„Herkaus Manto“ ir „Barboros Radvilaitės“ dramų autorius svečiams plačiai atverdavo Žaliakalnio medinuko duris - Kas vyksta Kaune

„Herkaus Manto“ ir „Barboros Radvilaitės“ dramų autorius svečiams plačiai atverdavo Žaliakalnio medinuko duris

J. Grušo namai-memorialinis muziejus./ R. Tenio nuotr.

Kalniečių gatvėje iki šių dienų stovi 1938 m. statybos medinukas, kuriame gyveno rašytojas Juozas Grušas su šeima. Vienu metu name sutilpo net keturios kartos, tarp gyventojų buvo ir J. Grušo anūkas – garsus architektas Algimantas Kančas. Nuo 2001 m. pastate veikia muziejus, į kurį įžengiame praeidami namo šeimininko sugalvotu „rozenbogenu“.

Šio Žaliakalnio medinuko duris nuolat varstydavo lankytojai: rašytojai, dailininkai, teatralai. J. Grušas (1901-1986) svečius mielai priimdavo ir pavaišindavo kvapnia kava. Bičiulis režisierius Juozas Miltinis net prižadėjo atsiųsti kavos pupelių skrudinimo aparatą, gaila, dovana pasiekė per vėlai – rašytojas nebesulaukė.

J. Grušo memorialinis muziejus
Ant sienos kabo XX a. pr. Vokietijoje pagamintas ąžuolinis „Junghans“ firmos laikrodis. Jo rodyklės rodo rašytojo mirties valandą – apie 22.45 val. Rodykles sustabdė anūkas Algimantas Kančas./ R. Tenio nuotr.

Nuo kelmų rovėjo iki rašytojo

Paprastų valstiečių šeimoje Šiaulių rajone gimęs J. Grušas vaikystėje nesibodėjo sunkaus darbo: su tėvu laukuose raudavo kelmus, dirbdavo žemę, statydavo trobesius. Besimokydamas Šiaulių gimnazijoje įsidarbino sąskaitininku odos fabrike.

Gimnazijoje pamėgo skaityti Fiodoro Dostojevskio, Vilhelmo Storostos-Vydūno kūrybą. Neišdildomą įspūdį jam paliko Vinco Mykolaičio-Putino apsilankymas gimnazijoje, po kurio J. Grušas nusprendė tapti rašytoju.

1924 m. vaikinas atvyko į Kauną. Lietuvos universitete studijavo lietuvių ir vokiečių literatūrą, pedagogiką. Įstojęs į studentų ateitininkų meno draugiją „Šatrija“ susipažino su rašytojais Alfonsu Nyka-Niliūnu, Juozu Paukšteliu, Bernardu Brazdžioniu, Salomėja Nėrimi.

„Galbūt net buvo įsimylėjęs S. Nėrį, bet ši meilė, greičiausiai, buvo vienpusė, nes S. Nėris jam skyrė eilėraštį „Elgeta“. Įdomu, kad pats J. Grušas mirė rankose laikydamas S. Nėries poeziją“, – pasakojo J. Grušo namų-muziejaus vyr. muziejininkas Juras Skinkys.

Po studijų J. Grušas vedė humanitarinių mokslų studentę Pulcheriją Račytę, su ja užaugino tris vaikus: dukrą Algimantą Mariją ir sūnus Vytautą bei Saulių. Šiame Žaliakalnio medinuke jis parašė žinomiausius savo kūrinius: „Herkus Mantas“ (1957) ir „Barbora Radvilaitė“ (1972).

J. Grušo memorialinis muziejus
Vienu metu šiame Žaliakalnio medinuke gyveno keturios kartos – apie 16-18 žmonių./ R. Tenio nuotr.

Name gyveno keturios kartos

Juozas ir Pulcherija Grušai 1041 kv. m sklypą Žaliakalnyje įsigijo 1936 m. lapkritį. Tuomet ši vieta buvo atšiauri, plytėjo laukai, nebuvo gatvių, gan prastas susisiekimas.

„J. Grušui nusprendus pirkti sklypą, P. Grušienė atsisėdo ir pravirko“, – pažymėjo muziejininkas.

Namo planą sugalvojo pats rašytojas. Statybos technikui Jonui Miknevičiui beliko pasirūpinti architektūriniais brėžiniais. 1938 m. sodybinio tipo vieno aukšto namas su mansarda buvo baigtas. Pirmame aukšte buvo penki kambariai, virtuvė ir kambarėlis tarnaitei. Aplink namą vešėjo XX a. 4 deš. įveistas didelis sodas, kuriame augo obelys, vynuogės, alyvos.

Vienu metu šiame name gyveno net keturios kartos (Grušai ir dukros Algimantos Marijos šeima) – 16-18 žmonių. Juozas ir Pulcherija įsikūrė dviejuose didžiausiuose namo kambariuose, kurie atstojo darbo kambarį, svetainę, miegamąjį ir valgomąjį. Pokariu šiuose namuose glaudėsi kelios buvusių tremtinių šeimos ir nuo valdžios represijų besislapstę žmonės.

Grušų šeima name gyveno 1938-1986 m. Tiesa, dėl Antrojo pasaulinio karo, 1942-1949 m. buvo apsistoję žmonos tėviškėje Joniškyje.

J. Grušo memorialinis muziejus
„Rozenbogenas“ – rožių vartai./ R. Tenio nuotr.

Pasišnekučiuoti „rozenbogene“

Pokariu prie įėjimo J. Grušas sumanė pastatyti „rozenbogeną“ – arkos formos pavėsinę, apaugusią vijoklinėmis rožėmis. Šalia padėjo ir du suoliukus. Ši vieta tapo miela susėsti ir padiskutuoti su svečiais, pagroti lūpine armonikėle ar pasikalbėti su žmona. Besišnekučiuojant džiugindavo nuostabus rožių aromatas.

Vidiniame namo kieme pokario metais šeima turėjo tvartelį, jame augino vištas, karvę.

„Net kiaulę, regis, buvo parsivežę. Bet veikiausiai ji teišgyveno iki Kalėdų“, – pažymėjo J. Skinkys.

Rašytojas mylėjo šunis, jiems suteikdavo savo pjesių herojų vardus, turėjo ir mažą Barborytę. Paskutinis augintas šuo buvo dogų veislės Arielis.

J. Grušo memorialinis muziejus
Šimtmečio pastatymu tapusio spektaklio „Barbora Radvilaitė“ ekspozicija./ R. Tenio nuotr.

Tapo 100-mečio spektakliu

1956 m. Kauno valstybiniame dramos teatre debiutavusi istorinė J. Grušo drama „Herkus Mantas“ (rež. Henrikas Vancevičiaus) sulaukė didžiulio pasisekimo, buvo apdovanota valstybine premija, statoma įvairiuose šalies teatruose. Pagal šią pjesę 1972 m. buvo sukurtas pirmas šalyje vaidybinis istorinis kino filmas „Herkus Mantas“ (rež. Marijonas Giedrys).

Dramoje pasakojama, kaip iš prūsų genties kilęs Herkus Mantas, užaugintas kryžiuočių ordino, vykstant prūsų sukilimui kaunasi prūsų genties pusėje.

„Bet jis netiki nei kryžiuočių dievu, kurio vardu žudoma prūsų gentis, nei prūsų dievais, kurie yra tokie pat žiaurūs. Jis tiki žmogiškumu, humaniškumu ir tokiu keliu siekia spręsti konfliktus. (…) J. Grušas šioje dramoje kėlė klausimą, ar lietuvių tautos neištiks panašus likimas, kaip prūsų genties: ar jie neišnyks nuo pasaulio žemėlapio tautų karuose?“, – sakė vyr. muziejininkas J. Skinkys.

J. Grušo memorialinis muziejus
Spektaklio „Barbora Radvilaitė“ ekspozicija. Dešinėje matyti pirmosios Žygimanto Augusto žmonos Elžbietos veikėjos kostiumas./ R. Tenio nuotr.

Didžiausią pripažinimą rašytojui atnešė drama „Barbora Radvilaitė“. Pirmas pastatymas vyko 1972 m. Kaune (rež. Jonas Jurašas). Jame sužibėjo pagrindiniai aktoriai Kęstutis Genys ir Rūta Staliliūnaitė, įkūniję Žygimantą Augustą ir Barborą Radvilaitę. Pastatymas pripažintas geriausiu XX a. spektakliu.

„Režisierius J. Jurašas pastatyme norėjo įkūnyti Vilniaus Aušros Vartų legendą. Anot jos, vietoj Mergelės Marijos iš tikrųjų paveiksle pavaizduota Barbora Radvilaitė. Planuota spektaklio kulminacijoje nuleisti Aušros Vartų paveikslą, bet cenzūra neleido įgyvendinti šios minties, taip pat į akis jai krito ir dažnas Lietuvos vardo minėjimas“, – sakė muziejininkas.

Neapsikentęs cenzūros, J. Jurašas parašė viešą protesto laišką. Netrukus jis buvo atleistas iš vyr. režisieriaus pareigų, o po kelerių metų turėjo išvykti iš Lietuvos.

J. Grušo memorialinis muziejus
Darbo kambarys-svetainė-miegamasis. Akį traukia kelių tūkstančių leidinių biblioteka, kurioje – teisės, filosofijos, lituanistikos, tautosakos knygos, užsienio meno albumai, enciklopedijos. Ji būtų dar didesnė, jei pokariu čia besiglaudęs dailininkas nebūtų sudeginęs nemenkos dalies bibliotekos – neturėjo kuo šildytis./ R. Tenio nuotr.

Dirbdavo sistemingai

Užsukame į du memorialinius kambarius. Juos jungia suveriamos durys. Didysis kambarys atstojo tris funkcijas: buvo darbo kambariu, svetaine ir miegamuoju. Jame sukaupta daugiau kaip 3 tūkst. leidinių biblioteka, kampe stovi patefonas. Šeimininkas surinko daugiau kaip 200 plokštelių kolekciją: klausydavosi Kipro Petrausko, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Volfgango Amadėjaus Mocarto, Johano Sebastiano Bacho, Frederiko Šopeno.

Apie darbą J. Grušas sakydavo: „Įkvėpimą pripažįstu, bet niekada nelaukiu jo. Vertinu sistemingą ir atkaklų darbą!“

Rašytojas nusistatė dienotvarkę: dirbdavo 2 val. prieš pusryčius, 2 val. per pietus ir valandą, kitą – vakare.

Darbuodavosi pusiau gulomis įsitaisęs ant raudonos sofos. Ant medinės lentelės rašydavo pieštuku, nes buvo reiklus, daug trindavo, perrašinėdavo kūrinius po kelis kartus.

Mažasis kambarys tapo šeimos valgomuoju. Grušų vaikai įsikūrė mansardoje.

J. Grušo memorialinis muziejus
Ant sienos kabo J. Grušo portretas, 1930 m. nutapytas Adolfo Valeškos. Dailininkas yra sakęs, kad J. Grušas buvo prastas pozuotojas – nuolat muistėsi. Prie sienos tebestovi nuolatinė rašytojo darbo vieta – raudona sofa. Dieną ji virsdavo darbo vieta, o naktį – poilsio./ R. Tenio nuotr.

J. Miltinis bandydavo kantrybę

Grušų namuose dažnai lankydavosi svečiai: ypač teatro žmonės, mat rašytojas aktyviai dalyvaudavo savo pjesių repeticijose, dalindavo patarimus režisieriams, kviesdavosi kavos. Pagrindinis „Herkaus Manto“ aktorius Algimantas Voščikas ateidavo net neatsiklausęs, iki 4 ryto kalbėdavosi, o 10 val. tiesiai traukdavo į teatrą repetuoti. Kartais visa teatro trupė atvykdavo pavaidinti, išgirsti pastabų. Mėgstamus aktorius rašytojas pakviesdavo pasisėdėti „Tulpėje“.

Išskirtiniu charakteriu garsėjęs rašytojo bičiulis režisierius Juozas Miltinis apie J. Grušą atsiliepdavo kaip apie labai tolerantišką, išmintingą asmenybę ir vis bandydavo išvesti jį iš kantrybės.

„J. Miltinis rūkydavo cigaretę ir mesdavo pelenus tiesiai ant kilimo. Tada pažvelgdavo J. Grušui į akis ir klausdavo: „Kas tau svarbiau: kažkoks kilimas ar mūsų draugystė?“ J. Grušas kantriai leisdavo kristi pelenams“, – pasakojo muziejininkas.

J. Grušo memorialinis muziejus
Valgomasis. Kairėje skrynutėje sudėtos J. Grušo lūpinės armonikėlės, su kuriomis mėgdavo groti „rozenbogene“, taip pat akiniai, kaklaraiščiai, piniginė. Kraustantis į Kauną studijuoti ši skrynia jam atstojo lagaminą. Dešinėje ant indaujos stovi kavos pupelių skrudintuvas, kurį J. Miltinis žadėjo J. Grušui padovanoti, bet dovana pasiekė jau per vėlai. Muziejininkas svarstė, kad tikriausiai J. Miltinis tokį aparatą nusižiūrėjo studijuodamas Paryžiuje. J. Grušas juk ne veltui yra sakęs: negailėti pinigų kavai ir negailėti pačios kavos./ R. Tenio nuotr.
Rekomenduojami video
TOP NAUJIENOS
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
Naujausios žinios
EISMAS
112
LAISVALAIKIS
KULTŪRA
VERSLAS
MOKSLAS IR IT
SPORTAS
POLITIKA