Kovo 22 d. Kauno rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje vyko valstybės pažangos strategijos „Lietuva 2050“ pristatymas. Valstybės pažangos tarybos narys, Nepriklausomybės Akto signataras Aleksandras Abišala su gyventojais diskutavo tema „Pasitikėjimo kultūra. Ar galime susitarti dėl Lietuvos ateities?“.
Pokalbį moderavo LR Vyriausybės kanceliarijos patarėja, „Lietuva 2050“ koordinatorė Modesta Kairytė.
Lietuva 2050-aisiais
Renginio dalyviams buvo pristatyta Valstybės pažangos strategija „Lietuva 2050“ – dokumentas, kuriame kartu su ekspertais, piliečiais ir kitais bendrakūrėjais nustatoma Lietuvos ateities vizija. Jame numatomi siekiami socialiniai, ekonominiai ir aplinkos būklės pokyčiai šalies mastu. Projektą planuojama baigti rengti ir pateikti Seimui iki 2023 m. birželio.
Valstybės pažangos strategiją „Lietuva 2050“ rengia Vyriausybės kanceliarija, bendradarbiaudama su Vyriausybės strateginės analizės centru, Seimo Ateities komitetu ir Vilniaus universitetu. Viziją kartu kuria ir daugiau kaip 120 organizacijų.
Pusantrų metų buvo rengiami ateities scenarijai. Sulaukta net 383 pasiūlymų, kaip piliečiai įsivaizduoja Lietuvos ateitį. Jie susisteminti į rinkinius. Šiuo metu dokumentas tikslinamas, o balandžio 5 d. bus pateiktas Valstybės pažangos tarybai. Jai pritarus, birželį dokumentas bus teikiamas Seimui.
Penkios ambicijos
Pažangos strategijos „Lietuva 2050“ formuluotė – kelrodė Lietuva: valstybė, kurioje norisi kurti ir gyventi. Valstybė, kurią norisi saugoti.
Projekto santrauką talpina penkios ambicijos: pirma – piliečių kuriama demokratija: patikima, atvira, telkianti; antra – ateičiai pasirengęs, atsparus ir laisvas žmogus, gyvenantis bendruomenėje, kuriai rūpi; trečia – Lietuvos verslas, mokslas, menas tvariai kuria aukštą vertę pasauliui; ketvirta – atspari ir konstruktyvi globalios politikos veikėja, kartu su partnerėmis kurianti demokratinėmis vertybėmis grįstą tarptautinę tvarką; penkta – sujungta šalis, tolygiai vystomi miestai bei regionai.
Ambicijoms įgyvendinti pasitelkti du horizontalūs principai, tarsi laikantysis karkasas. Pirmas – technologijų ir inovacijų plėtra bei taikymas visuomenės iššūkiams spręsti; antras – savo ir planetos gamtinės aplinkos tausojimas ir puoselėjimas ateities kartoms. „Gamtiškumas lietuviui yra didelė vertybė, kurią reikia būtinai išlaikyti”, – pažymėjo A. Abišala.
Programoje nurodoma, kad mūsų tapatybės pagrindas yra kultūra.
Ateities rodikliai
Lietuvos ateities vizijos sėkmės matavimo rodiklių sąraše nurodoma, kad 2050 m. siekiama, jog Lietuvoje gyventų daugiau kaip 2,3-2,4 mln. gyventojų. Žvelgiant į subjektyvų laimės, gerovės vertinimą, bus siekiama, kad atsirastų daugiau savo gyvenimu patenkintų gyventojų bei laimingų gyventojų.
Dokumente pažymima, kad Svajonių Lietuvoje 2050 m. gyventų 3 mln. gyventojų, laimės indekso reikšmė būtų maksimali (10), o tikėtina sveiko gyvenimo trukmė – 100 metų.
Tačiau siekiamybė, kad žmonės tiesiog gyventų ilgiau ir ilgiau išliktų sveiki. Dokumente nurodoma, kad ateityje ženkliai sumažėtų skurde gyvenančių ir skurdo riziką patiriančių gyventojų dalis, o vyresnio amžiaus asmenys būtų aktyvūs darbo rinkos dalyviai.
Bus skatinamas Lietuvos, kaip pirmaujančios šalies, atpažįstamumas užsienyje.
Žvelgiant į subalansuotą ir darnų Lietuvos vystymą – 2050 m. būtų renovuoti ar nugriauti sovietiniai daugiabučiai. Būtų įgyvendinta galutinė šalies desovietizacija.
Lietuva taptų globalios skaitmeninės ir energetinės politikos bendrakūrėja, technologijų ir alternatyvios energijos eksportuotoja. Vilniaus ir Kauno regionas turėtų daugiausiai vienaragių per capita pasaulyje.
Pilnai funkcionuotų „Rail Baltica“ ir Kaunas-Vilnius vėžė. Būtų pilnavertiškai funkcionuojanti žalioji infrastruktūra miestuose. Lietuvoje neliktų automobilių su vidaus degimo varikliais.
Iki 2050 m. būtų įteisinta dviguba pilietybė. Demokratinė visuomenė būtų aktyviai įsitraukusi į tarptautinę politiką. Vyktų ir sėkminga imigrantų integracija. Daugiau Lietuvoje planuojamų pokyčių galima rasti čia.
Žvilgsnis į Kauną
Po renginio kalbintas Aleksandras Abišala trumpai papasakojo apie šią strategiją išsamiau, užsiminė ir apie Kauno viziją 2050-aisiais.
„Nenorėčiau susiskaidžiusio, nesutelkto Kauno, kai kiekvienas siekia tik savo naudos, dažniausiai trumpalaikės. Kauno, o ypač kartu su regionu, potencialas yra didelis. Kokie iššūkiai ir kokios galimybės bus ateityje, mes nežinome, todėl Kauno visuomenė ir Kauno savivalda turi būti ir atvira pokyčiams, ir atspari grėsmėms. Konkrečios idėjos ir pasiūlymai turėtų ateiti jau svarstant artimesnio laiko, nei 2050-ieji strateginius planus. O šiandieninę būklę pavadinčiau „nebendradarbiaujantis Kaunas“, – kalbėjo A. Abišala, įvairių strategijų konsultantu dirbantis jau apie 30 metų.
Kas ateities viziją įsipareigos įgyvendinti ir kokia kiekvieno kauniečio atsakomybė jau dabar?
„Demokratinėje valstybėje valdžia gali įgyvendinti gal 30 proc. strategijos, ir tik tuo atveju, jei veikia itin sutelktai. Kita dalis yra visuomenės – vietos bendruomenių, nevyriausybinių organizacijų, bažnyčių, verslo ir šiaip piliečių – rankose. Tačiau, kad ko nors pasiektume, turime sutarti, jog tai svarbu. Turime pasitikėti, kad ir kiti stengsis judėti į sutartą tikslą. Taigi, svarbiausia kiekvieno kauniečio atsakomybė – būti Lietuvos ir Kauno piliečiu“, – teigė A. Abišala.
Nepasitikėjimo problema
Renginio metu A. Abišala akcentavo, kad viena didžiausių Lietuvos bėdų – nepasitikėjimas: pirmiausiai – savimi, tuomet kaimynu, bendruomene, teismais, gydytojais, valdžia…
„Verslininkai žino, kad pasitikėjimas versle, ypač Skandinavijoje, yra pagrindinė prielaida būti sėkmingam verslui. Jei įgytume pasitikėjimo savo jėgomis, tai ir mūsų laimės indeksas būtų aukštesnis, nei yra. Kuriama Lietuvos vizija šneka apie pasitikėjimo skatinimą. Valdžia negali ateiti ir pasakyti: turi savimi pasitikėti. Tai – mūsų pačių darbas. Valdžia gali šiek tiek prie to prisidėti: norėdama pati sulaukti daugiau pasitikėjimo, valdžia pirmiausiai turi pademonstruoti pasitikėjimą visuomene. Tą padaryti galima leidžiant kai kuriuos dalykus susitvarkyti patiems”, – kalbėjo pašnekovas.
Renginio metu jis palietė ir emigracijos temą.
„Kodėl žmonės iš Lietuvos išvažiavo? Dėl pinigų. Kodėl negrįžta? Tikrai ne dėl pinigų! Manau, daugiausiai prisidėjo visuomenės požiūris į žmones, valdžios taip pat. Bet visuomenės požiūrio nepakeisi per naktį, tai kultūriniai dalykai”, – svarstė A. Abišala.
Šiaurės Europos dalis
Ar yra regionas, į kurį Lietuvai derėtų lygiuotis? „Europos mastu turėtume nustoti save laikyti pakraštine Rytų Europos valstybe. Esame Šiaurės Europos dalis, taip ir reikėtų save matyti. Mums nereikia labai keisti savo kultūros, gal tik įgyti daugiau pasitikėjimo savimi ir kaimynais, kad ir kiti pripažintų mus esant Šiaurės Europa. Lietuvos mastu Kauno miestas yra gana aiškus ekonominis regiono centras, taigi, į ką nors lygiuotis nebūtina. Tiesiog išlaikykime savo tapatybę ir naudokimės pranašumais“, – ragino A. Abišala.
Jis atkreipė dėmesį, kad kuriant viziją „Lietuva 2050“ yra prisidėję labai daug žmonių – daugiau, negu bet kada anksčiau.
„Būtų puiku, jei tie žmonės ir toliau išliktų netoliese ir susidomėję, nes viziją reikės nuolat peržiūrėti, koreguoti, o svarbiausia – įgyvendinti“, – akcentavo A. Abišala.
Kas ateityje lauks kitų regionų? Anot pašnekovo, pasaulis aiškiai pasidalins mažiausiai į dvi dalis: viena – demokratiniai Vakarai, prie jų įskaitant Japoniją, P. Korėją, Australiją bei kita dalis – Kinija ir artimi jos sąjungininkai, Afrika. „Šiedu pagrindiniai klubai prekiaus tarpusavy, tikėtina nekariaus“, – pridūrė jis.
Teikti pasiūlymus gali kiekvienas
2050-aisiais A. Abišalai sueis 95 m. Jis tikisi sulaukti šalies vizijos įgyvendinimo ir pamatyti pasikeitusią Lietuvą. O iki tol dar laukia daug darbų.
Iki balandžio 3 d. ateities strategiją galima komentuoti, reikšti nuomones ir pasiūlymus el. paštu: lietuva2050@lrv.lt
Visą Lietuvos 2050 m. strategiją rasite čia.
