Kaune jis gyvena ir kuria nuo 1974-ųjų, kai po studijų atvykę iš Vilniaus drauge su kitu jaunu skulptoriumi Vytautu Juzikėnu (1983-ųjų gegužę žuvusiu autokatostrofoje, tuometinėje Jugoslavijoje, – B. M.), abu įsiliejo į antrojo pagal didumą Lietuvos miesto menininkų šeimą. Anuometinė miesto valdžia jiems net patalpas skyrė savo rūmų rūsyje, kur vėliau įsikūrė miesto savivaldybės archyvas. Per kelis dešimtmečius Kaune gimė nemažai skulptoriaus Stasio Žirgulio kūrinių, tačiau didžiuma jų savo „gyvenimus“ dabar gyvena toliau ar arčiau nuo šio miesto.
Kaune skulptorius S. Žirgulis tapo Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakulteto profesoriumi, ne vieną kadenciją buvo išrinktas į miesto savivaldybės tarybą, ėjo įvairias visuomenines pareigas. Buvo net Antikorupcijos komisijos pirmininkas, paskui keletą metų vadovavo Lietuvos sveikatos tarybai.
Bet per tą laiką nestokojo dėmesio autorinei kūrybai. Jo sukurtų skulptūrų yra įsigiję Kiolno, Rygos, žinoma, ir Lietuvos, muziejai, įvairių kraštų kolekcionieriai. Jo darbai pabuvojo daugybėje parodų, iš kurių bene įsimintiniausia ta, kuri vyko Paryžiaus centre esančioje galerijoje „La Capitale Galerie“, kur greta tapytojo Vyginto Stankaus paveikslų S. Žirgulis eksponavo 24 savo sukurtas skulptūras. Kad tai įvyktų, lietuviai menininkai pasirūpino patys bei jų rėmėjai, o taip pat – galerijos savininkas Faik Bazencir.
„Tai nebuvo nei koks europinės kultūros sostinės projektas, nei valstybės vykdomi kultūriniai mainai: Lietuvos ambasada mūsų parodos organizavimu ar kuo kitu nesirūpino, nors atstovė ir dalyvavo ekspozicijos atidaryme. Visada liksiu labiausiai dėkingas tuometiniam „Kauno grūdų“ vadovui Tautvydui Barščiui, kad bičiuliškai pasielgė, paremdamas nepigią mano kūrinių kelionę į Paryžių. Dėkingas už paramą ir Kauno miesto savivaldybei bei jos įmonei „Kauno švara“. Buvau užsibrėžęs tikslą ir tai padariau: nuvežiau savo 24 skulptūras“, – pabrėžė, prisiminęs vieną iš jam ypač reikšmingų kultūrinių įvykių parodos Paryžiuje autorius S. Žirgulis, kai saulėtą šios vasaros dieną Rotušės aikštėje užsukau į jo dirbtuves, kuriose tebesitęsia kūrybiniai procesai.
Garbės piliečiu Kaune netapo
Bet kadangi yra sakoma: „savame krašte pranašu nebūsi“, tad nieko stebėtino, jog ne Kauno, o kitos dvi Lietuvos savivaldybės kaunietį S. Žirgulį paskelbė garbės piliečiu. Tai – jo gimtasis Radviliškio kraštas bei nelabai toli nuo Kauno esantis žavus kurortas Nemuno pakrantėje – Birštonas. Tiek vienur, tiek kitur viešose erdvėse gausu jo kūrinių. Šiuo metu Birštonui, kuriame jau keletą metų parke vyksta S. Žirgulio darbų paroda (tarp kitko, kurorto savivaldybei nieko nekainavusi), autorius dabar rengia papildymą – dar 7 savo kūrinius.
Kai mėginu jo mintis nukreipti prie Kauno, kaip Europos kultūros sostinės 2022, jis be jokios nostalgijos prisimena, jog būtent paroda Paryžiuje abiem jos dalyviams buvo gera proga dar kartą patikėti, jog lietuviai nėra ta tauta, kuri būtų atmetama.
„Įsitikinome, kad turime pagrindo drąsiai savo valstybei atstovauti ir pagal tautos mentalitetą bei intelektą, ir pagal kūrybinius pasiekimus. Supratom, jog mes kitiems kraštams esame dažnai netikėti, įdomūs ir laukiami. Didžioji vertybė – meninės formos individualumas, o ne panašumas į kažką. Kuo ryškesnis kūryboje nacionalinis identitetas – tuo didesnis susidomėjimas ja. Bet profesionalumo lygmuo būtinai turi būti labai aukštas“. Ir sako jis tai, sklaidydamas knygą „madingos“ užsienietės menininkės, performansų meistrės, kurios paroda dabar vieši Kaune, pristatyta kaip projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos „vinis“.
Nuogybės rodymas – jokia drąsa
Stasys komentuoja: „nuogybės rodymas – jokia drąsa. Žmogus gimsta nuogas ir miręs kurį laiką, prieš šarvojimą, kol jį apiprausia, irgi būna nuogas. Ką bemąstytum, bet tarpkojo viešas rodymas, net tuo atveju, kai sakai: „čia aš protestuoju prieš komunizmą“, labiau panašus į sergančio smegenų liga žmogaus blaškymąsi. Pasaulis eina iš proto, o mūsų durneliai mėgdžioja ir savimi žavisi, atseit, vertina modernų meną. Europos kultūros sostinė, bet su grabais Lietuvos banko rūmuose visiškas absurdas išėjo. Tariamoji drąsa nėra kūryba, tai – tik individo metamorfozės“, – ramiai kalba skulptorius.
Bandau jam priminti, kad galybė ekspertų, taip pat dešimtys etatinių europinio projekto darbuotojų bei jų vadovė – dailininkė profesionalė – rinko, kurių autorių darbus šiemet Kauno erdvėse eksponuoti, ką remti mokesčių mokėtojų sudėtais milijonais (vien iš miesto savivaldybės biudžeto jų skirta beveik dešimt), ką atmesti. Bet jis man sako, kad projektas pirmiausia turėjo išryškinti, koks šiandien yra Kaunas, kokia Lietuva, kuo gyvena jos kūrėjai.
Jis pritaria, kad projekto vadovė – tikrai iškalbinga, gera organizatorė, ji – viena iš jo buvusių studentų. Ji geba įtikinti, kurti projektus, taip pat pagal savo sritį – surengti tekstilės bienales, tačiau aprėpti visą kultūros sostinės projekto esmę, jos vadovaujamai komandai sunkiai sekasi.
Juolab, kai nelabai aišku, o ką reiškia ta kultūros sostinė? Ar tai vieta, kur tarptautiniai „gastrolieriai“ gali pasireikšti ir gauti nemenkus honorarus? Ar tai metams nustatytas centras, kuris turi progą pirmiausia savo pajėgomis įrodyti, kad tikrai vertas Europos kultūros sostinės vardo?
Abu sutinkame, kad projektų raštuose viskas labai gražiai ir patraukliai atrodo, bet realybėje reikėtų, kaip vienas poetas išsireiškė, „eretiko“, kuris tiesą pasakytų. Kad paskui niekam neliktų jokių spėlionių, ar tik nebūta „pinigų plovimo“, prisidengus skambiais vardais? Ta proga skulptorius pacituoja, ką sakė praėjusio amžiaus kultūrininkas, eseistas Juozapas Albinas Herbačiauskas: „Tauta, kuri bezdžionauja svetimas madas ir nesemia dvasinės stiprybės iš savo praeities gilybių, kuri naikina savo tradicijas, – tokia tauta pasmerkta būti …Europos ubagu“.
„Na, jei apie tą knygos, kurią dabar įdėmiai studijuoji, autorę kritiškai sprendi, tai, pagaliau, kam pirkai tą nepigų leidinį?“, – klausiu S. Žirgulį, kurį pažįstu ne vieną dešimtį metų. O šis man sako: „abidvi knygas pirkau ir jos parodą aplankiau. Baigsiu skaityti, – tas knygas išmesiu. Turiu ką saugoti ir be jų. Žiūrėk, kokią puikią knygą apie Herbačiauską parašė Eugenija Vaitkevičiūtė, va čia, tai vertybė. Ir man smagu, kad galėjau truputį pagelbėti šią knygą išleisti. Pats Juozapas Albinas Herbačiauskas, – pamatinė Lietuvos vertybė. Skaičiau ne kartą ir prieš kurdamas jo bareljefą, ir šiandien dažnai jo knygą atsiverčiu.
Menas ir melas skiriasi tik viena raide
…grįžtam į šiuos laikus, ir S. Žirgulis man sako: „Dabar dar labiau tikiu, kad menas ir melas skiriasi tik viena raide, kad mums dažnai primetamas primityvus, pavargęs plagiatas. O jau kai pamačiau tą Kauno „mitinį žvėrį“ (didžiausią nesąmonę, kurią sugebėta nepigiai prakišti, tai net gėda pasidarė dėl autoriaus, kuris mėgino panaudoti Čiurlionio „Ramybę“ išgalvoto personažo atvaizdui.
Žinoma, kūrėjo dialogas su savimi turi būti, kad surastų savo kelią. Bet kai viskas teka paviršiumi, – apie kultūrą, pagaliau, etiką, negalvoji. Kai kelis kartus perskaitai „projektinę“ frazę „menininkas yra visata“, tai pirma mintis kyla tokia: ar jos autorius neturėtų apsilankyti pas psichikos gydytoją? Be jokio sarkazmo pakartosiu: „Abejonė yra išminties pradžia“, – yra pasakęs Aristotelis 384-aisiais prieš Kristų“, – nuskamba be šypsenos veide skulptoriaus ištarti žodžiai.
Pasiūlau savo pašnekovui mintimis šoktelti į „neeuropinę Kauno kasdienybę“, nes juk kultūros sostinės projektas už pusmečio baigsis, tai smalsu, ką paskui atspindės viešosios miesto erdvės. Primenu, kad Kaune ir iki 2022-ųjų savivaldybė rengė (bei toliau rengia) konkursų, ji skiria vis daugiau lėšų programai „Kauno akcentai“, tuo pačiu kultūrai daugiau dėmesio tenka. Tai gal viskas bus gerai, ir nieko taisytino čia nepastebi skulptorius S. Žirgulis, neretai į daugybę reiškinių, įvykių žvelgiantis ironišku žvilgsniu?
„Jei kalbama apie Kauno viešųjų erdvių kultūrą, miesto estetiką, iš karto reikia pasakyti, kad nėra jokio mechanizmo, strategijos, kaip tai vystyti. Kauno viešose erdvėse daugėja taip vadinamo gatvės meno, – bet kokį piešinį padidinęs ant pastato sienos, tampi žinomas. Nors ir daug abejonių dėl to meno vertės kyla (turbūt nebėra kam įvertinti darbų autorių profesinį lygį?).
Esu atitolęs nuo politikos, bet įdomu, kokia meno taryba ir kokie genijai apsprendžia vieno ar kito plastinio akcento Kaune gimimą, kas lemia silpnų darbų atsiradimą? Ar svarbiausi – giminystės ryšiai: kas kieno žentas, uošvis? Gal būtų sąžininga visuomenei sąmatą pateikti, pavyzdžiui, kūrinio prie „Romuvos“ kino teatro?
Tapytojas atsistoja kurti, jis – Dievas prieš drobę. O skulptorius negali savo darbo iki galo pats realizuoti, nes tai velniškai brangiai kainuoja. Kokie „švogerai“ kažkam padeda laimėti konkursą ir finansavimą, – kas atvirai prisipažins? Konkursai, atrankos lyg ir vyksta, bet tu, autoriau, „stogo“ neturintis, stok prieš „genijus“ ir ginkis, jei nori savo kūrinį mieste matyti.
O būna, kai iš šalies Kaunui ką nors pasiūlo, – prašom, statykit. Strategijos nebuvimas veda prie mėgėjiško supratimo ir betvarkės. Prisiminkim nelabai seną atvejį, kai architektai, dailininkai priešinosi tam, kad Kaune būtų pastatyta tiražuota (bene 60 ir daugiau pasaulio miestų jau stovinti) Popiežiaus skulptūra. Tik ar kam rūpėjo specialistų nuomonė? Atgabeno, pastatė.
Nėra supratimo, ko Kaunui reikia, kas teisinga
Lemiamus sprendimus mūsų mieste priima kas nori, bet ne Dailininkų ir Architektų sąjungos. Nėra supratimo, ko Kaunui reikia, kas teisinga. Kad ir Dolskio skulptūros Laisvės alėjoje prieš buvusį „Metropolio“ restoraną atsiradimas. Kažkas sugalvojo, atvežė, pastatė. Jei tai – bandymas atsigręžti į tarpukario istoriją, kultūrą, – nebūtinai turėtų būti Dolskis ar Šabaniauskas. Lyg neturėtume ryškesnių figūrų“, – kalba skulptorius, be džiaugsmo konstatuodamas, kad „Kaune trūksta aiškios informacijos, polemikos apie meną, niekam nerūpi jo dvasinė išraiška“.
Bandau prieštarauti: gal tarp miesto politikų meno atstovų dabar ir nėra, bet architektą, profesorių, dekaną, savivaldybės taryba turi.
„Žinau, bet neužtenka vieno Jono Audėjaičio (beje, jis buvęs mano studentas). Jis gali vadovauti akademijai, bet ne miesto meno tarybai. Tik Kaune viskas koncentruota į architektūrą, teisingiau, į nekilnojamąjį turtą, statybas. Menui vietos mieste mažoka. Kaip miesto gyventojas sakau: pakanka matyti, kaip pas mus tvarkomos viešos erdvės (ne apie šiukšlių šlavimą ar medžių genėjimą kalbu), ir kils klausimas, ar čia mes kokie pinigo vergai pasidarėm, kad mums daugiau nieko nereikia? Ir tai tęsiasi jau daugybę metų.
Trūksta aiškios informacijos, polemikos apie meną. Niekas nenori kalbėti apie jį kaip apie dvasinę išraišką. Viską nulemia pinigas – naujas dievas, kuris išstūmė kitus dievus? Daugybė visokių naujų komercinių bei kitos paskirties statinių mieste išdygo, ir jei tam tikra plastika prie jų atsirastų, tai tikrai sušildytų savąja dvasia. Deja. Privatus sektorius savo aplinkoj (dažniausiai – gyvenamoj) sugeba vieną kitą menininko darbą įsigijęs įkurdinti, bet tai – uždaros erdvės, visuomenei neprieinamos“, – kalba skulptorius ir jau ne pirmą kartą konstatuoja, kad maži Lietuvos miesteliai kur kas labiau stengiasi savo istoriją, kultūrą įamžinti, nei didmiesčiai.
S. Žirgulio įsitikinimu, konkursų galėtų būti ir mažiau, tačiau jų dalyviai – apmokami. Turėtų Kaune būti Meno taryba, kurios nuomonė nulemtų visus „akcentus“. Tačiau kol kas architektai, dizaineriai ar tekstilininkai Kaune neretai kuria skulptūras, o paskui žmonės spėlioja, pavyzdžiui, kuriems galams kažkoks betoninis kablys, lyg krano strėlė, Kalniečių rajone virš aikštės pakabintas, gąsdina: ar atlaikys ir nenuvirs kam ant galvos?
Skulptoriais norinčių tapti jaunuolių – kur kas mažiau
„Nors jau studentams nebedėstau, bet žinau, kad skulptoriais norinčių tapti jaunuolių – kur kas mažiau, nei dizaineriais ar architektais. Kūryba – mano gyvenimas, o skulptūra man – kūrybos pagrindas ir esmė. Neslėpsiu, kad aš irgi daug klaidų padaryčiau, jei imčiausi architekto darbo. Kiekvienas turi kurti tai, ką geriausiai jaučia, išmano, sugeba. Vis labiau įsitikinu: tik asmuo gali sukurti vertybę, bet ne „kolchozas“.
Prisiminkime žymių istorinių parkų skulptūras. Savaime aišku, kad įvairovė viešoms erdvėms niekada netrukdė. Bet tai, kas padaryta gavus erdvę ant Parodos kalno, prie apskrities bibliotekos, iš gėdos verčia akis nudelbti…“, – kažkaip nelinksmai tas mūsų pokalbis su žymiu skulptoriumi S. Žirguliu klostosi. Jis pagyvėja, tik priminus, jog šiais laikais įvairovę galima atrasti Birštone, Juodkrantėje, kitose vietose, kad mėginta ir Laisvės alėją Kaune papuošti skulptūromis.
„Tai įvyko po surengto simpoziumo. Jei būtume kasmet tą galeriją po atviru dangumi naujais kūriniais pildę, jau turėtume unikalų traukos objektą. Pasklistų plačiai informacija apie jį, gal pagaliau kažkokia Laisvės alėjos legenda gimtų, – gyventojams būtų džiugu, ir turistai turėtų į ką pasižvalgyti. Bet kilo ginčų dėl suderinimų, leidimų, tinkamo įforminimo, – tad skulptūrų autoriams netiesiogiai pasakyta“ žinokitės“.
Tuomet patyliukais Laisvės alėjoje skulptorių kūrinių pamažėjo. Vieną iš pačių populiariausių skulptūrų – akmeninį katiną, ant kurio bene pusė miesto mažų vaikų pasėdėjo, kai tėveliai juos fotografavo, su malonumu iš autoriaus nusipirko Visaginas. Pastatė specialiai tam įrengtame parkelyje. Nes tame mieste, matyt, daugiau nei Kaune yra supratimo, kad reikia skulptūrą pagarbiai priimti, tinkamai vertinti kūrėjo darbą, o skulptūros aplinka turi būti sutvarkyta. Bet dažniausiai dėl prastos kultūros politikos dabar teisinamasi pinigų trūkumu. Tačiau ne ekonominė, o dvasinė krizė yra dešimteriopai baisesnė“.
Baigiantis mūsų pokalbiui, dar pasiteirauju, kur iškeliavo S. Žirgulio darbas – Laisvės alėjoje, ties Aušros gimnazija stovėjęs didžiulis akmeninis sostas („Valdžios kėdė“), ant kurio tiek kauniečiai, tiek turistai ropšdavosi nusifotografuoti? Skulptūros autorius man atsako: „kadangi Kaunui jo neprireikė, tai padovanojau tą skulptūrą Vilniui“.
