Minint Laisvės gynėjų dieną, pristatoma knyga apie istorinius įvykius pakaunėje - Kas vyksta Kaune

Minint Laisvės gynėjų dieną, pristatoma knyga apie istorinius įvykius pakaunėje

Sitkūnų radijo stotis / P. Tautvydo Laurinaičio ir Ž. Rinkšelio nuotr.

Ketvirtadienio popietę Kauno rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje pristatoma šios savivaldybės inicijuota ir išleista knyga „Laisvės kronikos: 1991-ųjų Sausio 13-oji Sitkūnuose ir Juragiuose“. Jos autorė – mokslininkė, pedagogė dr. Inga Stepukonienė. Bibliotekoje parengta dokumentų ekspozicija „Sausio 13-oji gyva atmintyje“. Negalintys užsukti į biblioteką, kviečiami apžiūrėti virtualią parodą „Iškovotos Laisvės kaina“ svetainėje www.krsvbibioteka.lt.

Pagrindiniai Kauno rajono renginiai vyks sausio 13 d., 14 val. prie Juragių radijo ir televizijos bokšto ir 16 val. – Sitkūnų radijo stoties kiemelyje. Būtent prie šių strateginių objektų prieš 32 metus, kruvinųjų sausio įvykių metu, Sovietų Sąjungos kariams užėmus Lietuvos televiziją ir radiją Vilniuje, rinkosi pakaunės gyventojai ir drąsiai gynė ją nuo priešų.

Laisvės ir tiesos žodis sklido iš Sitkūnų

Nors nuo lemtingųjų visai Lietuvai Sausio 13-osios įvykių praėjo keli dešimtmečiai, iki šiol mažai kas žino, jog, nutrūkus televizijos ir radijo transliacijai iš Vilniaus, Sitkūnų radijo stotis buvo pirmoji ir vienintelė savo galingais viduriniųjų bei trumpųjų bangų siųstuvais perdavinėjusi žinias apie kraupius įvykius Lietuvai ir pasauliui.

„Drąsiai galima sakyti, kad Sausio 13-osios naktį iš Sitkūnų visam pasauliui sklidusi informacija smarkiai sujaukė okupantų planus. Bet pastaruoju metu viešumoje kuriamos vis naujos istorijos, bandant sumenkinti istorinę Sitkūnų radijo stoties svarbą tą lemtingą visai Lietuvai naktį. Tiesa turi būti atstatyta“, – sako televizijos režisierė Dzintra Varžgalienė, šiuo metu gyvenanti Airijoje.

Būtent, 1991-ųjų sausio 13-osios naktį ji drauge su žurnaliste Jolanta Šarpnickiene dirbo Sitkūnų radijo stotyje. Dabar atidžiai stebėdama Sausio 13-osios įvykių interpretacijas, režisierė jaučia pareigą pasidalinti tuo, ką jai teko patirti tą įsimintiną naktį. Dzintros Varžgalienės prisiminimus „Nežinomi istorinės nakties faktai“ portalas „Kas vyksta Kaune” spausdina sutrumpinęs.

1991 m. sausio 12-osios vakare, tuometinio Lietuvos radijo ir televizijos Kauno redakcijos vadovo Raimundo Šeštakausko kabinete susirinko Kauno redakcijos darbuotojai. Tuo metu R. Šeštakauskui paskambino Sitkūnų radijo stoties viršininkas Lionginas Uknevičius ir pakvietė į Sitkūnus budėti. Susirinkime buvome tik dvi moterys, tad pakviečiau žurnalistę Jolantą Šarpnickienę važiuoti. Ji paskambino savo vyrui Pranui Šarpnickui, ir mes, trise, apie 19 val. jau buvome Sitkūnų radijo stotyje. Čia sutikome budėjusį tuometinį radijo korespondentą Juozą Kundrotą. Jis savo kolegei iš radijo Jolantai perdavė tekstą, kurį reikėtų perskaityti į eterį, jei nutiltų Lietuvos radijas Vilniuje. Tekstas buvo lietuvių kalba.

Sitkūnų radijo stotis / P. Tautvydo Laurinaičio ir Ž. Rinkšelio nuotr.

Iš pradžių buvo tylu, ramu

Visi trys apėjome radijo stotį. Aplinka buvo nuostabi: net sausio mėnesį džiugino žaluma, kiemo viduryje – fontanas. Įėjus į vidų, nustebino didelis, gražus šviestuvas. Salėje, ant parketo užkloto raudonu kilimu, dūzgė aparatūra.

Tuometinis stoties vyriausiasis inžinierius Petras Leškevičius mums pasakojo, kad stotis pastatyta Smetonos laikais ir transliuoja viduriniųjų bangų siųstuvais Lietuvos radijo pirmąją ir antrąją programas. O jų siunčiamas trumpųjų bangų signalas, pasak inžinieriaus, – itin galingas. Trumpųjų bangų siųstuvai – vokiški, po karo čia atvežti kaip trofėjiniai, vėliau buvo nuolatos stiprinami, kad iš čia galėtų skleisti pasauliui Maskvos propagandą. Kai Lietuvoje prasidėjo Sąjūdis, rusai liepė tuos siųstuvus išmontuoti. Sitkūnų inžinieriai iš pradžių juos klusniai išmontavo, o po to, vėl slapta sumontavo, laukdami galimų netikėtumų.

Nedideliame kambarėlyje, esančiame salės gale, J. Šarpnickienė redagavo jai duotą tekstą. P. Šarpnickis lauke su vietiniais gyventojais (sitkūniečiais) tarėsi, kaip geriau statyti barikadas. Po salę vaikštinėjo P. Leškevičius ir apžiūrinėjo aparatūrą. Apie pusę vienuoliktos vakaro atvažiavo iš LRT Kauno redakcijos Raimundas Yla ir įsirašė mūsų interviu. Išeidamas paklausė, ar nebijom.

Po kiek laiko J. Šarpnickienė parodė šaukinį anglų kalba. Kadangi mokykloje ji mokėsi vokiečių kalbos, negalėjo angliškai perskaityti. Peržiūrėjusi tekstą atsakiau, kad galėčiau perskaityti. Tekstas nebuvo sudėtingas: SOS. Radio of Lithuania… J. Šarpnickienė išsivertė šį šaukinį į vokiečių.

Sitkūnai buvo girdimi nuo Lenkijos iki Amerikos

Vidurnaktis. Vis dar tylu ir ramu, bet tai – neilgam. Salėje iš pulto pasigirdo Lietuvos radijo diktorės Bernadetos Lukošiūtės nervingas pasakojimas, kad tankai nuo televizijos bokšto Karoliniškėse, jau prie Lietuvos televizijos ir radijo pastato Konarskio gatvėje. Po to išgirdome: „…daužo į duris ir veržiasi į studiją“. Po paskutinių jos žodžių: „mes išeinam…“ P. Leškevičius mus nuvedė mus į avarinę studiją, kur iš karto perskaitėme jau paruoštus radijo šaukinius vokiškai ir angliškai. Aš labai gerai pamenu P. Leškevičiaus frazę: „jus girdės nuo Lenkijos iki Amerikos“.

Pasirodo po 1990 m. kovo 11-osios Sitkūnų radijo transliacijos stotyje buvo įrengta maža avarinė studija ir pultas ypatingiems atvejams. Iš čia buvo galima skelbti informaciją ir siųsti svarbius pranešimus. (Beje, per pučą 1991 m. rugpjūčio mėnesį tai darė pats Petras Leškevičius. Jis sėdėjo studijos pulte ir leido paruoštą garso juostą skirtingomis kalbomis. Tada į Sitkūnus kariuomenė atėjo pirmiausia, bet nesusigaudė, kas ir kaip. P. Leškėvičius spėjo prasukti visą juostą su įrašu, ir žinia buvo ištransliuota į eterį. Tik, kai įrašą atsukinėjo vėl į pradžią, kariai suprato, kas vyksta, – puolė ir nutraukė laidus).

J. Šarpnickienė liko studijoje, kur daugybę kartų skaitė šaukinį, pranešdama Lietuvai, Europai ir pasauliui, kad Lietuvos radijo programos grubiu karinės prievartos būdu nutrauktos. Taip pat kvietė žmones rinktis prie Sitkūnų radijo centro, ginti radijo siųstuvų, kad neliktume be jokio ryšio su pasauliu.

Sitkūnų radijo stotis / P. Tautvydo Laurinaičio ir Ž. Rinkšelio nuotr.

Radio of Kaunas

Tuo metu susiradau telefoną valdymo pulte. Kaip LRT darbuotoja turėjau Lietuvos radijo ir televizijos informacinę darbuotojų ir redakcijų telefonų knygelę. Paskambinau į muzikos ir informacijos redakcijas. Tyla. Prisiminiau, kad prie Aukščiausios Tarybos yra kilnojamoji televizijos stotis (KTS), kuri jau kelintą dieną transliavo viską, kas vyko AT pastate. Paskambinau į KTS. Atsiliepė vyriškas balsas ir pataisė, kad nebėra Radio of Lithuania, yra tik Radio of Kaunas. Pranešiau, kokiu numeriu mums skambinti, kad perduotume informaciją Lietuvai ir pasauliui iš Sitkūnų. Vėliau išsiaiškinau, kad tas kalbėjomės su žurnalistu Linu Balsiu, tuomet dirbusiu KTS.

Paskui iš studijos pulto abi su Jolanta vėl perskaitėme šaukinius vokiškai ir angliškai su Radio of Kaunas. Sitkūnų radijo stotis įjungė galingą sireną, informuodama žmones apie kilusį pavojų. J. Šarpnickienė kvietė rinktis ne tik žmones budėti Sitkūnuose, šaukė ir vertėjus, kurie padėtų transliuojamą informaciją išversti į kitas kalbas.

Sėdėjau prie stoties pulto telefono ir laukiau informacijos iš Vilniaus. Iš pradžių telefonas tylėjo. O kai suskambo, moteriškas balsas mums perdavė, kad užimta ir televizija. Tik vėliau supratau, kad tai pranešė žurnalistė Dalia Kutraitė, kuri nuo pirmų Lietuvos radijo ir televizijos okupacijos akimirkų perdavinėjo žinias iš Vilniaus į Sitkūnus. Ir toliau gaudama iš jos žinias, jas kruopščiai užrašydavau ir nešdavau J. Šarpnickienei į studiją, kad paskelbtų. Iš televizijos Kauno redakcijos tą naktį skambino ir žurnalistas Vytautas Andrejaitis, kuriam perduodavau informaciją, gautą iš D. Kutraitės.

Nunešus pirmąsias informacijas J. Šarpnickienei, pamačiau miesto laikraščio žurnalistę Žilvinę Petrauskaitę. Ji pirmoji atvyko į studijos pultą ir jau vertė tekstą į rusų kalbą. Žmonių salėje buvo prisirinkę nemažai. Netrukus šalia J. Šarpnickienės ir Ž. Petrauskaitės pamačiau pagyvenusį vyrą. Tai buvo Smetonos laikų vokiečių kalbos mokytojas, dar dirbęs vienoje Vilijampolės mokykloje (deja, jo pavardės nežinau). Vėliau atsirado jaunas vaikinukas, kuris vertė į anglų ir lenkų kalbas.

Dalia Kutraitė-Giedraitienė, visą naktį perdavinėjo žinias iš kilnojamos televezijos stoties (kts) stovėjusios prie aukščiausios tarybos / D. Varžgalienės asmeninio albumo nuotr.

Tą naktį Sitkūnų radijo stotyje susirinko labai daug žmonių

Jie saugojo studiją, kad nepapultų koks diversantas. Visi buvo dėmesingi, visus vienijo bendras tikslas – nepasiduoti, ginti laisvę. Tačiau Sitkūnų radijo stotyje J. Šarpnickienei informaciją teikė dar kažkas. Telefonu buvau perspėta, kad iš mūsų eina dezinformacija. Todėl Jolantos paprašiau platinti tik iš D. Kutraitės gaunamą, patikimą informaciją.

Giliau į naktį pasipylė toks didelis žinių srautas, kad kartais informaciją į eterį jau tekdavo skaityti ir man. Labiausiai susijaudinome skaitydamos žuvusiųjų sąrašą. Buvo neteisingai nurodyta Loretos Asanavičiūtės gimimo data. Vietoje 1967 m. nurodyti 1976 m. Tais metais gimė ir mano duktė. Pajutau neapsakomą motinos skausmą… Netrukus patikslinome ir šią datą ištaisėme.

Tą naktį Sitkūnų radijo stoties pulte, kur palaikiau telefonu ryšį su Vilniumi, susirinko šios stoties darbuotojai. P. Šarpnickis su techniniais darbuotojais pasirūpino, kad stotyje nebūtų daug žmonių. Mat kilo pavojus, kad netyčia ši žmonių masė gali išjungti siųstuvus.

Keistokas įvykis atsitiko apie penktą valandą ryto. Į Sitkūnų radijo stoties pultą atėjo trys vyrukai. Prisistatė kaip Kauno Sąjūdžio grupės atstovai ir liepė man pasitraukti nuo telefono. Aš atsakiau, kad Lietuvos televizija užimta, o aš, Dzintra Varšgalienė, atstovauju jai ir kol būsiu reikalinga, tol liksiu čia. Pulte buvo Sitkūnų radijo stoties darbuotojai ėmė ploti. Panašus atvejis buvo ir studijoje, kur dirbo J. Šarpnickienė su vertėjais. Staiga ten pasirodęs aukštas vyras, liepė visiems užsidėti dujokaukes. Matyt, norėjo tokiu būdu užtildyti. Šiandien žinoma, kad tą lemtingą naktį ne tik Sitkūnuose, bet ir kitose reikšmingose ir svarbiose vietose buvo asmenų, kurie pasirodė tik ryte, bet dabar vaidina Sausio 13-osios nakties didvyrius.

Tikri Sausio 13-osios nakties didvyriai

Dramatiškiausi įvykiai – prie Lietuvos radijo ir televizijos pastato ir Vilniaus televizijos bokšto Ten Sausio 13-osios naktį žuvo 13 nekaltų mūsų laisvės gynėjų. Keturioliktajam, apie kurį mažai kas ir žino, Juozui Vaidotui, neatlaikė širdelė saugojant Sitkūnų radijo stotį.

Nepamirštama, kai Aukščiausiąją Tarybą saugoję žmonės tyliai giedojo Marija, Marija…, o aplink juos suko vikšrus tankai ir laukė įsakymo, kaip pulti tuometinį Seimą. Aukščiausios Tarybos kieme stovėjo televizijos kilnojamoji stotis, iš kurios visą naktį buvo informacija perdavinėjama į Sitkūnų radijo stotį. O iš jos – visai Lietuvai ir pasauliui. Mes, žurnalistai, Linas Balsys, Dalia Kutraitė-Giedraitienė, Jolanta Šarpnickienė, Dzintra Varžgalienė atlikome savo darbą, padedant savanotiems vokiečių, anglų, prancūzų, lenkų, rusų kalbų vertėjams, kurių daugelio net pavardžių nespėjome sužinoti.

Tikri šios nakties didvyriai yra Sitkūnų radijo stoties darbuotojai ir jos tuometinis vyriausiasis inžinierius Petras Leškevičius, sumaniai išsaugojęs nuo sovietų galingus trumpųjų bangų siųstuvus. Tai – ir radijo stoties viršininkas Lionginas Uknevičius, surinkęs žmones, kad šie informuotų apie Tėvynei gręsiantį pavojų ne tik Lietuvą, bet ir pasaulį. Sitkūnų radijo stoties signalas pirmiausia pasiekė Lenkiją, Latviją, Estiją, Švediją, Suomiją, o po to palydovinis ryšys perdavė žinias ir tolimesnėms šalims.

Petras Leškevičius. Sitkūnų radijo stoties vyr. inžinierius / J. Talačkos filmo stop kadras

Įvykdę visą Lietuvos radijo ir televizijos užėmimo planą KGB grupės Alfa kariai bergždžiai daužė Vilniuje Lietuvos radijo aparatūrą, rėkdami ir keikdamiesi, nesuprasdami, iš kur kalba moteriškas balsas – „otkuda etot golos“ („iš kur šis balsas“, aut. past.). O tas balsas (golos) buvo žurnalistės J. Šarpnickienės iš Sitkūnų radijo stoties. Jau tą pačią Sausio 13-osios naktį iš daugelio kitų valstybių radijo stočių užgirdome patvirtinimą, kad pasaulis sužinojo kas vyksta Lietuvoje. Kritiniu Lietuvos valstybei momentu Sitkūnų radijo stotis iš karto perėmė užgrobto Lietuvos radijo vaidmenį ir garbingai tęsė darbą, informuodama pasaulį apie tragiškus įvykius Vilniuje.

Sitkūnų radijo stotis vienintelė tą naktį turėjo tikrą informaciją apie įvykius prie Aukščiausios Tarybos. Ši stotis, vadovaujama tuometinio vyr. inžinieriaus P. Leškevičiaus, optimizavo siųstuvų galingumą, todėl Lietuvos balsas buvo girdimas ne tik mūsų šalyje, bet ir pasaulyje. Radijo transliacija iš Sitkūnų prasidėjo vos po 40 sekundžių, nutilus Bernadetos Lukošiūtės balsui iš Vilniaus radijo studijos. Netrukus okupantams užtildžius E. Bučelytę Vilniuje, pradėjo dirbti ir televizija iš Kauno studijos. Ją retransliavo Juragių televizijos stotis, tačiau šią televiziją galėjo matyti tik Kauno bei 50 km spinduliu aplink miestą gyvenantys žmonės.

Savo prisiminimais noriu patikslinti, teisingiau, – atstatyti istorinį teisingumą apie tą lemtingą mūsų Valstybei naktį. Norisi priminti ir pagerbti tuos savo kolegas ir inžinierius, kurie savo atsakingu darbu nusipelnė didelės pagarbos, bet nei tada, nei dabar nesiskelbė didvyriais, o tiesiog darė tai, ką tuo metu reikėjo daryti. Jų indėlis į mūsų nepriklausomybę labai svarbus. Kažin kokioje Lietuvoje dabar gyventume, jeigu apie siaubingus okupantų veiksmus Sausio 13-ąją pasaulis būtų sužinojęs ne iškart, bet pavėluotai, kai užgrobikai jau būtų įvykdę savo planus iki galo?

Rekomenduojami video
TOP NAUJIENOS
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
Naujausios žinios
EISMAS
112
LAISVALAIKIS
KULTŪRA
VERSLAS
MOKSLAS IR IT
SPORTAS
POLITIKA