A. Juzėnas.

Jis pažymėjo, kad filme girdimi „nešvarūs“ kultinių to meto grupių „Kertukai“, „Raganiai“, „Aitvarai“, „Bitės“ įrašai.  „Jie buvo superžvaigždės“, – konstatavo A. Juzėnas ir apgailestavo, kad tų grupių įrašų niekas neišsaugojo. Fotografijų išlikę vienetai, filmuotos medžiagos beveik nėra, tad filme naudotos nuotraukos ir kino kadrai iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Lietuvos ypatingojo archyvo, JAV prezidento Ronaldo Reigano bibliotekos archyvo, fotomenininko Romualdo Požerskio, Vytauto Kernagio ir Lietuvos rokerių asmeninių archyvų. Beje, kūrybinio proceso metu režisierius A. Juzėnas peržiūrėjo maždaug 128 dokumentinius filmus.

Kompozitorius Titas Petrikis atviravo, kad jam buvo iššūkis iš šiandienos pažvelgti į tą laikotarpį.

„Jei būtume palikę tik originalią muziką – būtų įspūdis, kad visur tik rokas, džiazas, estrada – vos ne vakarėlis. Garso takeliai buvo uždavinys, reikėjo nuleisti į realybę, kad šiandien suvoktum tarybinio režimo siaubą. Kadangi filmas vadinasi „Yesterday“, dėl objektyvių priežasčių negalėjome naudoti „Bitlų“ muzikos, bet norėjosi tą dvasią perteikti. Manau, gudresnė ausis ten girdi „Yesterday“ per akordus, intonacijas“, – atskleidė T. Petrikis.

Filmavimo grupė./ Organizatorių nuotr.

Svarbus Kauno vaidmuo

Filme prabyla daugybė Kauno legendinių grupių, kurios ir nutiesė kelią laisvės siekiui, ne ginklais, ne teroru į terorą, bet savos gamybos gitaromis, roko muzika, ilgais plaukais ir džinsais. Anot režisieriaus A. Juzėno, Kaunas buvo ir yra Lietuvos širdis.

„Kaunas XX a. 6-7 dešimtmetyje kunkuliavo kaip parako statinė, liepsnojo nacionalinio identiteto įprasminimo liepsna. Tai lietuviškos dvasios miestas, kurio prisibijojo ir to meto komunistų šulai, tokie kaip Antanas Sniečkus. Ko verta Kauno halė, zoologijos sodas, Pelėdų kalnas, Laisvės alėja, Nemunas ir garsioji kunigų seminarija. Tai, ko niekur kitur nebuvo, net sostinė Vilnius –  kosmopolitinis miestas – nublanksta purvinuose prospektuose, proletarų numintu Jaunimo sodu, Bizonų slėniu ir ateistiniais muziejais paverstomis bažnyčiomis. Kauno studentai, jaunimas, muzikantai, restoranai, pogrindinė prekyba, tiesiog sprogdino vakar dienos Kauno miestą energija ir laisvamaniškumu“, – teigė A. Juzėnas ir tęsė:

„Laikas bėga, keičiasi upės vaga, išnyksta baržos ir laivai Nemune, roką keičia „bumsas“ iš auksinių ratlankių mašinų, prityla gera muzika, lieka tik džiazas, trinasi ir miesto veidas, unikalus veidas, Nepriklausomos Lietuvos veidas, laimei, vis dar plaka čia Lietuvos širdis“, – kalbėjo režisierius.

Režisierius A. Juzėnas./ Organizatorių nuotr.

Kaune gyva praeitis

Jis atkreipė dėmesį, kad Kaune praeitis gyva kiekviename žingsnyje, kiekviename kieme.

„Tikiu, kad tikri kauniečiai myli šį miestą su ta pačia energija ir jėga, kaip mylėjo jį roko legendos: „Kertukai“, „Aitvarai“, „Raganiai“, „Nuogi ant slenksčio“, „Gintarėliai“, „Saulės berniukai“, „Vaizbūnai“ ir daugelis kitų. Dabartinis Kaunas turi viską, kas artima Vakarų, o ne Rytų civilizacijai. Tai takoskyra tarp kultūrų, pasienis tarp Rytų ir Vakarų. Čia visi nuo seno kalba ar mokosi lietuviškai, nepaisant tautybių ir mažumų. Nes Kaunas tebėra Lietuvos širdis!“, – teigė režisierius A. Juzėnas.

Anot jo, filme pasakojama unikali miesto roko istorija, kurioje gyva „Company“, Laisvės alėjos hipių karta, išeinanti, tyliai be ditirambų, paradų, pigių šou, alaus gargaliavimo, narkotikų ir butaforinės pramogų industrijos.

Filmo „Yesterday/Vakar“ debiutas balandžio 21 d. „Romuvos“ kino teatre vyko neatsitiktinai – būtent iš Kauno grupių filmui gauta daugiausiai medžiagos. Kaune rokas formavosi anksčiau, tik vėliau nuvilnijo į Vilnių ir kitus miestus.

„Ko siekiu šiuo filmu? Kad 7-15 m. jaunimas pradėtų groti gitaromis gerą muziką. Svajoju, kad vietoj naujausių „iPhone” į rankas jie paimtų elektrinę gitarą“, – viliasi rež. A. Juzėnas.

Šalies kino teatruose filmą „Yesterday/Vakar“ visuomenė galės išvysti nuo rugsėjo 8 d.

Rekomenduojami video
TOP NAUJIENOS
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
Naujausios žinios
EISMAS
112
LAISVALAIKIS
KULTŪRA
VERSLAS
MOKSLAS IR IT
SPORTAS
POLITIKA