Dovilė Manukian švietime dirba jau dvidešimt metų, pradėjusi karjerą kaip lietuvių kalbos mokytoja, šiandien Dovilė vadovauja Karalienės Mortos mokyklai Kaune. Dovilė kiekvieną rytą pasitinka vaikus prie mokyklos vartelių, ji ne tik žino visų dviejų šimtų mokinių vardus, bet ir pažįsta jų šeimas. Vadovė visuomet randa laiko kiekvienam, mokykloje didelį dėmesį skiria ne tik mokymuisi, bet ir socialiniams projektams, ir kartais dėl inovatyvaus požiūrio, Lietuvos švietime jaučiasi lyg balta varna.
Koks jūsų kelias į švietimą? Kuo jus patraukė ši sritis?
Nors mano šeimoje nėra mokytojų, aš nuo mažens žinojau, kad būsiu mokytoja. Susodindavau gatvės vaikus ir mokydavau juos dailiai rašyti, skaičiuoti, net jų darbus raudonu rašikliu taisydavau. Tikra mokytoja jausdavausi, kai draugams pavykdavo sėkmingai atlikti mano parengtas užduotis. Artimieji ne kartą bandė atkalbėti nuo šios ne itin nepopuliarios ir neprestižinės profesijos, kadangi tikėjosi, kad galiu būti gera teisininkė, o gal net ir gydytoja, galėjau sekti savo močiutės, kuri dirbo medicinos srityje, pėdomis.
Studijų metais ir pirmosiomis mokytojavimo dienomis iš bendraamžių dažnai išgirsdavau – oho, tu mokytoja? Tik mokytoja? Kodėl mokytoja? Negi dirbti kitur nepriėmė, juk taip gerai mokeisi? Tačiau visa tai manęs neatbaidė, o kaip tik skatino būti ne tik, o NET mokytoja. Visada didžiavausi, kad esu mokytoja, niekada nesigėdijau savo profesijos, kadangi joje mačiau didžiausią prasmę.
Pasukti į švietimą skatino ir gyvenime sutikti mokytojai, kurie mylėjo savo darbą, buvo atsidavę mokiniams ir stengdavosi dėl jų, net ir pačių silpniausių ar labiausiai nurašytų.
Studijuoti lietuvių filologiją paskatino ypatingas ryšys su mokytoja, kuri atvėrė horizontus. Jaučiau, kad ji ne tik tikėjo manimi, tačiau ir drąsino kiekviename žingsnyje, stengėsi sukurti galimybes saviraiškai ir kūrybai.
Šiandien, turėdama 20 metų mokytojos patirtį galiu pasakyti, kad svarbiausia varomoji jėga yra ryšys su žmogumi arba mokytojo ir mokinio santykis. Sukūrę autentišką santykį su mokytoju galime įgyvendinti beprotiškiausius ir iš pirmo žvilgsnio neįmanomus dalykus. Juk devintoje klasėje iš lietuvių turėjau vos 5, o knyga, su kuria šiandien vargiai galiu išsiskirti, toli gražu nebuvo geriausias mano draugas.
Nuo lietuvių kalbos mokytojos iki mokyklos vadovės. Tikriausiai apie tokį karjeros kelią svajoja dažnas švietimietis. Ar pati tai laikote sėkmės istorija? Kaip manote, kas lėmė tokį kelią?
Dirbdama mokytoja, tikrai negalvojau, kad tapsiu mokyklos vadove. Man labai patiko mokytojos darbas, vertinau laisvę, kūrybą, daug eksperimentavau, stengiausi dirbti taip, kad ir man, ir mokiniams būtų įdomu, smagu, kad kartu augtume ir tobulėtume, kad mokiniai norėtų lankyti mano pamokas, kad kiekvienoje pamokoje sužinotų ką nors nauja, išmoktų ir norėtų sugrįžti. Pradėjau jaustis lyg kokia balta varna, norėjau kažko daugiau iš pamokos, iš mokinio, jo tėvų, kolegų, skatinau savo pavyzdžiu ir kitus pabandyti kažką naujo ar daryti kitaip.
Ilgainiui atėjo suvokimas, kad kitaip gali būti ne tik mano klasėje, tačiau ir mokykloje, o gal net ir Lietuvoje. Jaučiau, kad galiu ir noriu daugiau, todėl 14 mokytojavimo metais tapau mokyklos vadove.
Vadovės darbo pobūdis, atsakomybės šiek tiek kitokios, tačiau vis dar jaučiuosi mokytoja ir kartu su Kauno Karalienės Mortos mokyklos bendruomene stengiamės augti kartu, su savo komanda esame baltos varnos pačia geriausia prasme. Padėjo ir tai, kad vadovavimo žinių buvau įgijusi ISM vadovų magistrantūros programoje.
Iki šiol tikiu, kad ryšys su mokiniu, kolega, tėvais yra viso ko esmė, tai raktas į sėkmę. Dėl jo esu pasiryžusi padaryti viską, man negaila laiko atsisėsti su mokiniu ant kilimo pokalbiui, negaila laiko susirašinėti per messenger‘į apie tai, kas mokiniui ar kolegai svarbu, kaip jam sekasi, kokie jo pomėgiai, ką galime nuveikti kartu. Nes man rūpėjo, rūpi ir rūpės kiekvienas.
Kaip atrodo mokyklos vadovo darbo diena?
Kiekvieną rytą mokykloje pradedu gražia tradicija – prie mokyklos vartelių laukiu vaikų ir tėvų, kad galėčiau pamojuoti, pasisveikinti, pasiteirauti, kaip jie jaučiasi, kokia šiandienos nuotaika, kas svarbaus ar įdomaus nutiko dar šį rytą.
Net iš greta esančio „Vaikystės sodo“ vaikai, kurie keliauja į darželį, atbėga, apsikabina ir pasisveikina kiekvieną rytą – smagu, kai gauni tiek daug gerų ir šiltų emocijų iš pačio ryto. Taip galiu pajausti ne tik mokyklos bendruomenės pulsą, bet ir geriau pažįstu kiekvieną vaiką.
Daugeliui kelią nuostabą, kaip aš žinau kiekvieno vaiko, o mokykloje jų yra virš 200, vardus, pomėgius, pažįstu seses ar brolius, jaučiu, kada yra ne ta dienelė ir reikia atsitraukti, o gal kaip tik apkabinti ir pasakyti, kad ir tai praeis. Tikiu, kad tvirtas ryšys su mokiniais padeda jiems jaustis saugiai ir laisvai, nes jie žino ir jaučia, kad visada yra šalia ne tik mokytojas, bet ir vadovas, kuris esant reikalui išties pagalbos ranką.
Kiekviena diena mokykloje yra vis kitokia, įvairi – pradedant kasdieniais ir rutininiais dalykais, baigiant rimtais strateginiais klausimais visos organizacijos mastu. Dažnai susiplanuoji dieną, o planas keičiasi, nes atsiranda įvairių klausimų. Pavyzdžiui, planuoji dieną skirti savaitiniams pokalbiams su mokytojais, tačiau ateina pas tave nusiminęs ir piktas pirmokas, kad jo nesupranta klasės draugai, ar susirgo mokytoja, tuomet skubi į klasę pas vaikus, kadangi vaikų ir mokytojų savijauta yra daug svarbiau nei suplanuoti darbai. Patikėkite, darbas mokykloje nėra monotoniškas, o kaip tik dinamiškas, verčiantis mokytis, ieškoti sprendimo būdų, reikalauja reaguoti čia ir dabar.
Daug dėmesio ir laiko skiriu ryšio su mokytojais ir komanda palaikymu, kadangi tai svarbiausias dalykas. Tvirtas ryšys turi būti ne tik su mokiniu, jo šeima, bet ir su mokytoju, nes tik veikiant kartu – tėvai, vaikai, mokykla, galime pasiekti geriausių rezultatų ir džiaugtis sėkme.
Mokiniai sako, kad esu jiems labiau mokytoja. Labai dažnai lankausi pamokose, kartu dalyvauju renginiuose ar tiesiog pertraukų metu kalbuosi, diskutuoju su jais, esant reikalui net kreipiuosi pagalbos ar patarimo į juos. Mano kabineto durys yra atviros, kiekvienas gali užeiti ne tik su pasiūlymu, tačiau ir tiesiog pasikalbėti.
Prieš porą metų teko sulaukti grupelės ketvirtokų, kurie atėjo su oficialiu prašymu panaikinti šokio pamokas mokykloje (vaikai buvo pasirengę, jei bus reikalas, kreiptis ir į Švietimo ir mokslo ministeriją). Smagu, kad kartu radome bendrą sutarimą dėl šokio pamokų pagrindinėje mokykloje – šokio pamokos vyksta pradinėje mokykloje ir toliau, o pagrindinės mokyklos mokiniai turi daugiau kūno kultūros pamokų, nes kaip žinia, ne kiekvienas mėgsta, nori ar gali šokti.
Džiaugiuosi, kad mokiniai ne tik drąsūs, bet gali kalbėti, diskutuoti, išsakyti savo mintis ir tikrai bus išgirsti, jaus, kad jie rūpi, kad jų nuomonė taip pat yra svarbi.
Jei reikėtų įvardyti tris priežastis, kodėl verta mokytis Karalienės Mortos mokyklą, kokios jos būtų?
Karalienės Mortos mokykla yra ta mokykla, kuri rūpinasi mokinio ir mokytojo ryšiu. Pasikartosiu, kad tai vienas iš svarbiausių dalykų, kas lemia auštus mokinio akademinius pasiekimus, prideda vaikui pasitikėjimo ir lemia mokymosi sėkmę.
Mūsų mokiniai žino, kad jie rūpi kiekvienam mokytojui, kad mokytojas jį supras, palaikys ir padrąsins. Džiaugiuosi, kad jaunų entuziastingų mokytojų komanda, jaučia atsakomybę ir už vaikų akademinius pasiekimus, ir už jų savijautą, jie įdeda daug darbo, laiko, pastangų, nuolat mokosi, kelia savo kvalifikaciją, ieško įvairių būdų santykiui su mokiniu kurti, siekti tikslų – aukštų akademinių rezultatų. Mes tai vadiname CARE – rūpesčio kultūra. Akivaizdu, kad tai veikia. Kolegė pasakojo, kad po vizito mokykloje viena būsima priešmokyklinukė prieš miegą mamos paklausė: mama, o kada vėl eisime į tą mokyklą, kur labai myli vaikus?
Mūsų mokykloje ugdymas vyksta mažose, iki 20 mokinių, klasėse, taikant pozityvią discipliną, kur svarbu tiek susitarimai, tiek pasekmės. Mokytojų dėka ugdymo procesas yra dinamiškas, dominuoja skirtingi mokymo(si) metodai ir plati veiklų įvairovė.
Ugdymo procesas vyksta ne tik mokykloje, tačiau peržengia jos ribas. Pavyzdžiui, su dailės mokytoja Rūta keletas pagrindinės mokyklos mokinių M. K. Čiurlionio muziejuje veda užsiėmimus Kauno miesto šešiamečiams. Geografijos mokytojas Deimantas su priešmokyklinukais keliauja prie Kauno marių, mokosi ne tik pažinti augalus, gyvūnus, bet ir kuria laužą, stato palapines, bendrauja ir diskutuoja įvairiais klausimais. Jau nekalbu apie klasių asamblėjas, Sole (probleminio mokymo) dienas, įvairias išvykas pamokų metu, ramią naktelę, kino vakarus ar diskusijas apie perskaitytas knygas ir pan.
Kitas svarbus dalykas, kad Karalienės Mortos mokykla yra ta mokykla, kur mokiniai neskirstomi į humanitarus, tiksliukus ar menininkus. Tokiame amžiuje svarbu neužkirsti vaikui galimybių rinktis. Jis turi įgyti žinių ir būti stiprus visose srityje, kad ateity, ieškodamas savęs, nebūtų apribotas turimų žinių ir gebėjimų.
Tarptautinių programų (Cambridge, Tarptautinio bakalaureato), kontekstinio ugdymo sistemos dėka, mokinys turi galimybę įgyti visų mokomųjų dalykų žinių ir natūraliai augti kaip savarankiška, atsakinga, drąsi ir tvirta asmenybė, ugdyti(-s) visas XXI a. kompetencijas, tokias kaip kritinis mąstymas, kūrybiškumas, bendradarbiavimas, plėtoti auginančią mąstyseną, apie kurią viena pirmųjų prakalbo Carol S. Dweck. Auginančios mąstysenos dėka, mes formuojame nuostatą, kad mokinys gali įveikti kylančius iššūkius, skatiname akademinę ambiciją, padedame atrasti vidinę motyvaciją, siekti užsibrėžtų tikslų ir išmokome įveikti iššūkius.
Ir dar viena priežastis, kodėl verta rinktis Karalienės Mortos mokyklą, tai mokyklos bendruomenė, kuri yra aktyvi, stipri, vieninga ir socialiai atsakinga. Prieš porą metų mokyklos taryboje gimė savanoriškas Mortos gerumo projektas mokyklos bendruomenei, kuriame gali dalyvauti visi – vaikai, tėvai, mokytojai.
Sutiksite, kad visi darome gerus darbus atskirai, tačiau dažnai pamirštame, nespėjame, nedrįstame, o kartais ir patingime. Šis projektas, tai unikali galimybė ne tik daryti gerus darbus, bet juos daryti kartu (jau suskaičiuojame arti 1000 gerų darbų) ir padėti tiems, kam labiausiai to reikia: šeimai iš krizių centro ar Ukrainos, benamiams ar gyvūnams, kurie neturi šeimininkų. Tad šeštadieniais benamių dienos centre, šuniukų prieglaudose tikrai galite sutikti ne vieną mūsų mokyklos šeimą, kuri atvežė skanios karštos sriubos, kotletų ar padėjo išvalyti šuniukų narvus.
Karalienės Mortos mokykloje suteikiate globalų išsilavinimą, nuo priešmokyklinės klasės mokote pagal tarptautines programas, ką tai duoda vaikams?
Karalienės Mortos mokykloje nuo priešmokyklinės klasės iki 8 klasės mokiniai mokosi pagal tarptautinę Cambridge programą, o vyresnieji gimnazistai – pagal Tarptautinio bakalaureato diplomo programą.
Jei mokinys sėkmingai baigia tarptautinę programą, jis turi daugiau galimybių mokytis geriausiuose pasaulio universitetuose. Žinoma, šiems mokiniams ir Lietuvos universitetų durys atviros.
Kitas svarbus dalykas, kad tarptautinių programų dėka mokykloje turime ir platų mokomųjų dalykų spektrą. Vaikai mokosi ne tik visiems jau įprastų dalykų – lietuvių kalbos, matematikos, anglų kalbos, pasaulio pažinimo, bet ir tokių dalykų kaip viešasis kalbėjimas, debatai, filosofija, pradinėje mokykloje pradeda mokytis jau antrosios užsienio kalbos. Taip pat ugdomos šiai dienai labai svarbios kompetencijos, pavyzdžiui, gebėjimas mokytis, planuoti, kritiškai mąstyti, kelti klausimus, spręsti problemas, tyrinėti.
Mokiniams keliami ir aukšti lūkesčiai, tad tikrai reikia mokytis daugiau, atsakingiau. Mokiniai – jau nebe pasyvūs, o aktyvūs pasaulio stebėtojai, galintys spręsti globalias problemas, nes ugdymo turinys, mokymo metodai leidžia dalykus nagrinėti nuodugniau, atlikti tyrimus, dirbti komandose, pateikti išvadas, rezultatus. Tad natūraliai ir ugdymo procesas yra įdomus, įtraukiantis, skatinantis nuolat augti tobulėti – mokytis visą gyvenimą.
Nepaisant didelio dėmesio globalumui, tarptautiškumui, anglų kalbai, mums svarbios lietuviškos šventės, tradicijos, papročiai. Nuo pirmųjų dienų mokiniai ugdomi atsakingais ir aktyviais savo šalies piliečiais, kurie supranta, jog gyvename globaliame pasaulyje ir iššūkiai, su kuriais susiduria visas pasaulis, paliečia ir mus, todėl to neignoruojame. O kaip tik bendradarbiaudami sprendžiame realaus pasaulio problemas kūrybiškai ir šiuolaikiškai, reaguojame į savo mokyklos, savo miesto, savo šalies, net viso pasaulio aktualijas čia ir dabar, keliame klausimus ir ieškome atsakymų per mokomųjų dalykų, mokymo(-si) metodų integraciją.
Kiekvieną pirmadienį visa mokyklos bendruomenė renkasi į bendraratį, kur giedamas Lietuvos himnas, aptariami Lietuvai ir pasauliui svarbūs įvykiai, minime visas valstybines šventes, mokomės pažinti Lietuvos kraštą, istoriją ir suvokiame, kad tai mūsų gyvenimo dalis.
Pandemija, karas, dirbtinio intelekto proveržis – šių dienų aktualijos, rodančios, kad ateitis yra visiškai nenuspėjama. Kokių dalykų, gebėjimų svarbu mokyti vaikus, kad jie būtų pasiruošę pasitikti ateitį?
Šių dienų aktualijos iš tiesų rodo, kad ateitis yra nenuspėjama. Todėl kiekvienas vaikas turi būti mokomas kritinio mąstymo – gebėti suvokti informaciją, atskirti realius faktus nuo įsivaizduojamos realybės, orientuotis sudėtingose situacijose, neapibrėžtume, ištikus sunkumams nepasiduoti ir nebijoti klysti.
Kūrybiškumas, gebėjimas matyti kitaip, rasti netradicinį sprendimo būdą, lankstumas, adaptabilumas, gebėjimas pačiam inicijuoti pokytį bei reflektuoti – taip pat svarbios savybės. Pastarasis gebėjimas – refleksija ypač svarbus, refleksija padeda ne tik mokytis iš klaidų, bet ir augti, tobulėti, labiau pažinti save, būti sąmoningu.
Džiaugiuosi, kad Karalienės Mortos mokykloje nuo pat pirmųjų dienų yra puoselėjama mąstymo kultūra, skiriamas didelis dėmesys emociniam intelektui, tai vieta, kur tiek mokinys, tiek mokytojas gali pritaikyti įgytas žinias praktiškai. O tarptautinių, kontekstinio ugdymo programų dėka, mokiniai ugdomi visapusiškomis asmenybėmis – išmano ir suvokia kontekstą, sudaromos galimybės rinktis, geba suvokti savo padėtį vienoje ar kitoje situacijoje, yra aktyvūs ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio piliečiai.
Švietime esate jau 20 metų, kas labiausiai pasikeitė per šį laiką? Ir kas svajojate, kad pasikeis netolimoje ateityje?
Apskritai, švietime yra progresas. Suprantama, jog visi norime, jog pokyčiai vyktų daug greičiau, čia ir dabar, būtų mažiau skaudūs ir jautrūs. Bet kartais reikia laiko, naujų žinių ir įgūdžių, suvokimo bei įvairių patirčių, kad susikurtume tik mums, lietuviams tinkantį švietimą, kurio patys svarbiausi dalyviai yra mokytojas ir mokinys.
Žvelgiant atgal pirmiausia pasikeitė patys vaikai, užaugo kita karta. Jie mažiau paklusnūs, smalsesni, drąsesni, laisvesni, nebijantys kelti klausimų, puikiai tvarkosi su milžinišku informacijos srautu, meistriškai įvaldę šiuolaikines technologijas, geba vienu metu atlikti ne vieną darbą ar būti keliose vietose vienu metu, tačiau jie sunkiau sutelkia dėmesį, yra aktyvūs, nenusėdintys vienoje vietoje – tikrai keliantys daugiau iššūkių tradiciniam mokytojui.
Ne naujiena, kad kaip anksčiau, taip ir dabar mokytojas užima ypatingą vietą kiekvieno vaiko gyvenime. Todėl natūraliai keičiantis vaikams, turi keistis ir mokytojas, jo santykis su mokiniu. Džiugu, kad galime matyti, kad kinta ir mokytojo požiūris į ugdymo procesą, ir į mokytojavimą. Vis labiau mokytojas leidžia sau būti ne visažiniu, priimti galimybę suklysti ir tai pripažinti sau, savo mokiniams, juk natūralu klysti, natūralu kažko nežinoti. Šiuolaikinis mokytojas vis dažniau atsisako tradicinių mokymo būdų. Šiais laikais tikrai turi daugiau galimybių ir įrankių kitaip mokyti. Jis nebijo leistis kartu su vaikais į tyrinėjimus, kartu ieškoti sprendimo būdų, kartu mokytis.
Nepaisant to, kad mokytojas kaip ir kiekvienas iš mūsų, gyvena nuolatinės kaitos, globalizacijos, skaitmenizacijos pasauly, kur svarbu adaptabilumas, lankstumas, ambicija, gebėjimas priimti, apdoroti informacijos srautus, išmanyti informacines technologijas, jis stengiasi vaikus sugrąžinti į čia ir dabar, parodyti kryptį kiekvienam, geba nubrėžti ribas bei taisykles, mokinius ne tik ugdo, bet rūpinasi jais, stengiasi išgirsti, išklausyti.
Pastebėjau, kad kuo toliau, tuo labiau keičiasi ir žmonių požiūris į išsilavinimą. Mokslas, tampa viena didžiausių kiekvieno žmogaus siekiamybių ir vertybių. Juk žinios – visa ko pagrindas. Tad šiai dienai panašu, kad laimi tie, kurie nenustoja mokytis, yra smalsūs, klausia, ieško atsakymų – mokosi visą gyvenimą. Labai tikiu, kad netolimoje ateity mokytis bus madinga, paauglys bus tas kietas, kuris mokysis ir jo pavyzdžiu seks kiti. Taip pat kaip niekad anksčiau besimokantysis turi ir daug daugiau galimybių. Tačiau jis turi gebėti jomis pasinaudoti, kitaip tariant, turi mokėti mokytis, suvokti informaciją, ją analizuoti, praktiškai pritaikyti.
Ir pabaigai, tikiu, kad kaip ir praeity, taip ir dabarty pirmoje vietoje liks žmonės – mokinys ir mokytojas – jų tarpusavio santykiai, jų stiprus ryšys – pagarba, supratimas, empatija, padrąsinimas nebijoti klysti.
