„Žemę“ pristatantis I. Uryvskyi: svajojau, kad Ukrainos tekstai pasiektų Europos ir pasaulio scenas - Kas vyksta Kaune

„Žemę“ pristatantis I. Uryvskyi: svajojau, kad Ukrainos tekstai pasiektų Europos ir pasaulio scenas

S. Baturos nuotr.

Gruodžio 10 ir 11 d. Nacionaliniame Kauno dramos teatre įvyks premjera „Žemė“ pagal to paties pavadinimo Ukrainos klasikės Olhos Kobylianskos romaną. Spektaklį stato savo šalyje itin sėkmingai kuriantis jaunosios kartos režisierius Ivanas Uryvskyi. Sulaukęs pasiūlymo dirbti Lietuvoje, režisierius pasirinko nacionalinę literatūrą, norėdamas su ja supažindinti Europą, kalbėti temomis, kurios suprantamos ir jaudina žmogų, skelbiama dramos teatro pranešime.

– Ivanai, nepaisant jūsų jauno amžiaus, galite pasidžiaugti didele teatrine patirtimi. Iš karto po režisūros studijų pradėjote dirbti Odesos akademiniame muzikos ir dramos teatre, pastatėte spektaklių Lvive, o dabar esate vieno žinomiausio Nacionalinio Ivano Franko teatro, esančio Kijeve, režisierius. Kaip apibūdintumėte Ukrainos teatrinę kultūrą?

Labai myliu visus šiuos tris miestus, jie labai skiriasi teatrų skaičiumi, repertuaru. Man atvykus, Odesoje dominavo pramoginis teatras ir pastatymai. Mano režisūrinis stilius visiškai kitas, aš mėgstu dramos žanrą, bet suradau žiūrovą ir čia, – per penkis metus išleidau septynias premjeras, vieną lėlių pastatymą. Kijeve – didelė teatrų įvairovė, daug teatrą mylinčių lankytojų.

Tai yra privalumas, nes yra įvairovė ir skirtinga žiūrovų auditorija. Lvive taip pat daug skirtingų teatrų, o Lesio Kurbaso vardo dramos teatre pastačiau vieną svarbiausių savo spektaklių pagal I. Franko pjesę „Kryžkelės“ (L. K. – ukrainiečių teatro ir kino režisierius (1887–1937), sušaudytas kaip neįtikęs sovietiniam režimui, aut. past.). Beje, gerai žinome K. Stanislavskį, bet mažai savito metodo kūrėją L. Kurbasą. Tikiuosi, kad išstūmus rusų kultūrą ir pakoregavus teatro studijų programas universitetuose, viskas pasikeis.

Dabar, kaip ir minėjote, dirbu Nacionaliniame Ivano Franko dramos teatre, turinčiame ilgą istoriją, stiprią trupę, aktorius, su kuriais galima statyti bet kokio žanro ir svorio kūrinius. Man pasisekė, kad visur, kur dirbau, galėjau realizuoti savo sumanymus.

– O kokius spektaklius rodo, stato Ukrainos teatruose šiuo metu? Ar teatras atlieka terapinį vaidmenį žmonėms?

Yra didelis komedijos ir dramos žanro spektaklių poreikis. Mūsų teatro aktoriai yra parengę muzikinių programų ir vyksta į karinius dalinius. Jas sudaro ir labai liūdnos dainos, ir linksmos. Žmonės nori kažko ypatingo. Prisitaikyti prie žiūrovų norų nėra gerai, mano nuomone, todėl teatrų repertuare turi būti įvairovė. Aš kaip žiūrovas nelabai mėgstu komedijas, ir prisipažinsiu, jų nestatau. Bet kaip ir sakau, mes visi esame skirtingi, ir žiūrovai, ir režisieriai, o kai yra stilių ir žanrų įvairovė, galime rinktis.

Sąmoningas žiūrovas prieš eidamas į teatrą domisi autoriumi, pjese. Yra ir spontaniškas žiūrovas, kuris galbūt teatre lankosi kartą per metus. Įdomu, kad toks žiūrovas kartais tampa pastoviu lankytoju, nes spektakliai jį pakeri. Kalbant apie mūsų situaciją, prasidėjus karui, kokį mėnesį teatras iš viso buvo nustojęs egzistuoti. Vasarą, kai nusprendėme pradėti rodyti spektaklius, bijojome, kad žiūrovų nebus, jie neateis, bet klydome, – atėjo.

Tiesa, žiūrovai kitokie, nes bet kokį spektaklį priima per karo prizmę, tačiau teatras jiems reikalingas. O kodėl? Nėra vieno atsakymo. Galbūt vieni nori patekti į kitus pasaulius, atsiriboti ir pan. Variantų yra daug, vienos formulės nėra. Džiaugiuosi, kad ir šiuo sunkiu laiku, galime daryti tai, ką darėme ir mūsų veikla žmonėms teikia džiaugsmą, emocijas.

I. Uryvskyi / Asm. albumo nuotr.

– Jūsų kolegos, teatro darbuotojai taip pat kariauja, gina šalį, patiria sužalojimų, netgi žūsta. Kaip laikosi jūsų teatro bendruomenė?

Nemažai I. Franko teatro darbuotojų, orkestrantų, aktorių tarnauja ginkluotose Ukrainos pajėgose. Kai kurie grįžta iš dalinio ir vaidina spektakliuose, paskui vėl išvažiuoja. Nerimas yra, baimė dėl draugų, situacijos grėsmė – didžiulė. Su tuo mokomės gyventi, turime padėti esantiems fronte finansiškai ir morališkai.

– Kaip atrodo teatrų gyvenimas, kai Kijeve ribojamas elektros tiekimas, o pavojaus sirenos tapo kasdienybe?

Teatras bando prisitaikyti ir dirbti visu pajėgumu, nepaisant visų problemų šiuo sunkiu metu. Žinoma, pasigirdus pavojaus sirenai, spektaklis sustabdomas, visi skuba į slėptuvę. Pavojui praėjus, žiūrovai grįžta, ir pasirodymas tęsiasi. Spektakliai vaidinami trečią ar penktą valandą, kad žiūrovai spėtų grįžti namo prieš komendanto valandą.

– Šiuo metu repetuojate premjerą. Ar darbas su medžiaga, aktoriais padeda nors kiek atsipalaiduoti?

Žinote, kai važiuodami čia kirtome Ukrainos sieną, mane apėmė labai keistas kitokio nerimo jausmas. Aš gaunu pranešimus apie pavojus, seku socialinių tinklų naujienas, mintys sukasi apie šeimą, draugus, – būnant už 2000 kilometrų, nerimas netgi didesnis. Bet darbas padeda – juolab, kad spektaklį „Žemę“ statyti yra svarbu, ir tikiu, kad tai bus naudinga mūsų kultūrai. Šitas pastatymas – tik lašelis jūroje, bet viliuosi, kad jų bus daugybė ir jie suplauks į vandenyną.

– Vienas tų lašelių – ukrainiečų klasikės Olhos Kobylianskos romano „Žemė“ inscenizacija. Kodėl būtent ši medžiaga?

Man regis, trečdalis mano pastatymų Ukrainoje yra būtent ukrainiečių autorių. Klasika turi galingą energiją. Kūriniai labai įvairūs, kalba skirtingomis temomis, bet visuose yra tokių gilių dalykų, apie kuriuos norisi mąstyti, kalbėti ir transliuoti iš scenos. Prieš šimtmečius rašyti tekstai dabar įgyja naujų reikšmių ir turi didelį interpretavimo lauką bei sceninės kalbos paieškas jų įgyvendinimui.

Man atrodo, kad O. Kobylianskos romano istorijos veiksmas, pasakojantis apie dviejų brolių kovą dėl žemės, kartais pasiekia Šekspyro aistras, o „Žemės“ personažus savo psichologiniais išgyvenimais lyginu su Šekspyro veikėjais: tėvas Ivonika – Karalius Lyras, Rachira ir Sava – Makbetas ir ledi Makbet ir pan. Man labai svarbu, kad pirmasis mano pastatymas užsienyje yra klasikinis ukrainietiškas tekstas ir būtent tokį tekstą jau seniai svajojau įkūnyti scenoje. Nuolat svajojau, kad Ukrainos autorių tekstai pasiektų Europos ir pasaulio scenas.

– XX a. pradžios agrarinėje Ukrainoje žemė žmogų maitino, lėmė jo socialinį statusą, savivertę. Šiandienos žmogui žemė turbūt jau virtusi metafora – tėvynės, tapatybės ar net laisvės. Kaip jums atrodo, ką žemė reiškia šiandien, kai vyksta karas?

Manau, kad žemė mus vis dar maitina, bet taip, apskritai tai yra metafora. Pačioje istorijoje žemė yra metafora ir ją galima įvairiai interpretuoti, ji turi daug sluoksnių. Žinoma, dabar, kai vyksta karas, žemė tampa skausmingu ir svarbiu žodžiu. Žemę, kurioje tu gimei, užaugai, kur gyvena tavo tėvai, giminaičiai, draugai, kur yra tavo darbas, tavo viskas, jie nori atimti, užgrobti, sunaikinti, nustatyti savo taisykles ir įstatymus. XXI amžiuje tą sunku suvokti, bet su šiuo blogiu turime gyventi tame pačiame pasaulyje. Tačiau dabar labiau nei bet kada supranti žemės vertę, savo gimtosios žemės vertę.

– Ką jums asmeniškai reiškia žemė?

Visada maniau, kad bet kurios pjesės ar romano pavadinime yra šios istorijos kodas arba raktas. Todėl, kad galėčiau pastatyti spektaklį, turiu iššifruoti šį žodį. Į šį klausimą pabandysiu atsakyti spektaklyje.

Rekomenduojami video
TOP NAUJIENOS
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
Naujausios žinios
EISMAS
112
LAISVALAIKIS
KULTŪRA
VERSLAS
MOKSLAS IR IT
SPORTAS
POLITIKA