Jeigu kada teko lankytis Kaune ant Parodos kalno esančiame Vytauto parke, tikriausiai, jūsų akys užkliuvo už tarp medžių pasislėpusios, grafičiais išmargintos istorinės vilos. Maždaug penkerius metus šis pastatas buvo atgijęs naujam gyvenimui, o į jame įsikūrusį barą „O kodėl ne?“ rinkosi jaunimas, šeimos ar šiaip žmonės, prijaučiantys žaliuojančiai atmosferai. Visgi, šių metų pavasarį kauniečius pasiekė žinia, kad, deja, baras išsikelia, o Vytauto parke esanti vila laukia naujų nuomininkų.
Kaip bebūtų, visų pamėgtas „O kodėl ne?“ niekur nedingo, tiesiog pakeitė išvaizdą: iš legendomis apipintos vilos persikėlė į A. Juozapavičiaus prospekte, netoli traukinio bėgių esantį medinį namą, kurio istorija vargiai nusileidžia ankstesnei lokacijai. Kaip teigia baro įkūrėjai Mindaugas ir Edgaras, anksčiau Kauno geležinkeliams priklausęs pastatas ne tik naujais atradimais stebina įsikūrusius savininkus, bet ir yra puiki, nestandartinė vieta, kur noriai renkasi klientai.
Tad kaip įkūrėjams sekasi prisijaukinti naują aplinką? Baro savininkui Mindaugui žinia apie išsikraustymą nebuvo staigmena. Jau kelerius metus žinojo, kad teks palikti Vytauto parką ir keltis kitur. Taigi apsieita be ilgesingų atsisveikinimų: „Nebuvo gaila palikti tos vietos. Kad iškraustys jau kokius dvejus metus nujautėm.“
„Tyliai, ramiai, toks išėjimas buvo. Jokio driokstelėjimo, nieko“, – antrina Edgaras.
Daugiau šia tema
Visgi, ant traukinių bėgių atgimęs baras, panašu, patinka lankytojams ir yra išsiilgtas ne tik dėl gėrimų, maisto ar muzikos. Anot įkūrėjų, „O kodėl ne?“ – savotiškas laisvės akropolis.
„Kai užsidarė „O kodėl ne?“, nežinau, gal tuštuma buvo tiesiog. Nebuvo kur eiti, kur galėtum tikrai jaustis laisvai, nes visos vietos, kur eitum, kažkuo tave įpareigoja. O šitoje vietoje gali jaustis iš tikrųjų laisvai. Kartais truputėlį ir per daug laisvai… (juokiasi) ir per daug sau leisti. Bet viskas yra šiek tiek labiau toleruojama negu visur kitur, orientuota į laisvę. Net ir dirbant čia, kartais atsisėdęs pats jauti tokį laisvės jausmą. Multikultūrinė erdvė, daug tautų ir subkultūros. Visas labai labai jaučiamas miksas: yra vaikų dalis, menininkai yra, pankai, šeimos ateina. Į tai susiveda tas „O kodėl ne?“ – samprotauja Edgaras.
„Nenorime ir vieni būti. Turime daug laisvo ploto, tai tas erdves nuomosime menininkams. Turi atsirasti tatuiruočių studija, muzikinės studijos, galbūt barberiai (barzdos stilistas(-ė) – aut. pastaba). Dar kažkas“, – prideda Mindaugas.
Pasisukus kalbai apie lankytojų srautus įkūrėjai patikslina – svečiais nesiskundžia. Kaip tik džiaugiasi, kad tiek atvykę žmonės, tiek bičiuliai įvertina originalią naująją baro lokaciją.
„Nemanau, kad pamažėjo. Vieta nėra srautinė, bet žmonės vis tiek atvažiuoja, nes jie nori kažko kitokio, ką mes čia duodam. Kažkoks toks laisvės akropolis“, – dėsto Mindaugas.
Kiek pamąstęs Edgaras prideda: „(Žmonės) nori pabėgti nuo plytelių, grindinio. Ir atrodo atsipalaiduot lengviau. […] Vakar vakare, kai draugai buvo atvažiavę iš Palangos, sakė, geriausia vieta, kurioje buvo. Lokacijos prasme. Nežinau, gal daug kam primena Klaipėdos „Hofą“. Dėl to žmonės čia važiuoja. Apskritai, nėra tas lokacijos pakeitimas iš centro į rajoną. Nebėra tokio šoko žmonėms, ypač kai čia visiškai už tilto centras, tai problemos dėl srautų nekyla. Infrastruktūra mums labai nebloga, ačiū paspirtukams ir dviračiams (juokiasi).“
Tad nauja lokacija barui nepakenkė. Atvirkščiai, aplinkos pakeitimas, panašu paskatino neapsiriboti vien tik gėrimais ar maistu, o suteikti vietos menui ir kūrėjams. Kaip barui sekasi vykdyti veiklą pirmosiomis savaitėmis?
„Ambicijų yra nemažų ir tos ambicijos palengva pildomos. Tai apie dabartį čia labai daug ką galima pasakyti. Bet… bet ateitis – šviesi“, – dėsto Edgaras.
Visgi, kalbai pasisukus apie pačią pradžią, įkūrėjai pastebi – tai nėra taip lengva, kaip gali pasirodyti iš pradžių. Ypač, kuomet veiklą pradėti nusprendi viduryje sezono.
„Na, dalykas tas, kad mes šokome į išvažiuojantį traukinį. Tai dabar visi turi daug visokių planų. Reikia šiek tiek prastumti žmonių planus ir įtarkuot save su koncertais, ir taip toliau. Į tokias smulkmenas labai nelengva iš karto įsiliet.“
Edgarą papildo Mindaugas: „Nelengva buvo atsidaryti vidury sezono, nes darbuotojų aptarnavimo srityje rasti viduryje sezono – žiauriai sunku. Ir apskritai, pasileisti vidury vasaros, kai sunku kažką gauti, yra…“
„Taip, iš šitos verslo pusės žiūrint, kad bendrauji ir su tiekėjais…“ – susimąsto.
„Rizikavome“, – konstatuoja Mindaugas.
„Ir, manau, pavyko. Aišku, truputį į išvažiuojantį traukinį, pavėlavę, bet suspėjome.“
„Suspėjome, suspėjome. Check-in‘ą pristabdė.“
„Konduktorius praleido“, – abu juokiasi.
„Bet pastarieji devyni mėnesiai… Žmonės. Turbūt ir karantinas palietė, – toliau kaba Mindaugas. – Prieš užsidarant mums Vytauto parke buvo didelė darbuotojų kaita, nes karantino metu barmenai, padavėjai, virėjai pakeitė profesijas. Tikriausiai suprato, kad šis darbas yra gan sunkus. Tai va, dar po devynių mėnesių atsidarius antrą kartą surinkti tuos pačius darbuotojus jau nebeįmanoma. Žmonės čia dažniausiai dirba jauni, pas juos planai keičiasi greitai.“
„Tas karantinas davė paragauti kitos duonos, skalsesnės tokios duonelės“, – pastebi Edgaras.
„Čia gyvename praktiškai be jokio ritmo. O kai įsivažiuoji, matai, kad gal nėra taip rožėmis klotas tas darbas bare. Tai natūrali kaita. Reikia išgyventi ir auginti naujus žmones“, – teigia Mindaugas.
Visgi, įkūrėjai pamini, kad pradžioje nebuvo palikti vieni. Prie baro atidarymo daug prisidėjo šeima, draugai. Daug lankytojams matomų akcentų buvo perdirbti ar prikelti naujam gyvenimui. Pavyzdžiui, dabar įsikūręs gėrimų baras anksčiau buvo sunkvežimio priekaba, o scena, nuo kurios lankytojų ausis džiugina įvairūs muzikantai, surinkta iš užsilikusių detalių. Užliejus prisiminimams, Mindaugas ir Edgaras pabrėžia, kad baro įrengimo stadija – pati įdomiausia.
„Nežinau, ar juokinga, bet visai įdomu buvo. Mes šitą traukinį pirkome ir atsivarėme. O atsivarius čia, vagonas nukrito nuo bėgių. Atsivaryt traukinio vagoną padėjo geležinkeliečiai, bet kai nukrito jisai, taip sakant, jie pranešė, kad nelabai tau galime padėti. Tai teko didžiulį kraną kviesti. Tuo kranu kėlėme ant bėgių, užstatėme, – apie baro teritorijoje esantį geltoną vagonėlį, į kurį dabar galima užeiti ir pasėdėti, pasakoja Mindaugas. – Gal atsiras ten koks populiarus kokteilių baras arba šiaip labiau sutvarkyta privati erdvė.“
„Yra ten ir variklis, ir kurstytojai. Gal truputį vėliau suremontuosime ir Vilnius-Kaunas ekspresą paleisime“, – juokauja Edgaras.
Taigi, jeigu kada nuklysite link Žemųjų Šančių, užsukite apsidairyti. A. Juozapavičiaus prospekte medžių pavėsyje prie traukinio įsikūręs medinis pastatas bus ne tik svetingas, bet pasiūlys daugiau laisvalaikio praleidimo galimybių. Kaip teigia įkūrėjai Mindaugas ir Edgaras, Kaunas per keletą dešimtmečių pasikeitė, tapo tolerantiškesnis, atviras skirtingoms kultūroms, požiūriams, tad ir visų kultūrų atstovams norisi suteikti vietą susirinkti, pabendrauti ar užmegzti naujų pažinčių.
