Gyvenimas prie upių: viduramžių pilies pašonėje miegantys gelmių monstrai ir pirmasis toks geležinkelis Baltijos šalyse | Kas vyksta Kaune

Gyvenimas prie upių: viduramžių pilies pašonėje miegantys gelmių monstrai ir pirmasis toks geležinkelis Baltijos šalyse

Koknesės pilies griuvėsiai / M. Kubiliūtės nuotr.

Miestas, kaip žmonijos civilizacijos reiškinys, visada glaudžiai susijęs su vandeniu. Upės ir kiti vandens ištekliai yra miesto atsiradimo bei augimo priežastis ir neatskiriama tapatybės dalis. Siekiant išsaugoti ryšį su upėmis, Kauno rajono turizmo ir verslo informacijos centras kartu su partneriais iš Lietuvos bei Latvijos vykdo unikalų projektą ir kviečia aplankyti miestelius prie dviejų didingų Nemuno ir Dauguvos upių.

Nors Latvijos Aizkrauklės savivaldybė ribojasi su Rokiškio ir Biržų rajonais, panaši istorinė Latvijos paupio miestelių praeitis labiau siejasi su Kauno rajonu. Projekto „Gyvenimas prie upių: turizmo produktų kūrimas, remiantis ankstesne ir dabartine Baltijos šalių istorija“ – „Living Rivers“ partneriai-miesteliai yra išsidėstę prie dviejų nuostabių upių: Koknesė ir Jaunjelgava prie didžiausios Latvijos upės Dauguvos, o Kauno rajono Kačerginė, Kulautuva, Zapyškis ir Vilkija – prie Lietuvos upių tėvo Nemuno.

Šios upės yra itin svarbios abiem tautoms. Nemunas visuomet buvo laikomas pagrindine Lietuvos istorijos ir kultūros raidos dalimi. Tuo metu Dauguva vadinama latvių tautos likimo upe, kuri siejama su turtingu šalies kultūros paveldu: tautinėmis dainomis, pasakomis, legendomis. Abi upės praeityje buvo aktyvūs prekybos keliai, šalia jų yra išlikę senųjų gyvenviečių likučiai, gausu kultūrinių ir gamtos paveldo objektų, rekreacinių zonų, regioninių parkų.

Vaizdai tiek Nemuno, tiek Dauguvos pakrantėse šiandien visiškai neprimena kadaise klestėjusių paupio miestelių. Tad bendru Kauno rajono turizmo ir verslo informacijos centro, Kauno rajono savivaldybės bei Aizkrauklės savivaldybės projektu siekiama apžvelgti naujas vietoves, kviesti išmėginti naujas pramogas ir renginius esamose bei naujose turistinėse vietovėse ir, žinoma, į gyvenimą prie upių įtraukti kuo daugiau smalsuolių.

Miestelio simbolis – paslaptingas gelmių monstras

Aizkrauklės savivaldybėje esanti Koknesė – istorinis miestelis Latvijos pietuose, į Rytus nuo Rygos, Dauguvos upės dešiniajame krante. Ši vieta ypatinga ne tik stulbinančia gamta, bet ir unikalia istorija, kurią išgirsti atvyksta romantikai, istorikai ir net žvejai.

Pastarųjų dėmesį Koknesėje kausto prie tyvuliuojančios Dauguvos išdidžiai stovinti šamo skulptūra. Ši žuvis miestelio gyvenime labai svarbi. Koknesiečiai visus metus ruošiasi iškilmingai pavasario šventei – šamo žadinimui. Šamo šventė vyksta gegužės mėnesį ir skelbia turizmo sezono pradžią.

Apie šamą Koknesės gyventojai galėtų papasakoti ne vieną legendą, taip pat pademonstruoti ir nemažus laimikius, mat užtvenktų Persės ir Dauguvos upių gelmėse slypi rekordinio dydžio šamai. Didžiausias kol kas ištrauktas į krantą – 2,45 m ir svėrė 100 kg.

Latviai Janis Ritums ir Gunars Groza 2018 metais netoli Koknesės Dauguvoje pagavo rekordinio dydžio – 2,45 m ilgio ir 100 kg – šamą / Naujienų portalo Staburags.lv nuotr.

Viduramžių pilies griuvėsiai

Ryškiausias Koknesės traukos centras – dviejų upių, Persės ir Dauguvos, santakoje stūksanti Koknesės pilis, kuri buvo viena didžiausių ir svarbiausių viduramžių pilių Latvijoje. 1209 metais čia pradėti statyti mūriniai Rygos arkivyskupo rūmai, kurie per trumpą laiką tapo milžiniškais rūmais su priešpiliu ir prie jo esančiu įtvirtintu Koknesės miestu. 1701 m. susprogdinus galingus vakarinius bokštus, Koknesės pilis buvo apleista, o įspūdingi griuvėsiai vis dar tebedžiugina lankytojų akį.

Tiesa, Dauguva ir Persė ties Koknese nebuvo plačios. 1966 m. ant Dauguvos pastačius Pliavinių hidroelektrinę – galingiausią Baltijos valstybėse – upių vanduo ėmė kilti. Po vandeniu liko daugybė sodybų ir gražusis Persės krioklys, o pakilęs vanduo pasiekė aukštai ant kalvos stūksančių pilies griuvėsių pamatus.

Persės krioklys Koknesėje 1930 m. / Latvijos nacionalinės bibliotekos nuotr.

Budelio kambarys

Pilies griuvėsių paviljone įrengtoje istorinėje ekspozicijoje galima susipažinti su ankstesniu vietovės kraštovaizdžiu, pamatyti buvusio šulinio vietą ir senovinių grindinių atodangą.

Išlikusioje Koknesės pilies rūsio patalpoje atkurta ir kankinimų kamera, kurioje yra kankinimo kėdė, tempimo stalas, pančiai bei grandinės. Čia pat yra ir nukaldintas narvas, į kurį, anot legendų, buvo sodinamos ir į vandenį nuleidžiamos raganos: nepaskendo – ragana, tokią sudegindavo, paskendo – ne ragana…

Įspūdingus pilies griuvėsius galima apžiūrėti dviem būdais – atvykus į Koknesės miestelį ir pasivaikščiojus po naująjį parką arba turistiniu laiveliu. Juo taip pat galima pasiekti greta esantį „Likimo sodą“.

Koknesės pilis / R. Kerpiškienės nuotr.

Praeitis, dabartis, ateitis

Iš Koknesės negalima išvažiuoti neapsilankius Dauguvos vandenų apjuostame „Likimo sode“. Tai, su visos latvių tautos parama ir pagalba įkurta, atminimo vieta visiems XX amžiuje žuvusiems už Latviją – totalitarinių režimų aukoms, priverstiems palikti tėvynę tremtiniams, nukentėjusiems dėl savo politinių pažiūrų arba kilmės.

Sodas pradėjo veikti 2008-aisiais, jame pasodinus 100 obelų. „Likimo sodo“ projektas buvo pradėtas per Latvijos 90-metį ir planuojama, kad visiškai baigtas bus po 10 metų – minint Latvijos 100-metį.

Siekiama, kad „Likimo sodas“ taptų ne tik praeities, bet ir ateities paminklu. Čia vis dar galima sodinti savo augalus, dažniausiai medelį, kartu su artimųjų inicialais. Tam, kad laikui bėgant, o medžiui stiebiantis į viršų, savo augalą būtų galima rasti paprasčiau, jų vieta ir inicialai įrašomi į parko metrikus.

Tiesa, Rusijai pradėjus karą prieš Ukrainą, „Likimo sode“ atsirado ir Ukrainos simbolis – saulėgrąžų plantacija. Čia pat plevėsuoja ir 4 Ukrainos vėliavos, penktoji, viduryje – Latvijos.

„Likimo sodas“ / M. Kubiliūtės nuotr.

Tradicijos iš arčiau

Be nuostabių gamtos paminklų Koknesė gali prikaustyti dėmesį ir latviškomis tradicijomis, amatais bei dar neatrastais skoniais.

Koknesė – Hanzos sąjungos miestas ir nuo seno buvo ryškus prekybos, laisvalaikio ir amatų centras. Tęsiant senovinių amatų tradicijas, siekiant išsaugoti ir perduoti šios profesijos žinias, buvo sukurtas amatų, poilsio ir mokymosi centras „Maza kapa“ (liet. – „Maža kopa“).

Su latviškomis tradicijomis čia atvykusius smalsuolius supažindina pati amatų centro savininkė Inese Kapina – meninio odos apdirbimo meistrė, turinti daugiau nei 30 metų patirtį. Ekskursijos metu yra galimybė ne tik išgirsti odos gaminių gamybos paslaptis, išmokti atskirti skirtingas odas, bet ir pasigaminti unikalų suvenyrą – raktų pakabuką ar apyrankę pagal individualų stilių.

Inese Kapina / M. Kubiliūtės nuotr.

Neatrasti skoniai

Vos kelios minutės nuo Persės ir Dauguvos upių santakoje esančių pilies griuvėsių, Koknesės apskrityje, Bilstinyje, įsikūrusi putpelių kiaušinių ir mėsos delikatesų gamykla „Olala!“.

Apie naminius, iš putpelių gaminamus skanėstus, su meile prižiūrimą romantišką stiklinį šiltnamį su egzotiniais augalais ir vaisių bei daržovių sodą atvykusiems svečiams papasakos patys „Olala!“ įkūrėjai Baiba ir Bruno Ciruliai.

Čia išgirsite ne tik istorijas, užsukę į „Olala!“ gamyklą galėsite paragauti marinuotų putpelių kiaušinių, ant grilio keptos putpelių mėsos, o desertui – iš putpelių kiaušinių pagamintų prancūziškų desertų „Creme brulee“.

Kaip atviravo pats putpelių fermos „Rita Putnu“ (liet. – „Ryto paukščiai“) savininkas B. Cirulis, pažintį su paukščiais jis pradėjo vos nuo dviejų putpelių mamos namuose. Per 7 metus idėja virto verslu – iki 5 tūkstančių putpelių, kurios per dieną deda po kelis tūkstančius kiaušinių.

Bruno Cirulis / R. Kerpiškienės nuotr.

Pievų aromatas

Susipažinus su Latvijos gamta, ją patyrinėti galima ir dar iš arčiau. Smalsuolių mielai laukia Dauguvos gamtos parko teritorijoje įsikūręs biologinis ūkis „Janavas“. Kaip pasakojo ūkyje dirbanti žolininkė koknesietė Anta Kučere, šis ūkis buvo sukurtas siekiant apsaugoti Dauguvos senslėnį ir jo unikalų gamtos paveldą, išsiskiriantį savo gausia gėlių rūšių ir kitų augalų įvairove.

„Janavas“ ūkyje stūksojęs senas pastatas paverstas ekologiškų arbatų fasavimo ir ekologiškos kosmetikos gamykla, kurioje iniciatyvi ponia A. Kučere pagal prancūziškus receptus gamina kremus ir kitą kosmetiką, taip pat augina vaistažoles.

Žolininkė A. Kučere svečiams papasakos apie vaistinius augalus ir jų pritaikymą įvairiose gyvenimo situacijose, pristatys savo patirtį ekologiškų produktų gamyboje. „Janavas“ ūkio lankytojai nepaliks neparagavę čia pat nuskintų žolelių arbatos ir nepadiskutavę apie vaistinę augalų vertę bei jų gydomąjį poveikį.

Anta Kučere / M. Kubiliūtės nuotr.

Atvykstančius pasitinka liūtas

Dar vienas neatrastas Aizkrauklės savivaldybės lobis – Jaunjelgava. Tai miestas prie Dauguvos upės, laukiantis turistų centrinėje Latvijos dalyje. Per gyvavimo laikotarpį Jaunjelgava turėjo kelis miesto pavadinimus, buvo vadinama Serene, Jelgaviņa, Lubu Jelgava, Jaunpilsėta ir Jauna Riga. Jaunjelgavos istorija prasidėjo XIII a., kai prie Dauguvos upės Sėrenėje vietoj sunaikintos Sėrenės pilies pradėjo kurtis gyvenvietė. Miestas dažnai buvo naikinamas per karus, nukentėjo nuo maro, choleros epidemijų, gaisrų ir Dauguvos potvynių. XX a. pradžioje Jaunjelgava buvo antras didžiausias Latvijos miestas po Rygos.

Istoriniame Jaunjelgavos miesto centre galima pamatyti bažnyčias, pėsčiųjų taką ant Dauguvos kranto, paminklines skulptūras ir miestelio simbolį – liūto skulptūrą, skirtą miesto įkūrėjui, kunigaikščiui Frydrichui Ketleriui.

Jaunjelgavos simbolis / M. Kubiliūtės nuotr.

Praeities-ateities geležinkelis

Jaunjelgavoje, kiek toliau nuo miesto centro, galima išvysti naują turistų traukos objektą – Mažojo geležinkelio stotį. Tai būsimas miniatiūrinis, 184 mm pločio geležinkelis. Pirmasis toks sodo (mažasis) geležinkelis Latvijoje ir Baltijos šalyse.

Tiesa, bėgių čia dar nėra, bet vasaromis jau veikia geležinkelio ekspozicija. Joje galima pamatyti senąją traukinio bilietų kasą, mašinistų uniformas, geležinkeliečių darbo rekvizitus ir kitas įdomybes. Visi ekspozicijoje esantys daiktai geranoriškai padovanoti jau neveikiančių geležinkelio stočių.

Kaip pasakojo pats idėjos sumanytojas, buvęs geležinkelietis, dabar Jaunjelgavos kultūros centro meninio skyriaus vedėjas Eduardas Kalkis, geležinkeliai prie širdies jam buvo nuo pat vaikystės, būtent dėl to ir dirbo geležinkelio stotyje.

Eduardas Kalkis / M. Kubiliūtės nuotr.

Idėją, gimtinėje įkurti Mažąją geležinkelio stotį, jam pamėtėjo tai, kad istoriškai Jaunjelgavoje niekada nebuvo geležinkelio. Pirmojo pasaulinio karo metais prie miesto buvo tik siaurasis geležinkelis kariuomenei aprūpinti.

Mažosios geležinkelio soties statybas 2019-aisias E. Kalkis pradėjo savo nuosavame sklype, geležinkeliui nutiesti kol kas investuotos tik asmeninės E. Kalkio lėšos. Planuojama, kad prie mažojo geležinkelio bus ir mini zoologijos sodas bei prancūziško stiliaus kavinukė.

Mažoji geležinkelio stotis / M. Kubiliūtės nuotr.

Pasiteiravus, ką Latvija turi bendro su Prancūzija, E. Kalkis, atviravo, kad kadaise geležinkeliu iš Rygos buvo galima pasiekti Prancūziją, o nuosavame sklype ir laisvalaikio erdvėje gali įrengti ką tik panorėjęs. Jaunjelgaviškis pridūrė, kad visame pasaulyje geležinkelio bėgiai tiesiami pagal skirtingus standartus. Jo nutiesti bėgiai bus 184 mm pločio – devynis kartus siauresni nei tie, kuriais važiuoja keleiviniai ir prekiniai traukiniai.

„Kas vyksta Kaune” žurnalistės kelionė į Latviją apmokėta iš Europos regioninės plėtros fondo lėšų. Straipsnio turiniui tai įtakos neturi.

Rekomenduojami video
TOP NAUJIENOS
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
Naujausios žinios
EISMAS
112
LAISVALAIKIS
KULTŪRA
VERSLAS
MOKSLAS IR IT
SPORTAS
POLITIKA