„Kaunas 2022“ vadovė V. Vitkienė: visi gyvenome aukštesne pavara | Kas vyksta Kaune

„Kaunas 2022“ vadovė V. Vitkienė: visi gyvenome aukštesne pavara

Aldona Tüür 2022/12/13 13:57
„Audra“./ M. Plepio nuotr.

„Norėjome pamatyti, ką galime, kai turime visas sąlygas. Turint svajonę, gali pasiekti labai daug“, – sako Virginija Vitkienė, Kaune vadovavusi Europos kultūros sostinei. 2022-iesiems baigiantis, ji teigia išgyvenusi šventę ir įveikusi dešimtmetį trukusią kelio atkarpą.

Daugiau nei 3 tūkstančiai renginių, virš 2 milijonų žiūrovų ir lankytojų per visą projekto laikotarpį. Trečdaliu išaugę muziejų ir galerijų apsilankymų skaičiai, priešpandeminius rodiklius pasiekęs turistų iš užsienio skaičius, išskirtinis užsienio šalių televizijų dėmesys, pasaulinio lygio parodos – pasak V. Vitkienės, kultūrinis gyvenimas Kaune buvo pasiekęs Niujorko ar Berlyno standartus.

Ji mano, kad per kelerius metus kauniečiai įgijo smalsumo, užaugo jų poreikis kokybiškiems kultūros ir meno renginiams. Jau seniai nebemanome, jog gyvename provincijoje.

„Jeigu palaikytume bent dešimtadalį Europos kultūros sostinės pajėgumo, jei turėtume kultūros bent už milijoną per metus… Tokią pasiūlą tikrai visi spėtume suvartoti – šiemet buvo neįmanoma pamatyti, išgirsti visko“, – mano „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ vadovė V. Vitkienė.

Apie tai, kas išliks metams pasibaigus, kokią dovaną Kaunui įteikė „Kaunas 2022“ komanda, ir ko pavyko jai pasiekti – interviu žemiau.

Virginija Vitkienė./ G. Jovaišos nuotr.

– Europos kultūros sostinės programa oficialiai uždaryta, link pabaigos artėja ir 2022-ieji. Kaip jaučiatės?

– Jaučiu tuštumą pilnatvėje. Gavome tiek daug grįžtamojo ryšio – žmonės iš šalies sako, kad nuveiktas milžiniškas darbas, pokyčiai įsibėgėja. Vis dėlto, atėjo tas momentas, kai reikia atsisveikinti su komandos nariais. Vieni kitiems linkime tęsti, ką pradėjome, verkiame ant vienas kito peties. Turbūt panašiai tėvai jaučiasi išleisdami vaikus į gyvenimą.

– Psichologai tokią būseną vadina tuščio lizdo sindromu.

– Galbūt taip ir yra. Bet kartu – ir labai didelė laimė ir pasididžiavimas tuo, ko pasiekėme. 

– Kuo labiausiai didžiuojatės ir džiaugiatės?

– Vienas iš mūsų tikslų buvo paskatinti vietos kultūros įstaigų vystymąsi. Šis pokytis man matosi labai ryškiai – didžioji Kauno kultūros įstaigų dalis patyrė didžiulį proveržį tarptautiškumo srityje. Tikiu, nė viena iš jų nebenorės grįžti į ankstesnį būvį.

Pavyzdžiui, Nacionalinis Kauno dramos teatras iki tol neturėjęs jokių ko-produkcijų (tokie pastatymai, kuriuos kuria kelios įstaigos) per metus sukūrė penkis tarptautinius spektaklius. Tai ir „Dorianas“, kartu su Vokietijos D’haus teatru Diuseldorfe, „Veidas“ su Ešo miesto teatru Liuksemburge, „Babelio bokštas“, kurį statė net penkių šalių kūrybinė grupė, ir kiti. Šie spektakliai rodomi keliose Europos scenose. 

Nors visi kultūros sektoriaus darbuotojai labai pavargę, visi jaučiasi dabar kitaip negu prieš kelerius metus. Žinoma, dar prireiks laiko, kad „susigulėtų“ visi įspūdžiai.

„Audra“, M. Plepio nuotr.

– Jau trečią kartą jus kalbinu metų pabaigoje. Užpernai sakėte, kad jaučiatės taip, lyg darytumėte gilų įtūpstą, pernai šiuo metu jums viskas jau buvo prasidėję. Na, o šiemet gyvenate atsisveikinimo nuotaikomis. Kelerių metų kelionę baigiate?

– Man, asmeniškai, baigiasi tai, kas vyko dešimtmetį. Kartu su komanda baigiame prieš septynerius metus pradėtus darbus. Toje septynerius metus trukusioje kelionėje 2022-ieji man buvo patys lengviausi. Viskas vyko taip sklandžiai ir profesionaliai, kokybiškai. 

Stengiausi šiuos metus švęsti – dalyvauti visur kur galiu. Į spektaklius, parodas eidavau po keletą kartų. Esu daug kur keliavusi, aplankiusi daugybę muziejų, galerijų ir teatrų. Tiek visko turėti Kaune yra fantastiška patirtis – jaučiausi, lyg gyvenčiau Niujorke ar Berlyne.

Parodos „Iš tamsos“ atidarymas./ L. Žemgulio nuotr.

– Programą žinote turbūt geriau nei kas nors kitas. Vis dėlto, planuoti ir patirti – ne tas pats. Gal buvo kas jus pačią nustebino? 

– Mane labiausiai sukrėtė Jenny Kagan paroda „Iš tamsos“. Aš žinojau, kad Jenny labai nuoširdžiai, asmeniškai dirba prie tos parodos, buvau mačiusi jos mažosios versijos katalogą ir nuotraukų, kai paroda buvo surengta Anglijoje. Jenny šeimos istoriją žinojau nuo 2017 metų, kai ji pradėjo dalyvauti Kauno bienalėje. Mes visi žinojome, kad Jenny tėvai išsigelbėjo iš Kauno geto, buvo lietuvių paslėpti, maitinti 9 mėnesius, išsaugoti paslaptyje ir išgyvenę. Vis dėlto, tai, kad jos senelis buvo „Lietūkio“ garažo auka, Jenny pasakė mums tik prieš pat „Iš tamsos“ atidarymą šiemet. 

Mūsų Atminties biuro programa skirta atminčiai atgaivinti, tiesai ir nepagražintiems pokalbiams apie tai, kas įvyko Kaune 1941-asiais, ypač tą birželio 26-ąją, kai lietuviai taip žiauriai susidorojo su žydais, paskatinti. Juk kai įvyko „Lietūkio“ garažo tragedija Kaune net nacių nebuvo! Vis dėlto, menininkė visus penkerius metus šios savo šeimos istorijos detalės neatskleidė. Galbūt nenorėjo, kad mes pajustume kaltinimą, priekaištus.

Parodos „Iš tamsos“ atidarymas./ L. Žemgulio nuotr.

– Apsilankymas „Iš tamsos“ man taip pat buvo sukrečianti patirtis. Ta paroda-instaliacija atskleidė tiek daug prasmės sluoksnių – galvojau ne tik apie tragišką žydų likimą antrojo pasaulinio karo metais, bet ir apie šiandien vykstantį karą Ukrainoje, apie žmonių pasirinkimus tokiose situacijose ir viltį ten, kur jos nėra.

– Jenny, kuri yra šviesų menininkė pagal išsilavinimą, ši paroda tapo milžinišku karjeros šuoliu. Su šiuo kūriniu ji patenka į pasaulio meno kūrėjų elitą. Mano supratimu, tai buvo geriausia, ką turėjome Kaune. Ir nors paroda šiandien yra išmontuota, ji lieka čia – ieškome galimybių kur šią ekspoziciją galėtume įkurdinti nuolatos. Tiesa, procesas užtruks, nes parodai reikia didelių erdvių, kurių trūksta visiems.

„Nemuno 7“./ M. Plepio nuotr.

– Nors ilgalaikį Europos kultūros sostinės metų poveikį nustatyti dar anksti, kai kurie skaičiai jau skelbiami. Pavyzdžiui, per penkerius metus programai įgyvendinti išleisti 26 milijonai eurų. Tai daug ar mažai?

– Galvoju, kad Lietuvai tai yra daug ir esu labai dėkinga visiems finansuotojams. Kita vertus, tai – tiek pat, kiek Vilnius turėjo 2009-aisiais, ir, jei turėsime omenyje visas per trylika metų vykusias infliacijas, galima sakyti, kad mes turėjome mažiau nei Vilnius. Ir daugiau negu dvigubai mažiau negu šiemetinė Europos kultūros sostinė Ešas. Šio, 30 tūkstančių gyventojų turinčio Liuksemburgo miesto, vien programos biudžetą sudarė 67 milijonai eurų.

Beje, Eše lankiausi šį rudenį. Nors programa – gili, įtrauki – mane sužavėjo, gaila, kad ji nesulaukė didelio visuomenės dėmesio. Pasaulinio lygio parodose lankytojų buvo labai negausiai. Man tai tik patvirtino, kokia teisinga buvo mūsų strategija pasirengimo metais įtraukti bendruomenes. Mūsų muziejininkai, galeristai teigia, jog šiemet, lyginant su ankstesniais metais, žiūrovų sulaukta trigubai, keturgubai daugiau. Žinoma, mūsų miestas gerokai didesnis – turime 300 tūkstančių gyventojų.

Lyginant su kitomis Europos kultūros sostinėmis, 26 milijonai yra vidutiniška suma – nei per didelė, nei per maža. Vis dėlto, jei kalbėtume skaičiais, mes už tuos pinigus padarėme labai daug – įvyko virš 3 tūkstančių renginių, o skaičiuojant su parengiamosiomis veiklomis, įvairiomis kūrybinėmis dirbtuvėmis jų susidaro virš 7 tūkstančių.

Kita vertus, jei padalinsime 26 milijonus eurų tiems daugiau nei dviem milijonams žmonių, kurie apsilankė „Kaunas 2022“ renginiuose per pastaruosius kelerius metus, vienam lankytojui tenka 13 eurų. Gana skalsiai turėjome tos kultūros, nemanote? Šiais skaičiais remdamiesi, turime pasiūlymą savivaldybėms, vyriausybėms: kasmet remti kultūrą bent po 2,5 euro per metus gyventojui. Mąstant strategiškai, gerai planuojant, turint tokią sumą galima labai daug nuveikti.

Dar noriu pridurti, jog taip protingai pinigus išleisti buvo įmanoma tik todėl, kad mes labai iš anksto žinojome, kiek kiekvienais metais jų turėsime. Kai 2016-2017 metais savivaldybės ir vyriausybė tvirtino savo dotacijų sumas, mes jau turėjome biudžeto planą iki pat 2022-ųjų. Jis keitėsi labai nežymiai. Iki 2022-ųjų išleidome kone pusę numatytojo biudžeto.

Midori Takada./ M. Plepio nuotr.

– Vadinasi, apie 14 milijonų liko 2022-iesiems. Atrodo, milžiniškos sumos.

– Turint omenyje, kad mūsų strateginį planą įgyvendino 72 partneriai, kurie pasiūlė daugiau nei 170 projektų, kurių kiekvienas susideda iš keliolikos renginių… Galiausiai, skaičiai kiekvienam projektui lieka labai nedideli, panašūs į eiliniais metais skirtas išlaidas kokiam nors koncertui ar kitam renginiui.

– Vis dėlto, trys didieji „Šiuolaikinio miesto trilogijos“ renginiai buvo tikrai neeiliniai. Esate minėjusi, jog jiems teko 2022-ųjų biudžeto „liūto dalis“. Ar buvo verta?

– Manau, kad tai buvo labai pavykę renginiai – miestui sukūrėme dideles šventes. Tikrai reikalingi tokie masiniai, šimtus tūkstančių žmonių įtraukiantys renginiai. Atidarymas, žinoma, neapsiėjo be iššūkių – dėl pandemijos valdymo reikalavimų sušalome visi lauke, bet žmonių nuotaika nepagedo, ir šventė tęsėsi mieste. Mačiau tiek daug šypsenų – po ilgo kovido laikotarpio žmonės jau buvo išsiilgę bendravimo. Vietoj Kauno dienų įvykęs „Santakos“ renginys atskleidė visiškai naują kokybę, iškėlė kartelę – tokio lygio koncerto ant tekančio vandens dar nebuvome turėję. Na, o baletorija „Sutartis“, manau, pranoko visų – net ir mūsų komandos – lūkesčius. Tai buvo įspūdingas geriausių Lietuvos kūrėjų darbas.

Džiaugiuosi, kad įgyvendinome miesto trilogijos idėją, sugalvotą Ryčio Zemkausko (juk galėjome tiesiog turėti tris atskirus renginius). Mes tikėjomės, kad šis rituališkumas, pasikartojimas leis gyventojams pajusti tam tikrą vienybę su savo miestu. Jeigu ką nors kartu su kitais veiki, jautiesi tarsi įšventintas. Tie, kas dalyvavo nors viename iš didžiųjų renginių, tikiu, jaučiasi lyg nuėję tam tikrą kelią. Pasirašę sutartį su savo miestu.

„Sutartis“./ G. Jovaišos nuotr.

– O tie du milijonai lankytojų – kiek šis skaičius atitinka jūsų lūkesčius? 

– Sunku pasakyti. Mes neturėjome skaičiais išreikšto tikslo, kuris apimtų kelerius metus. Buvo sudėtinga prognozuoti užsienio turistų skaičius. Ir, nors dar nesame jų suskaičiavę iki galo, pagal sumokėtą pagalvės mokestį per pastaruosius 10 mėnesių, turistų skaičiai Kaune yra pasiviję 2019 metų duomenis. Tai – priešpandeminiai rodikliai, kas yra turizmo sektoriaus siekiamybė visose šalyse. Kita vertus, įsipareigojimuose finansuotojams, šiemet buvome išsikėlę uždavinį pasiekti milijoną žmonių. Šį tikslą įgyvendinome su kaupu – pasiekėme 1,2 milijono. Beje, esu tikra, kad turėjome didelį skaičių grįžtančių žiūrovų – vien Viljamo Kentridžo parodoje aš buvau daugiau nei 20 kartų, tikiu, kad tokia esu ne viena. Iki gruodžio mėnesio šią parodą pamatė 37 tūkstančiai lankytojų.

Marina Abramovič./ M. Plepio nuotr.

– Pernai minėjote, jog tokie vardai, kaip Marina Abramovič, Joko Ono, Viljamas Kentridžas neišvengiamai leis Kaunui atsidurti Europos kultūros žemėlapyje. Gal jau ten atsiradome? Ar dar per anksti spręsti?

– Labai geras būdas pasimatuoti, kiek plačiai apie mus išgirdo, yra užsienio žiniasklaidos dėmesys. Ypatingai programa domėjosi Vokietijos žurnalistai ir televizijos filmavimo grupės, Kauną filmavo Italijos televizija. Net trys pusvalandžio trukmės laidos, rodomos geriausiu laiku, buvo ne apie mūsų pilis, geriausius restoranus, tradicijas ar kitus turistams įdomius aspektus, bet apie Europos kultūros sostinės programą. Tai – unikalu. 

Buvo kalbama apie architektūrą per mūsų programos koncepciją, žavimasi ne tik tuo, jog mes apskritai įtraukėme architektūros temą į Europos kultūros sostinės programą, bet kaip išmoningai išnaudojome tarpukario modernizmo naratyvą – per art deco muziejaus įkūrėjus, per Kultūros sostinės konsjeržus ir svetingumo programą. Buvo pristatyta naujoji Kauno legenda, Atminties biuro programos, pasakojama, kaip mes įtraukėme gyventojus į miesto istorijos pasakojimą. Sulaukėme žurnalistų iš Latvijos, Lenkijos. Kai kurie Kaune lankėsi po kelis kartus.

Užsienio televizijos rodė jaunimo festivalį „Audra“ kaip kokį stebuklą, „Cuture Ukraine“ centrą, Viljamo Kentridžo, kitas parodas. Tai – visiškai naujas tarptautinio matomumo lygis. Kaunas buvo pristatytas ne kaip įprasta turizmo vieta, o kaip kultūros centras. Labai tuo džiaugiamės. To ir siekėme.

Marinos Abramovič paroda./ M. Plepio nuotr.

– Džiugu girdėti. O kada jau pamatysime ilgalaikius „Kaunas 2022“ įdirbio rezultatus?

– Nors festivalių rengimas nebuvo mūsų tikslas, jie atsirado kaip įrankiai tam tikrų temų plėtotei, nemažai jų planuoja savo tęstinumą jau nuo kitų metų. Istorijų festivalį priglobia Kauno miesto muziejus, „Fluxus“ festivalis lieka Kauno menininkų namams. „ConTempo“ jau turėjo savo įstaigą; jo vadovė Gintarė Masteikaitė tikrai ieškos galimybių tęsti savo veiklas Kaune ir Kauno rajone. Literatūros festivalis lieka saugiose Vytauto Didžiojo universiteto rankose. „Modernizmo ateičiai“ programos įdirbis, pastebėtas tarptautiniuose tinkluose, tikrai turėtų įgyti tęstinumą naujajame architektūros centre, kuris įsikurs Kauno centriniame pašte.

Bendruomenių programos kuratorė šiandien vadovauja Kauno menininkų namams, tad bendruomenių programa taip pat turi savo naujus namus. Meno ir verslo partnerystes tęs ir skatins naujai įsikūrusi kūrybinių patirčių agentūra „Salto“. Manau, kad patys gyventojai neleis į užmarštį nugrimzti mūsų sukurtoms iniciatyvoms. Pavyzdžiui, jei kitąmet neorganizuotume lipimo į Parodos kalną, manau, žmonės vis tiek bandytų kaip nors nelegaliai į jį užkopti. Kas žino, gal taip pavyktų dar „fluxiškiau“? 

Mes bendraujame su partneriais iš kitų Europos kultūros sostinių. Jie teigia, kad neužtenka praėjus metams apsidairyti ir nuspręsti, kas išliko. Verta tęsti tai, ko žmonės labiausiai pasiilgsta. Pavyzdžiui, 2018-aisiais Europos kultūros sostinė buvo Leeuwardenas Olandijoje. Tik praėjus ketveriems metams, 2022-aisiais, jie vėl įsteigė kultūros sostinės palikimo organizaciją. Ta įvyko po to, kai apklausomis buvo išsiaiškinta, kas žmonėms labiausiai patiko, ir ką jie norėtų tęsti. Pasirodė, kad kultūros sostinės metais gyventojams didžiausią įspūdį paliko milžiniškų lėlių, valdomų kranais, spektaklis miesto gatvėse. Buvo nuspręsta masinį renginį kartoti kas dvejus metus iki 2028-ųjų. O tada savivaldybė planuoja paskirti 10 milijonų eurų ir surengti Europos kultūros sostinės dešimtmečio paminėjimą.

„Fluxus“ festivalis./ A. Aleksandravičiaus nuotr.

– Ar Kaune liks kokia nors Europos kultūros sostinės palikimo organizacija?

– Mūsų įstaigos neliks – ją uždarysime 2023-ųjų rudenį. Tačiau lieka „Kultūros tempo“ asociacija, kuri yra viena iš „Kaunas 2022“ steigėjų. Šios asociacijos nariais iki šiol buvo iniciatyvinė grupė, kuri parengė paraišką Europos kultūros sostinės titului gauti. Ilgainiui asociacija plėsis, bet kol kas neturime jokių finansinių planų. Tai bus nevyriausybinio sektoriaus įstaiga, pilietiniu principu atsakinga saugoti Europos kultūros sostinės metų atmintį – konsultuoti, rekomenduoti, atsakyti į užklausas, taip pat ir ateinančias iš užsienio. 

– Pokalbio pradžioje minėjote kultūros įstaigų pokytį. O kaip pasikeitė kauniečiai? Koks šiandien jų požiūris į kultūros vartojimą, ir į savo miestą?

– Viliuosi, kad mes visi labiau didžiuojamės tuo, kur gyvename. Kauno nebegalima laikyti jokia provincija. Žinoma, būtų liūdniau, jei po kokių penkerių metų vėl turėtume labai mažai kultūros. Manyčiau, kad maždaug tuo metu ir pamatysime rezultatus. 

Tačiau, jeigu palaikytume bent dešimtadalį Europos kultūros sostinės pajėgumo, jei turėtume kultūros bent už milijoną per metus… Tokią pasiūlą tikrai visi spėtume suvartoti – šiemet buvo neįmanoma pamatyti, išgirsti visko. Žinoma, reikės ir minties pokyčio, už kultūrą teks mokėti dažniau. Šiemet galėjome daugelį renginių pasiūlyti už dyką arba už ženkliai mažesnę kainą.

„Sutartis“./ G. Jovaišos nuotr.

– Gal matote pokytį ir valdančiųjų požiūryje į kultūros finansavimą?

– Šiuo metu kaip tik vyksta kitų metų biudžeto planavimas. Kauno rajono savivaldybėje yra suplanuota gana solidi suma, kad kitais metais būtų tęsiamos įvairios naujai atsiradusios iniciatyvos. Kauno mieste biudžetas dar tik planuojamas, mes teikiame siūlymus. Kadangi miestas didelis, iniciatyvų daugiau – atsirado ne tik 12 naujų festivalių, bet ir kitų veiklų – joms tęsti reikėtų skirti 600 tūkstančiais eurų daugiau, nei pernai. Politinę valią matysime gana greitai. Būtų džiugu išvysti supratimą, jog kultūra prideda miestui gyvybės ir gerina reputaciją.

– Minėjote, kad sulaukėme užsienio žiniasklaidos ir turistų dėmesio. O kaip su lietuviais? Ar Kaunas tapo patrauklesnis vietiniams gyventojams, vilniečiams?

– Labai džiaugiuosi tuo, kad Kaune sulaukėme išskirtinai didelio turistų iš kitų Lietuvos miestų srauto. Susidomėjimas augo po truputį, ne vien per pastaruosius metus. Savaitgaliniai vizitai į Kauną įprastais tapo dar prieš kovidą, o 2020-2021-aisiais suintensyvėjo. Šiemet buvo sudėtinga rasti nakvynę Kaune, visų giminaičių ir draugų svečių kambariai buvo ilgam užimti. Mes pažadam Vilniaus 700 metų jubiliejaus proga atsakyti tuo pačiu, ir lankytis sostinėje ne kartą.

Virginija Vitkienė./ G. Jovaišos nuotr.

– Baigėsi dešimtmetį trukęs Jūsų karjeros etapas. Kokie ateities planai?

– Priėmiau Lietuvos Kultūros ministerijos ir Lietuvos kultūros instituto pasiūlymą vadovauti Lietuvos kultūros sezono Prancūzijoje programai. Jis vyks 2024 metų rudens mėnesiais – nuo rugsėjo iki lapkričio. Taigi, nėra labai daug laiko programos sudarymui ir jos įgyvendinimui. Darbo pobūdis ir procesas bus šiek tiek panašus į Europos kultūros sostinės Kaune organizavimą, tik viskas vyks įvairiuose Prancūzijos miestuose.

Kol kas nesu tikra, kokia bus programa, bet manau, kad ją galėtų sudaryti apie 100 įvairių projektų – parodų, spektaklių, koncertų. Tai gali būti ir leidinių prancūzų kalba leidimas, ir panašūs darbai. Lietuvos sezonas – labai didelė galimybė mums tapti matomais Prancūzijoje. Eiliniai prancūzai labai mažai žino apie Lietuvą. Žino, kad esame viena iš Baltijos šalių, bet kuri ir kuo jos skiriasi – nenutuokia. 

Artimiausia mūsų užduotis – kartu su ekspertų grupe išsiryškinti teiginius ar aspektus, kuriais norėsime kalbėti apie save. O tada – surinkti pasiūlymus ir įsivertinti kultūros sektoriaus galimybes kartu su Lietuvos kultūros institutu ir Prancūzų institutu Paryžiuje. Kultūros sezonai Prancūzijoje vyksta daugiau nei 30 metų, pristatomos ne tik Europos, bet ir viso pasaulio šalys. Lietuva ne vienerius metus dėjo pastangas patekti tarp jų.

„L’absolu“./ M. Plepio nuotr.

– Gal tame, kad Lietuva pagaliau buvo pastebėta yra ir jūsų indėlio, dirbant ties „Kauno 2022“ programa?

– Į Lietuvą atvykę Prancūzų instituto ekspertai buvo daug girdėję apie Europos kultūros sostinę Kaune. Vis dėlto, derybos trunka kelerius metus, jos tvirtinamos aukščiausio lygio diplomatiniais susitarimais. 2022-aisiais buvo pristatyta Portugalija, o 2023-aisiais jokios šalies programa nebus įgyvendinama.

Taigi, kai pristatysime save 2024-ųjų rudenį, žmonės bus pasiilgę tokios kultūrinės programos. Tikiu, kad sulauksime daug palaikymo ir pagalbos viešinant savo projektus. Kultūros sezonas – tai ne trumpalaikis trijų mėnesių šou. Lietuvos kultūros institutas iškėlė tikslą užmegzti kuo daugiau ilgalaikių partnerysčių tarp mūsų šalių kultūros įstaigų. Žinoma, didinsime Lietuvos žinomumą Europoje. Pabrėšime savo vertybes, kurios ypač matomos šiandien Lietuvos pozicijoje karo Ukrainoje atžvilgiu.

– Kalbate apie ilgalaikes partnerystes tarp kultūros įstaigų. Panašu, kad tai – Jūsų vadovaujamos komandos stiprybė. „Kaunas 2022“ suvienijo apie 12 tūkstančių kultūros ir meno sektoriaus atstovų. Menininkų, kurie standartiškai laikomi individualistais. Kaip jums tai pavyko?

– Žmonės, kurie dalyvavo šiame projekte priėmė jį kaip asmeninį iššūkį. Visi suvokėme, kad tai – laikina misija, projektas, gyvenimo etapas. Gyvenome aukštesne pavara nei įprastai dirbdami tose pačiose kultūros įstaigose. Galbūt norėjome patys pamatyti, ką galime, kai turime daugiau, pavyzdžiui, biudžeto. Dažnai kartojame, kad kultūrai nepakanka pinigų, todėl negalime to, ir kito. Dabar turėjome visas sąlygas, mums pakako visko, todėl galėjome daryti tai, apie ką svajojome. Manau, kad „Meno parko“ galerija ir jos vadovas Arvydas Žalpys svajojo apie Marinos Abramovič parodą nuo tada, kai buvo partneriais 2019-ųjų Marinos parodoje Lenkijoje. Šiemet Kaune jis turėjo galimybę surengti puikią pasaulinio garso menininkės retrospektyvą. Kai turi svajonę, gali pasiekti labai daug.

– Jūsų atsakymas man primena mitologo Josepho Campbello atrastą herojaus kelionės ciklo pabaigą: kai herojus, susigrūmęs su priešu, nugalėjęs jį ir save, grįžta apdovanotas eliksyru. Tas eliksyras svarbus ne tik jam, bet visiems jo pasaulio gyventojams. Kokį eliksyrą „Kaunas 2022“ herojų kelionė padovanojo Kaunui?

– Man atrodo, kad visi pradėjome labiau domėtis savo aplinka – ir artima, ir tolimesne. Šiandien jau norime matyti ne tik fasadą, bet ir tai, kas vyksta už jo sienų. Kauniečiai pradėjo vertinti ne tik modernizmo pastatus, bet ir domėtis jų istorija, tuo, kas juose vyksta dabar. Mums pradėjo rūpėti mūsų kaimynai – ką jie kuria, kuo gyvena. Tas padidintas smalsumas, noras sužinoti ir įsitraukti į gyvenimą – gal tai ir galėtų būti tas eliksyras?

Rekomenduojami video
TOP NAUJIENOS
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
Naujausios žinios
EISMAS
112
LAISVALAIKIS
KULTŪRA
VERSLAS
MOKSLAS IR IT
SPORTAS
POLITIKA