Katinas pavalgė šalia Kauno įsikūrusiame restorane: čia jis neprigis – Kas vyksta Kaune

Katinas pavalgė šalia Kauno įsikūrusiame restorane: čia jis neprigis

riebuskatinas.lt 2023/04/23 21:33
Katinas pavalgė šalia Kauno įsikūrusiame restorane: ilgai jis netrauks / Riebuskatinas.lt nuotr.

„Turiu prisipažinti: nors Katinienė ir ne visada su manimi vizituoja maitinimo įstaigas, naujų galimų vietų paieškoje dalyvauja aktyviai. Tas aktyvumas pasireiškia feisbuko programėlės naršymu bei naujų restoranų paieška“, – rašoma „Riebus katinas“ internetinėje svetainėje. Vieną naują vietą Katininenė rado Kauno rajone, o Katinas sutiko restorano apžvalga pasidalinti su „Kas vyksta Kaune“.

Atidarydami maitinimo įstaigas už miesto, verslininkai dažniausiai jų statusą sieja labiau su užeigomis, nei su restoranais. O šis Katinienės pasiūlytas restoranas buvo priešingybė mano susikurtam stereotipui.

Net socialiniame tinkle jie save pristato kaip modernų restoraną – tam puikiai akompanuoja ir meniu su mažu patiekalų pasirinkimu. Šios intriguojančios informacijos man pakako, kad jau po kelių valandų praverčiau šio restorano duris.

Pirma, kas man iškart užkliuvo – tai restorano pavadinimas – „Foxy“. Kadangi restoranas įsikūręs Lapių gyvenvietėje, greičiausiai tai ir bus pagrindinė pavadinimo idėja. Jei taip, tada klausimas, kuo blogas būtų buvęs restorano pavadinimas „Lapė“?

Nors ir skaudu matyti angliškus restoranų pavadinimus, miestuose tai taip stipriai akies nedrasko, bet gyvenvietėje, kuri vargu, ar yra užsienio turistų traukos centras, toks sprendimas kelia daug klausimų.

Fasadas gražus, bet restorano vidus greičiausiai labiau tinkamas gedulingai salei nei restoranui.

Romantiško vakaro tokiame restorane neįsivaizduoju. Šis restoranas geriausiu atveju tinkamas dalykiniams pietums. Pilka aplinka be jokių jaukumo suteikiančių detalių neblaškys nei jūsų, nei verslo partnerio dėmesio, ir tai leis susikoncentruoti į aptariamus verslo klausimus.

Meniu, kaip minėjau, tinkantis restoranui – keli užkandžiai, kelios salotos, ir keli karšti. Džiugu, kad buvo bent viena sriuba, mat šiuo metu daugelyje modernių restoranų retai kada randu sriubos.

Nežinau, kelintą dieną šiame restorane dirbo mus aptarnavusi padavėja, bet sprendžiant iš jos žinių apie svečių aptarnavimo taisykles, susidarau nuomonę, kad tai jos pirmos dienos pažindinantis su šia profesija. O į darbą ją, spėju, greičiausiai priėmė, nes skelbime buvo nurodyta: priimsime į darbą padavėją, patirtis nebūtina, apmokysime.

Jei taip ir buvo, tai labai gaila, kad prieš išleidžiant ją į restorano salę niekas nieko gero ir neišmokė.

Bet apie viską nuo pradžių.

Pirma, ant mūsų stalo atkeliavo žuvienė ir krevetės. Nors meniu juodu ant balto rašoma, kad valgydamas krevetes turėčiau jausti česnako ir čili poskonį, nes tie ingredientai ten minimi, dideliam liūdesiui mano skonio receptoriai jų neužčiuopė. Bet krevetės buvo iškeptos gerai ir su minkšta čiabatos duonele visai neblogai susivalgė. Tik lieka klausimas, kam minėti čili ar česnaką, jei jų valgant nejauti?

Nors meniu sriuba ir įvardinta kaip žuvienė, ji geriausiu atveju buvo skani pomidorų sriuba su gausybe daržovių. Iš kelių mažų žuvies fragmentų supratau, kad žuviai sriuboje greičiausiai atstovavo menkė. Ir viskas. Jei mes pavadiname sriubą žuviene, tai ji ir turi dominuoti, ir ne viena, o kelios skirtingos rūšys ar bent jūrų gėrybės. Šiuo atveju sriuba nuliūdino, nes tikėjęsis žuvienės, gavau valgyti pomidorų sriubą.

Pagrindiniai patiekalai taip pat dovanojo siurprizų. Kad klientui užsakius jautienos kepsnį, šiuo atveju – jautienos išpjovą, padavėja pagal aptarnavimo etiketą privalo pasiteirauti, kokio iškepimo lygio patiekti mėsą, maniau, žino daugelis. Pasirodo, klydau.

Restorano „Foxy“ padavėja ne tik nežino apie mėsos iškepimo lygius, ji net nežino, kad prie jautienos kepsnio reikia patiekti tam skirtą specialų peilį.

Tad, kol sulaukėme jos, praeinančios pro mūsų stalelį, bandžiau bent gabalėlį atpjauti eiliniu stalo peiliu, ir teko taip intensyviai mojuoti, kad kelis kartus vos nestuktelėjau alkūne į langą.

Paklausęs padavėjos, ar restoranas neturi kepsniams skirtų peilių, sužinojau, kad turi. Keista, o kodėl tada neatneša?

Pjaustyti mėsą tinkamu peiliu sekėsi daug lengviau. Kepsnys atrodė nepriekaištingai, nebent trūko tik spalvų, bet pažvelgęs į restorano interjerą supratau, kad patiekalas pilkas greičiausiai dėl to, kad „neiškristų“ iš bendro konteksto.

O skonis buvo toks, kad prisiminiau vaikystę, kai mama, pasodinusi prie stalo, pasakydavo: nepakilsi nuo stalo, kol nesuvalgysi. Šykščiai prieskoniais pagardintą mėsą lyg ir turėjo papildyti padažo ar bulvių piurė skonis, bet ir tie prieskonius greičiausiai matė tik virtuvės lentynoje.

Mamos gaminamų kotletų skonis vaikystėje buvo gerai žinomas, ir iš jo kažko įspūdingo tada ir nesitikėjau, tai buvo eiliniai kotletukai, patiekiami su bulvių koše ar tiesiog virtomis bulvėmis.

Bet mokėdamas už kepsnį 26 Eur aš tikėjausi ne tik kompozicijos lėkštėje, bet ir skonių gamos, kuri man patvirtintų, jog esu restorane.

Apie menkę daug nekalbėsiu, nes tai buvo liūdniausias žuvies patiekalas, kurį man kada nors gyvenime yra tekę skanauti. Žuvis išvis nemačiusi jokio prieskonio. Ir, manau, tai virtuvės šefo sumanymas, žinant, koks padažas su ankštinėmis daržovėmis po ja guli. O liūdesys slypėjo pačiame padaže. Jis man priminė žuvienę, kurią, skendusią pomidoruose, neseniai skanavau.

Skonis man priminė žuvies konservus pomidorų padaže. Vienintelis skirtumas tarp padažo prie restorane patiektos menkės ir konservų buvo čioriso dešra. Sutikit – šios dešros atidarę minėtus konservus nerasite.

Vienintelis, kas nesusilaukė jokios kritikos, buvo antienos kepsnys. Puikiai iškepta paukštiena ir graži spalvų gama.

Reziumuoju. Jei tai restoranas, tai pirmiausia stalo įrankiai turi blizgėti, ant jų negali matytis padžiūvusių vandens lašų.

Antra – aptarnaujantis personalas žinių bagažu prilygsta bufeto lygiui.

Trečia, bandysiu spėti, bet tie, kas tą dieną dirbo virtuvėje, nekūrė šio meniu, o tiesiog bandė jį atkurti pagal technologines korteles, ir tai jiems nepavyko.

Ketvirta, jei kas norėtų su manimi lažintis, ar šis restoranas su tokiu meniu ir taip paruoštais patiekalais prigis toje vietoje, kurioje įsikūrė, sakyčiau, kad ne.

Net galiu spėti, kad šį meniu jie pakeis jau atėjus pavasariui – ir pasakysiu, kodėl. Jei jis būtų skirtas dalykiniams pietums ar gretimų viešbučių svečiams miesto centre, tada sakyčiau, kad su meniu viskas gerai. Bet dabar restoranas yra Lapėse, ir net jei kas antrame name toje gyvenvietėje knibžda gurmanai, net tada aš pasakyčiau, kad sudarant meniu yra pamiršti vaikai.

Ką jiems iš šio meniu pasiūlysit valgyti? Portabelo grybą. Geriausiu atveju – antieną. Sakysite, restoranas skirtas ne vaikams. Tada tai dar didesnė klaida, nes maitinimo įstaigos užmiestyje išgyvena tik iš šeimyninių pietų.

Nesiplėsiu, nes surašyti visas pamatytas klaidas užtrukčiau daug laiko.

Bet vertindamas silpnu 2/5 pasakysiu tik tiek. Vien suteikti restoranui anglišką pavadinimą ar sukurti meniu, panašų į restoraninį, nepakanka. Būtina jį tinkamai ir įgyvendinti. Ir dar ne mažiau svarbi detalė yra interjeras, o jis liūdnas ir šaltas. Ilgiau pasėdėjus restorane gal net ir depresija užkluptų.

O mintis ryte prekiauti kruasanais ir kava yra gera. Ji padės restoranui išgyventi mėnesį, jam trumpam užsidarius, kol salės darbuotojos mokysis klientų aptarnavimo pradžiamokslio, o virtuvės darbuotojai praktikuosis gaminti pagal esamą meniu arba jį kardinaliai pakeis.

Daugiau apžvalgų skaitykite čia.

Rekomenduojami video
TOP NAUJIENOS
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
Naujausios žinios
EISMAS
112
LAISVALAIKIS
KULTŪRA
VERSLAS
MOKSLAS IR IT
SPORTAS
POLITIKA