Praėjusią savaitę Birštone vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Gamtos terapijos principų naudojimas žaliųjų erdvių kūrimui“ pranešimus skaitė specialistai iš Vakarų Australijos, Švedijos, Lenkijos, Čekijos, Latvijos, Estijos ir Lietuvos. Jie ragino daugiau laiko leisti gamtoje, kur anot pranešėjų, jautiesi be priežasties laimingu.
Veikia psichinę ir fizinę sveikatą
Dr. Tuula Eriksson iš Švedijos Žemės ūkio mokslų universiteto konferencijoje skaičiusi pranešimą „Žmonių poreikiai. Kontakto ir sąveikos su gamta būtinybė” teigė, kad miestui ir jo gyventojams reikia žalių erdvių pačiame mieste. Tai svarbu ekologinei bioįvairovei, oro valymui, lietaus vandens valdymui.
„Mieste gamta turi aukštą vertę, ji kelia estetinį pasigėrėjimą. Šalia žalių erdvių darniai įkomponuojamos socialinės ir poilsio vietos“, – sakė dr. T. Eriksson.
Pranešėja pasakojo apie biofiliją – žmonių jungtį su gamta. Ši koncepcija atskleidžia biologinį žmonių poreikį panirti į gamtą.
„Tai aistringa meilė gyvenimui ir viskam, kas gyva“, – psichologą Ericą Fromą citavo mokslininkė iš Švedijos.
Kokia gamtos nauda? Tyrimai rodo, kad gamtoje laiką leidžiantiems žmonėms mažėja stresas, pagerėja dėmesio sutelkimas, savijauta, aktyvėja kūrybiškumas.
„Dar 1960 m. vienas tyrimo dalyvis akcentavo, kad nori turėti galimybę išeiti į „gamtos kambarį“, kuriame leistų laiką, kai nori pabūti vienas ar su kompanija, taip pat, kur galėtų užsiimti lauko veikla: degintis, kepti mėsą ant grotelių ir pan. (…) Miestas turi būti patraukli vieta ten gyventi, dirbti ir vos trumpam apsilankyti“, – teigė dr. T. Eriksson.
Susikurti „Edeno sodą“
Mokslininkė iš Švedijos susirinkusiesiems ragino sukurti savo „Edeno sodą“, kur galėtų saugiai socializuotis ir užsiimti skirtingomis veiklomis.
„Patys sukurkite savo svajonių sodą – „Edeno sodą“, jame besilankydami jausitės laimingi ir džiaugsmingi“, – tikino dr. T. Eriksson ir pridūrė, kad dirbama psichologijos departamente įsitikino, jog žalia spalva daro žmones laimingesnius.
Atliktų tyrimų metu ji pastebėjo, kad daugybė žmonių įpratę vasarą ar savaitgaliais lankytis laukinėje gamtoje, o tai – didžiulė nauda sveikatai.
„Tyrimo metu net 71 proc. apklaustųjų sakė, kad patrauklus miestas privalo turėti žalių plotų miesto viduje ir pakraštyje, o 85 proc. apklaustųjų nori dar žalesnių miestų. Žaliosios zonos naudojamos ramiems pasivaikščiojimams, kombinuotiems su piknikais ir pan. Planuojant miesto erdves būtina skirti deramą dėmesį žaliosioms erdvėms“, – akcentavo dr. T. Eriksson.
Atrasti sėdėjimo vietelę
Dr. Giedrė Žalytė iš Lietuvos sveikatos mokslų universiteto konferencijoje skaitė pranešimą tema „Gamta kaip vidinio pasaulio veidrodis gamtos ir miško terapijoje“. Ji aiškino, kad miške medžiai susiję tarpusavio ryšiais, o kad miškas būtų sveikas – medžiai turi būti giliai tarpusavyje susisieję. Jei atkirsime medžius vieną nuo kito, jie negalės bendradarbiauti per šaknis, vieni kitiems padėti ir veikti kaip sistema. Tada miškas sirgs, vargs ir neklestės.
„Ir žmonės tokie patys. Jei nesame susisieję prasmingais ryšiais tarpusavyje ir su gamta – mes neklestime. Esame kaip vienišos salos“, – teigė dr. G. Žalytė.
Mokslininkė ragino kiekvienam gamtoje išsirinkti mielą sėdėjimo vietelę netoli namų (ar kieme) ir nueiti ten 2-3 kartus per savaitę pasėdėti po 15 min.
„Vyks gamtos terapija, o juk gamta mums padeda atrasti savyje tai, ko mums reikia augimui, tolesniam gijimui“, – pabrėžė dr. G. Žalytė.
Gamtoje nieko neprivalai
Dr. G. Žalytė atkreipė dėmesį, kad visi esame ištreniruoti stengtis.
„Dauguma iš mūsų dažnai persistengia – daro daugiau, nei prasminga. Perfekcionistai daro 99 proc. ar bando pasiekti visus 100 proc. ten, kur 80 proc. visai užtektų, o likusiųjų pasiekimas nieko nepakeistų. Daugeliui „priinstaliuota“, kad privalome būtinai visada viską padaryti tobulai ir tik tada leisti sau pasidžiaugti“, – sakė dr. G. Žalytė.
Ji akcentavo, kad gamtos ir miško terapijoje viena esminių žinučių dalyviams – kad jie nieko neprivalo. Tiesa, gamtos terapijos metu gali būti kvietimas 15 min. tyrinėti tekstūras, esančias aplink, bet jei nenori – netyrinėji.
„Gamta mums besąlygiškai leidžia būti savimi. Gamta duoda daugiau laisvės, negu mes patys sau“, – susimąstyti skatino dr. G. Žalytė.
Sensoriniai sodai – pojūčiams stimuliuoti
Ergoterapeutė dr. Giedrė Kavaliauskienė iš Klaipėdos universiteto konferencijoje skaitė pranešimą „Sensorinių sodų terapinės galimybės (praktinė patirtis)“. Ji pasakojo, kad sensorinis sodas – struktūruota aplinka, sukurta žmogaus, kur parinkti augalai, stimuliuojantys visus pojūčius. Tokiame sode yra įvairūs suoleliai, tam tikras apšvietimas, vabzdžių viešbučiai, vandens telkiniai, fontanėliai.
Iš pradžių sensoriniai sodai buvo pradėti kurti akliesiems, bet netrukus pastebėta, kad jie puikiai tinka visiems, o be to – miesto erdvėse jie labai veiksmingi. Sensoriniame sode viskas turėtų būti įrengta pagal universalaus dizaino principus, kad jame galėtų lankytis įvairūs žmonės: mamos ir tėčiai su vežimėliais, taip pat turintieji fizinę ir intelekto negalią ir kt.
Pasak dr. G. Kavaliauskienės, lankantis tokiame sode į gamtą nukreipiamas dėmesys nuo zujančių minčių ir skausmo, kurį žmogus jaučia, streso, kurį patiria. Vaikai su negalia sensoriniuose soduose kelia savivertę, nes jie turi pasirūpinti augalu, o ne kažkas jais pačiais. Mokoma atsakomybės, kantrybės, dėmesio sutelkimo.
Paliečia vaikų širdis
Sensoriniai sodai puikiai dera prie bendruomenės centrų, įvairių sveikatos priežiūros įstaigų. Vieno projekto metu dr. G. Kavaliauskienė su komanda kūrė keturis sensorinius sodus: prie Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno, šalia reabilitacijos centro „Pušynas“ Palangoje, prie psichiatrijos ligoninės Latvijoje ir šalia senelių globos-soc. rūpybos centro.
Į sensorinius sodus mielai atvyksta vaikų grupės. Jie susidomėję tyrinėja šnarančius augalus, skirtingus kvapus. Beje, pusiausvyrai stiprinti jiems net buvo suprojektuotas namelis medyje.
Pranešėjai įsiminė vienas užsiėmimas su 20-čia vaikų, kurie turėjo vaikštinėti šalia pasodintų gudobelių po tris ir susidraugauti su augalu. Prašyta įsiklausyti, pagalvoti, ką gudobelės šneka, kaip jaučiasi.
„Staiga stebime, kaip trys aštuonmečiai berniukai susikimba rankomis, pradeda žvitriai dainuoti dainą „Du gaideliai“ ir eiti ratu aplink gudobelę. Paklausus, kodėl jie taip daro, vaikai atsakė: „mes pajautėme, kad medeliui labai liūdna.“ – Tokiu būdu galima paliesti vaiko širdį, galima išugdyti sąmoningą pilietį, kuris su gamta turės pagarbų ryšį visą gyvenimą“, – kalbėjo dr. G. Kavaliauskienė.
Kuriant aplinką – atsižvelgti į elementus
Arvydas Rutkauskas iš Lietuvos dendrologų draugijos skaitė pranešimą „Tipologinis žmogaus ir jo aplinkos darnos kontekstas“. Jis pasakojo, kad vadovaujantis kinų filosofija, kuriant aplinką dalyvauja penki elementai: žemė, vanduo, medis, ugnis ir metalas.
„Mes, lietuviai, medžių, miškų žmonės, todėl mums gamtos terapija ypatingai svarbi“, – pabrėžė A. Rutkauskas.
Anot dendrologo, geriausias sklypas yra taisyklingo stačiakampio formos, jo santykis turėtų būti 1 su 1,5. Svarbu atsižvelgti į zonas, subalansuoti minėtus 5 elementus, tuomet gyvendamas tokiame sklype žmogus jausis harmoningai.
Šią kelių tūkstančių metų senumo sistemą naudojant sode, dera atsižvelgti į kelias rekomendacijas: įėjimas į sodą turi eiti per vandens elementą, šalia esantys medžiai simbolizuos žinias, sveikatą, bendravimą, gerovę. Norint, kad aplankytų gerovė – pietryčių kampo nedera užgriozdinti, ten nevertėtų rengti komposto. Ugnies elementas turi būti sklypo viršuje. Šeimos / santykių zona yra pietvakarių viršuje, kinai poroms ten pastato suoliuką, pavėsinę pabendravimui. Fiziniam poilsiui erdvę reiktų įrenginėti vakarų pusėje.
