S.Dambrauskas: miestietis Kaune tapo šiukšle | Kas vyksta Kaune

S.Dambrauskas: miestietis Kaune tapo šiukšle

S. Dambrauskas / R. Tenio nuotr.

Paprastai advokatai yra labai užimti žmonės ir sunkiai atranda laiko visuomeniniams reikalams. Tačiau tikėtina, jog advokatą Saulių Dambrauską daugelis pirmiausiai pažįsta kaip pilietišką kaunietį, dažnai neatlygintinai dirbantį visuomenės labui.

Prieš pradėdama pokalbį su šiuo žinomu žmogumi, internete peržvelgiau informaciją apie S. Dambrausko įkurto Viešojo intereso gynimo fondo veiklą. Prisiminiau pašnekovą pažįstanti dar iš tų laikų, kai S. Dambrauskas buvo aktyvus pirmosios Kauno miesto tarybos narys 1990-aisiais.

– Akivaizdu, kad Viešojo intereso gynimo fondas savo veiklą yra išplėtęs į daugelį Lietuvos vietovių, tačiau portalą „Kas vyksta Kaune“ domina Kauno gyventojams nerimą keliančios problemos: savivaldybės užmojai dalį Kauno Ąžuolyno paversti automobilių parkavimo aikštele, statybų verslo protegavimas, kėsinantis vaizdingoje Nemuno pakrantėje Žemuosiuose Šančiuose vietoj dviračių ir pėsčiųjų tako nutiesti intensyvaus eismo gatvę, bei pasipriešinimą sukėlę miesto medžių kirtimai. Beje, už siekį išsaugoti Kauno medžius Jums su keliais bendraminčiais buvo net inicijuotos bylos, tačiau savivaldybei nepavyko Jūsų ilgam „užtildyti“. Ką dar šiose savo kovose laikote visuomenės pergale?

– Kiekviena viešojo intereso gynimo byla svarbi vien tuo, kad ja atkreipiamas dėmesys į daugelį žmonių apimantį teisės pažeidimą. Paradoksalu, bet nors dažnai tokios bylos formaliai būna pralaimėtos, tačiau jomis pavyksta pasiekti visų tų tikslų, kurių siekiame inicijuodami bylą.

Geriausias pavyzdys – Kauno Ąžuolyno rekonstrukcija, kuria taip didžiuojasi Kauno savivaldybė. Patvirtinus pirminį projektą, dešimties drąsių kauniečių vardu inicijavome teisminį procesą. Jo dėka aplinkosaugos institucijos atšaukė iki tol neatsakingai išduotus leidimus ir nustatė projektui tokius gamtosauginius reikalavimus kaip dendrologų priežiūrą darbų metu, tik mažagabaritinės technikos naudojimą bei kita. Taigi, bylos eigoje savivaldybė buvo priversta iš esmės pakoreguoti projektą. Pasiekę visus savo tikslus, mes atsiėmėme ieškinį kaip nebeturintį prasmės, ir taip savivaldybė bylą „laimėjo“.

Analogiškas rezultatas pasiektas teisminiame ginče dėl neformalaus ugdymo mokyklų uždarymo prasidėjus pandemijai, kai šioms mokykloms buvo neleista ugdymo tęsti nuotoliniu būdu. Visi mokytojai ir mokiniai vienu sprendimu būtų „palikti už borto“. Tačiau gavusi ieškinį savivaldybė akivaizdžiai pamatė, jog toks jos sprendimas neteisėtas, ir pati atšaukė savo sprendimus. Taigi ir šioje byloje teismas ieškinį atmetė, nes pripažino, kad miesto savivaldybei, pačiai panaikinus savo neteisėtus sprendimus, nebeliko ko naikinti.

Kauno miesto bendrojo plano pakeitimai

Šiuo metu „karšta“ byla yra savivaldybės siekis Kauno Ąžuolyne įrengti beveik 2000 vietų automobilių parkavimo aikštelę. Taip pat – tyliai vykdomas Kauno miesto teritorijos bendrojo plano koregavimas, miesto savivaldybei siekiant įteisinti iki 30 metrų aukščio pastatų statybas net mažaaukščių pastatų teritorijose bei sumažinti visuomenės „kišimosi“ į teritorijų planavimą galimybes.

Na ir, žinoma, – įteisinti keliolikos Matijošaičių šeimos sklypų plėtros planus. Ir dar svarbu, kad kuo tyliau nuo visuomenės, neatlikus jokių privalomų aplinkosauginių procedūrų, bandoma „prastumti“ naują visų Kauno savivaldybės valdymui valstybės perduotų miškų (Kleboniškio, Lampėdžių, Pažaislio, Panemunės, taip pat Kauno bei Aukštųjų Šančių ąžuolynų) miškotvarkos projektą, pagal kurį šie miškai privalės būti tvarkomi ateinančius dešimt metų.

Visuose šiuos procesuose aš dažniausiai dalyvauju Viešojo intereso gynimo fondo vardu. Tačiau šis Fondas veikia tik sutelktinio visuomenės finansavimo principu, todėl visuomenės pergalė yra tada, kai ji pasinaudoja šiuo mano sukurtu įrankiu, finansiškai remia iniciatyvas ir taip padeda man tęsti šią veiklą.

– Buvote išrinktas į pirmąją miesto tarybą, kuriai teko atkurti savivaldą. Tuoj po sovietmečio daugelis į politiką ėjo ne dėl noro turėti, bet realiai norėdami kažką prasmingo nuveikti kauniečių labui. Dabar iš viešoje erdvėje pasirodančios informacijos nuolatos girdime apie „išplėstas sąžinės ribas“, kurias ženklina įtartini sandoriai, valdininkų kyšių skandalai, nepaaiškinami praturtėjimai, nesąžiningas viešųjų finansų panaudojimas. Ir tas nelemtas turėti jau tapo lemiamu. Kyla retorinis klausimas – ar idealistai išmirė, ar nuleido rankas, matydami, kas dedasi? Taigi, kodėl Jūs pats pasitraukėte iš aktyvios politikos? Ar nebematote politinėje veikloje prasmės?

– Politika yra valstybės (šiuo atveju savivaldybės lygiu) valdymo menas. Tačiau politikoje žmogus netiesiogiai dalyvauja ir būdamas pilietiškai aktyvus. Būdamas vienu iš tarybos narių, aš tik galėčiau pareikšti savo nuomonę, o jei ta nuomonė yra mažumoje, tai tokia veikla mažai reikšminga. Tuo tarpu dabar, tiesiog dirbdamas tai, ką išmanau, aš kartais sugebu sustabdyti viso politinio elito savivalę. Arba padedu žmonėms tai padaryti, sugrąžinant jiems pasitikėjimą savimi ir teise. Todėl mano veiklos tikslas ir siekiamybė – įgalinti žmogaus bei visuomenės teises valdyme, ir šias teises padaryti realiai veikiančiomis. Tai argi aš nedalyvauju politikoje (juokiasi)?

– Prieš daugiau nei 10 metų esame su Jumis kalbėję apie Kauno Dainų slėnio privatizavimą – kai savivaldybė bene už 1000 litų kartu su Vytauto parko karuselėmis ir infrastruktūra pardavė ir Dainų Slėnio suoliukus su takais. Po to, kai laikraštyje buvo paskelbta, kad situacijos pakeiti nebegalima, Jūs pats kreipėtės į Kauno savivaldybę, pasiūlėte pabandyti atnaujinti bylą ir atstovauti savivaldybei teisme be jokio atlygio. Bet… savivaldybė, deja, nebuvo suinteresuota tokiu pasiūlymu. O jums inicijavus procesą, netgi slėpė bylai svarbius dokumentus nuo savo advokato, pateikdama juos tik kitai pusei.

Po šios bylos, jau pasikeitus merams, jūs naujai valdžiai pasiūlėte Dainų slėnio atsiėmimo planą. Bet net ir tada nesulaukėte jokio paaiškinimo iš savivaldybės, kodėl su didžiulį Ąžuolyno plotą valdančiu savininku nebuvo sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis, pagal kurią naudotojas būtų privalėjęs mokėti pakankamai didelį žemės nuomos mokestį. Ir besikaupianti skola būtų privertusi patį verslininką atsisakyti to turto. Vietoj to savivaldybė pasirinko kitą kelią – mokesčių mokėtojų pinigais ir slėnį, ir kitus objektus išpirkti. Ne už pradinę kainą, savaime aišku. Gal žinote, kiek dėl to išleista viešųjų finansų?

– Tada buvo minima 300 tūkstančių litų suma, tačiau apie tai tiksliau reikėtų paklausti Andriaus Kupčinsko, kuris tuomet buvo meru.

Medžių gynėjų akcija

– Pažinojau Jūsų Tėtį Liudą Dambrauską. Kai apie jį rašiau, svečiavausi Jūsų jaukiuose, sakyčiau, kukliuose namuose. Tada gavau atminimui jo – Kauno garbės piliečio, rezistento, politinio kalinio, rašytojo, chemijos mokslų daktaro – atsiminimų knygą, už kurią jau vėlyvame sovietmetyje jis turėjo atsėdėti lageryje. Nesistebiu, kad kovotojo už teisybę kelią (ir kas galėjo pagalvoti, kad nepriklausomoje Lietuvoje vėl to prireiks?) pasirinko ir jo sūnus. Ar didelę įtaką Jūsų pasirinkimams turėjo tėvai, šeima?

– Apie abu savo tėvelius galėčiau daug pasakoti. Mano Tėtis 1945-aisiais buvo nuteistas mirties bausme, o pakeitus bausmę, 10 metų kalėjo lageriuose ir dar kiek tremtyje. Vėliau tik savo didžiulio užsispyrimo dėka pasiekė mokslų daktaro laipsnį, tapo išradėju ir racionalizatoriumi organinės chemijos srityje. Ir jau būdamas pensinio amžiaus, 1984 metais vėl buvo nuteistas už antitarybinę veiklą (dalyvavimą pogrindinėje spaudoje ir savo atsiminimų knygą „Gyvenimo akimirkos“).

Iš antrojo lagerio jis grįžo tik 1987-aisiais, kai Tarybų sąjungoje jau buvo prasidėjusi Gorbačiovo pertvarka. Tačiau visoje mano Tėčio istorijoje mano Mama buvo tikra tvirtybės, ištikimybės ir patriotizmo uola. Todėl abu mano tėvai buvo ta „dirva“, kurioje užaugau. Net mano pirmasis prisilietimas prie teisės buvo mano laiškai Gorbačiovui ir TSRS generaliniam prokurorui, rašomi 1986 metais, siekiant Tėčio paleidimo iš politinio lagerio Mordovijoje.

Tačiau kaip žmogus su savo vertybėmis aš pilnai subrendau jau savo sukurtos šeimos židinyje. Todėl didžiausią įtaką man visada darė mano žmonos Jolantos palaikymas, įžvalgos, moraliniai vertinimai. Ji redaguoja visus bent kiek svarbesnius mano teisinius tekstus. Ir jeigu ji suabejoja kažkuriuo moraliniu – etiniu mano pasirinkimu ar teksto korektiškumu, tai man būna rimtas ženklas permąstyti jį iš naujo. Ir kas svarbiausia, – tai visada pasiteisina.

Protestas prie Kauko laiptų

– Kalbėdamas apie Kauno skaudulius, įvairiuose renginiuose dažnai pabrėžiate, kad visur, kur vykdomi darbai, negerbiamas žmogus, miestietis, – jis tampa šiukšle, absoliučiai nereikalingu. Jums tikrai pritartų dauguma portalą „Kas vyksta Kaune“ pasiekiančių skundų dėl miesto valdžios valdymo būdų ir abejingumo gyventojams autorių. Prieš rinkimus visi kandidatai malonūs ir daug žada, o vėliau, įsitvirtinę valdžioje, gyventojų net artyn neprisileidžia ir nesiteikia išgirsti, kas kauniečiams svarbu. Štai, artėja nauji rinkimai. Tai kaip patartumėte eiliniam rinkėjui kovo 5-ąją išsirinkti padorų, sąžiningą savo atstovą savivaldoje?

– Būsiu atviras – kai miesto valdžioje buvo konservatoriai, galvojau, kad blogiau būti jau nebegali. Tačiau po dviejų dabartinės Matijošaičio valdžios kadencijų supratau, kad blogiau būti, pasirodo, tikrai dar gali… Matijošaičio valdžia per dvi kadencijas įgyvendino tikrai daug reikšmingų projektų, kurie gerokai pakeitė Kauno veidą ir įvaizdį. Meras savo retose viešose kalbose labai mėgsta pasigirti naujai pradėtais skambiais projektais ir dabartine kranų gausa mieste, primindamas, jog prie konservatorių jų buvo vos keli.

Bet reikia pripažinti, kad Matijošaičio komandos atėjimo į valdžią laikotarpis sutapo su kai kuriais reikšmingais miestų biudžetinio finansavimo pasikeitimais, todėl toks lyginimas – ne visada teisingas. Tuo tarpu pradėti projektai, nepriklausomai ar valdžia pasikeis, ar ne, turės būti užbaigti, įgyvendinant jau sudarytas sutartis.

Tačiau dar niekada Kauno mieste pats žmogus nebuvo toks bevertis. Dar niekada visa verslo ir miesto valdymo aplinka nebuvo taip persmelkta baimės. Dar niekada valdžios koridoriai ir kabinetai nebuvo tokie uždari ir neprieinami žiniasklaidos bei visuomenės kontrolei. Dar niekada valdžia nebuvo tokia kurčia bendruomenių ir gyventojų poreikiams. Dar niekada aukščiausia miesto valdžia – Kauno miesto taryba – nebuvo valdoma vieno nykščio pakreipimu, o opozicija – mikrofonų išjungimu. Dar niekada miesto vadovas akivaizdžių žemės pasisavinimo aferų taip atvirai netraktavo normalia verslo praktika.

Pagaliau juk neįtikėtina, kad Kauną, kaip Lietuvos patriotiškumo lopšį, valdo meras, kurio mokestinis kapitalas atvirai šeria Rusijos karinės agresijos žvėrį. Visos šios tendencijos yra labai pavojingos ir jos gerokai nustelbia išorinį miesto spindesį. Oligarchinis vienos šeimos kapitalas ne tik baigia supančioti visą miesto infrastruktūrą, bet ilgiems metams mus, kauniečius, gali paversti tik tyliais šio gėrio vartotojais be laimės ir laisvės pojūčio. To, kaip dabar yra, aš tikrai nebenoriu, o su vidinėmis demokratijos bėdomis ar smulkiu nesąžiningumu, manau, galime susitvarkyti ir išsirinkę bet kurį kitą, naują, merą.

Kauno visuomenininkas S. Dambrauskas netradiciškai paminėjo savo jubiliejų

Rekomenduojami video
TOP NAUJIENOS
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
Naujausios žinios
EISMAS
112
LAISVALAIKIS
KULTŪRA
VERSLAS
MOKSLAS IR IT
SPORTAS
POLITIKA