„Milijonierių“ iš JAV nusivylimas, paklydęs varpas ir agentas tragedijos šešėliuose – Kas vyksta Kaune

„Milijonierių“ iš JAV nusivylimas, paklydęs varpas ir agentas tragedijos šešėliuose specialus interviu su prof. J. Skiriumi

R. Tenio, S. Balzeko lietuvių kultūros muziejaus nuotr.

Daugiau kaip prieš šimtmetį atkūrus Lietuvos valstybę, tautinis patosas buvo aukštas. Tamprūs išeivių ir šiapus Atlanto gyvenusių lietuvių ryšiai padėjo vėl įrašyti mūsų šalies vardą Europos žemėlapyje bei paversti Kauną tikra, nors laikina, sostine. Vis dėlto, ne viskas ėjo kaip iš pypkės. Apie milžinišką JAV lietuvių suteiktą paspirtį ir patirtus sunkumus „Kas vyksta Kaune“ papasakojo istorikas, VDU Lietuvių išeivijos instituto mokslininkas prof. Juozas Skirius.

– Kaip nutiko, kad pagrindiniu lietuvių išeivijos tikslu tapo JAV? Kokio gylio praeitį siekia JAV ir Lietuvos ryšiai ir kada lietuvių emigracija už Atlanto pasiekė piką?

– Pirmiausia, Amerika ne naujiena Europai. Atradus Ameriką, teritorijos, kurias kolonizuoti pradeda anglai, tampa patrauklia ir laisva teritorija, kur galima pasitraukti nuo religinių persekiojimų ar kurtis žmonėms, norintiems vykdyti savarankišką veiklą, tarkime, įsigyti žemės ir pradėti ūkininkauti.

Ypač migracija į JAV sustiprėjo valstybei XVIII a. pab. išsikovojus nepriklausomybę. Tada prasideda masinė emigracija, didžiausią intensyvumą, turbūt, pasiekusi po JAV pilietinio karo – pradedama įsisavinti vakarinė teritorija, veržiamasi į Kalifornijos pusę. Atsiradus galimybei įsigyti žemės, europiečių pertekliui tiesiog patrauklu persikelti gyventi į Ameriką.

Prof. J. Skirius / VDU nuotr.

Lietuviams galimybė išvykti į JAV atsiriša po to, kai 1861 m. Rusijos imperijoje panaikinama baudžiava. Vienas didžiausių bumų buvo nuo XIX a. 8-ojo dešimtmečio iki XX a. pr., kai, mokslininkų duomenimis, į JAV persikėlė iki 300 tūkst. lietuvių. Srautas nemažas išliko iki Pirmojo pasaulinio karo – tuo metu ne tik persikėlusių gyventi, bet už Atlanto jau ir gimusių tautiečių skaičiuojama apie 500-700 tūkst.

Pavienių lietuvių buvo ir anksčiau – mokslininkai kalba, kad pirmasis lietuvis, pastatęs koją Naujajame pasaulyje, buvo Aleksandras Karolis Kuršius, atvykęs į dabartinį Niujorką XVII a. vid. ir ten įkūręs mokyklą, davusią pagrindus JAV universitetų sistemai. Galima paminėti tą patį Tadą Kosciušką, kuris save laikė lietuviu.

Memorialinė A. K. Kuršiaus lenta Niujorke / ELIP nuotr.

– Kokia buvo Amerikos lietuvių seimo veikimo sritis ir teisiniai įgaliojimai? Ar ši institucija dirbo išvien su Kaune tarpukariu veikusia Lietuvos vyriausybe ir kitomis politinėmis išeivijos organizacijomis?

– Masiškas lietuvių atvykimas į Ameriką nepraeina be pėdsakų. Nuo XIX a. 9-ojo dešimtmečio labai aiškiai matosi, kaip lietuviai atsiskiria nuo lenkų, kuria savo organizacijas, leidžia laikraščius, knygas. Turi ir politinio pobūdžio organizacijų, pradeda ryškėti katalikų, tautininkų, socialistų grupės. Lietuva vis dėlto buvo jų tėvynė ir dauguma svajojo apie grįžimą.

Pirmasis pasaulinis karas sudaro galimybę susikurti modernioms nacionalinėms valstybėms, viena iš jų – Lietuva. Tai labai suaudrina išeiviją. Mane kaip tyrinėtoją tiesiog stebina lietuvių ryžtas, veiklumas dedant didžiules politines, propagandines, ekonomines pastangas padėti naujai susikūrusiai valstybei.

1918-ųjų kovo 13-14 d. Niujorke susibūręs Seimas parodo, kad didžioji dalis lietuvių pasisako už visišką Lietuvos nepriklausomybę, deda pastangas spausti Vašingtoną, kad Lietuva būtų pripažinta kaip nepriklausoma valstybė. Idant to būtų siekiama efektyviai ir sistemiškai, Seimas nutaria Vašingtone įkurti Amerikos lietuvių Vykdomąjį komitetą, kurį aš įvardiju laikinąja Lietuvos atstovybe JAV.

Amerikos lietuvių Vykdomojo komiteto pastatas Vašingtone / SLA Auksinio jubiliejaus Albumas

Organizacija palaiko ryšį su Lietuvos politikais, susirašinėja, vykdo propagandą Vašingtone, raštais, memorandumais, prašymais užpila Baltuosius rūmus, Valstybės sekretoriatą, informuoja kitų šalių ambasadas apie Amerikos lietuvių pageidavimus. Šie išeiviai praktiškai atstovavo Lietuvos interesams. Beje, labai įdomu, jog Amerikos lietuvių seimas kovą rinkosi nežinodamas apie Vasario 16-osios aktą. Kiek pavyko išsiaiškinti, apie Lietuvos valstybės atkūrimą išeiviai sužinojo tik birželį.

Galima sakyti, Amerikos lietuviai be jokio išorinio Lietuvos politikų spaudimo patys dėjo žingsnius siekdami, reikalaudami tėvynę pripažinti nepriklausoma.

– 1918 m. atkūrus Lietuvos valstybę, nemažai išeivių sugrįžo, ėmė kurti verslus. Kokios jų įsteigtos įmonės tarpukariu veikė Kaune? Ar galima tvirtinti, kad sąlygas ekonominiam proveržiui laikinojoje sostinėje sudarė užsieny sukauptas kapitalas?

– Amerikos lietuviai, suprasdami, kad reikės atstatyti per Pirmąjį pasaulinį karą apgriautą Lietuvą, pradėjo kurti bendroves. Pirmoji buvo Lietuvos atstatymo bendrovė, vėliau įkurta Amerikos lietuvių prekybos akcinė bendrovė, jų buvo ir daugiau. Kurdami bendroves, išeiviai leido akcijas ir kaupė Amerikos lietuvių kapitalą. Jis siekdavo 200-300 tūkst. dolerių – šių laikų sumomis, atrodo nedideli pinigai, bet atsižvelgus į infliaciją, išeitų apie 5-7 mln. dolerių. Pinigai skiriami Lietuvos ūkiui atstatyti, bandoma investuoti, Kaune kuriamos įvairios įmonės, padaliniai.

Amerikos lietuvių akcinė bendrovė užsiėmė automobilių prekyba ir gamyba / „JAV lietuvių darbai Lietuvai 1918–2018 metais“ nuotr.

Tik buvo vienas Amerikos lietuvių nusivylimas. Iki 1923 m. į Lietuvą su savo pinigėliais grįžo apie 20 tūkst. išeivių, kurie bandė investuoti, sukurti kažkokį verslą. Nežinome, kokį kapitalą atsivežė tie žmonės, bet čia taip pat kalbama apie milijonus dolerių. Bėda tokia, kad valstybė praktiškai kūrėsi nuo nulio, nebuvo teisinės bazės, litas įvestas tik 1922 m., o iki tol funkcionavo laikini pinigai: auksinai, ostmarkės, kurie pastoviai infliavo.

Tarkime, atvažiuoja žmogus, išsikeičia tūkstantį dolerių, gauna milijonus auksinų ir tiesiog apsvaigsta tokią sumą pinigų įdėdamas į banką. Praeina tam tikras laikas ir ten nieko nebelieka, nors auksinų suma didelė, bet jie nevertingi. Šitaip labai daug užsienio lietuvių kapitalo buvo prarasta ir tai išeiviją itin nuvylė, radosi atšalimas Lietuvos atžvilgiu. Manau, valdžia tiesiog nespėjo sutvarkyti tų dalykų, nes kuriant valstybę yra tiek reikalų… Net Amerikos lietuviai, įsitraukę į valstybės darbą, sakė, kol kas tiesiog nieko negalime padaryti, turi praeiti laiko.

JAV lietuviai aukoja Kaune 1920-aisiais / „Amerika ir Amerikos lietuviai: su 167 paveikslais“ nuotr.

Ta užsienio valiuta, reikia pastebėti, neišnyko, ji liko Lietuvoje ir padėjo kelti šalies ekonomiką, tik kitomis rankomis. Tuo metu didžioji dalis išeivių nusivylę grįžo į Ameriką, bet Lietuvoje liko keli šimtai žmonių, kurie įsiliejo į valdžios struktūras, ypač diplomatinę tarnybą, kaip Kazys Balutis, Tomas Norus-Naruševičius, Karolis Račkauskas-Vairas. Taip pat Jonas Šliūpas, daug metų pragyvenęs Amerikoje, kuris prisidėjo prie Kauno universiteto (VDU) įkūrimo, pats dėstė. Grįžo politikoje aktyvus kunigas Fabijonas Kemėšis.

Mūsų valdininkų sluoksnį rimtai papildė išeivija, atnešusi ne tik patirtį, bet ir padėjusi besiformuojančiam jaunam lietuviškam biurokratiniam aparatui tapti vakarietiško lygio. Žinoma, viskas vyko pamažu. Kad ir buvo negandų, Lietuva iš Amerikos lietuvių laimėjo tiek finansiškai, tiek profesine prasme.

– Ar JAV lietuviai pripažino Kauną kaip Lietuvos sostinę? Ar 1920-1939 m. išeivijoje buvo reikšmingų deklaracijų, mėginimų grąžinti Vilnių Lietuvai ir grąžinti sostinę į Vilnių?

– Amerikos lietuviai iki pat 1918 m., be abejo, kalbėjo apie Lietuvą su sostine Vilniumi. Tai, kad Vilnių užėmė Lenkija, o Kaunas tapo laikinąja sostine, Amerikos lietuvių visiškai nedžiugino. Apie nepasitenkinimą žinome iš to, kad nuo pat Vilniaus okupacijos 1920 m. tarp išeivių kyla judėjimas už istorinės sostinės atgavimą. Tampa tradicija spalio 9 d. organizuoti demonstracijas, mitingus, ruošti rezoliucijas, kurios adresuojamos ir Amerikos valdžios institucijoms.

Spalio 9-oji vienijo visus įvairiausių pakraipų Amerikos lietuvius. Antra data buvo vasario 16 d., kai kartu rengdavo šventes Lietuvos valstybės atkūrimui paminėti. Iš JAV kunigas F. Kemėšis atvežė idėją puikiai žinomos Vilniui vaduoti sąjungos, kuri veikė 1925-1938 m. ir tarpukariu buvo viena populiariausių Lietuvoje.

Sąjungai sustiprėjus, ją pradėjus remti Lietuvos valdžiai, jau išeiviai prašo talkos iš Vilniaus vadavimo sąjungos: atvykite pas mus, padėkite organizuoti filialus JAV. Vilniaus klausimas buvo visų lietuvių jungiamoji grandis, net ir komunistai tautiečiai nepritarė, kad sostinė priklausytų Lenkijai, bet su tautininkais, katalikais, socialistais bendruose renginiuose nedalyvaudavo.

– Viena iškilių Kauno personų, kuriai tiesiogiai buvo pavesta organizuoti amerikietiškus žaliuosius – Jonas Vileišis. Kokią sumą surinko jo vadovaujama finansinė misija ir kam buvo panaudoti būtent šie pinigai? Ar JAV lietuviai atgavo Lietuvai paskolintus pinigus, ar ši paskola buvo veikiau auka?

– Lietuvos valdžia parengė ir įstatymais įtvirtino paskolą, kurią tikėtasi gauti iš Amerikos lietuvių – ji vadinosi Lietuvos laisvė paskola. Buvo išleisti įvairių sumų specialūs vertybiniai popieriai – bonai, kuriuos platinant JAV, bandyta gauti labai reikalingą paskolą valiuta, tikrais pinigais. Įstatyme buvo numatyta surinkti iki 5 mln. dolerių paskolos. Deja, 1921 m. Amerikoje prasidėjo nedidelė ekonominė krizė, labai pakenkusi paskolos rinkimui, tad pavyko surinkti virš 1,8 mln. dolerių.

Lietuvos laisvės paskolos bonas / J. Skiriaus asm. archyvo nuotr.

Taip pat buvo nustatyta, kad už šią paskolą Amerikos lietuviai gauna procentus, ne šiaip skolina kažkokiomis sau nenaudingomis sąlygomis, ir Lietuvos vyriausybė įsipareigoja grąžinti paskolą. 1935 m. paskola buvo pratęsta. Tenka apgailestauti, 1940-ieji atnešė tragediją Lietuvai ir visiškai paskolos išmokėti nepavyko, apie 0,5 mln. dolerių liko neišmokėta, nors didžioji dalis pareigingai su procentais išmokėta, tiesa, procentų daugelis skolintojų nė neimdavo. Išeiviai dėl to pretenzijų nekelia, tai buvo savotiška dovana Lietuvai.

Teisingai paminėta, už bonus rinkti paskolą į JAV 1919-ųjų pabaigoje išvyko pirmoji finansinė misija, kurią sudarė trys žmonės: Vasario 16-osios akto signataras Jonas Viliešis, buvęs krašto apsaugos ministras, vėliau atstovas JAV Povilas Žadeikis ir garsus Amerikos lietuvių veikėjas kunigas Jonas Žilius-Jonila, vėliau tapęs Lietuvos politiku. Viskas sudėliota labai apdairiai: Lietuvos Nepriklausomybės Aktą pasirašęs signataras, neutralus karininkas, įjungiamas katalikas, kad tiktų visiems Amerikos lietuviams, nes išeivija labai jautriai reaguodavo į pasiųstus žmones.

Pirmiausia, ta paskola naudota kuriant mūsų litą, jį padengiant, galima sakyti, stipriausia valiuta, ne tik iš Rusijos pagal taikos sutartį gautu auksu.

– Kaune išlikęs fizinis JAV lietuvių veiklos ženklas, susijęs ir su finansine parama – Laisvės varpas. Kaip varpo dovanotojai reagavo sužinoję, kad jo nebus galima įkelti į Gedimino bokštą? Kaip manote, ar derėtų atstatyti istorinę teisybę ir perkelti varpą į Vilnių?

– Šį klausimą aš paliečiau dar 1997 m. rašydamas knygą apie K. Balutį. Pirmiausia, Laisvės varpas buvo reikalingas ne tiek finansine, kiek propagandine prasme. Varpas susijęs su JAV Laisvės varpu Filadelfijoje, kuris skambėjo paskelbus Amerikos nepriklausomybę. Pagaminta pastarojo instrumento kopija, duodant amerikiečiams suprasti, kad lietuviai lygiai taip pat trokšta nepriklausomybės. 1919 m. varpas vežiotas po JAV, juo visur skambinta, kalbėta spaudoje, siųstos rezoliucijos JAV valdžiai.

Amerikos lietuvių seimo prezidiumas prie Laisvės varpo / Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Tiesa, Laisvės varpas buvo adresuotas Vilniui. Deja, jis atvežamas 1922 m., eksponuojamas Kaune ir laikinai pakabinamas Karo muziejaus bokšte, kur liko iki šiol, tik bokštas jau naujas. Kaip su Vilniumi? Anuomet spaudoje rašiau, kad Kaunas jau susigyveno ir neįsivaizduoja Karo muziejaus be Laisvės varpo. Siūliau nulieti jo kopiją ir pakabinti Gedimino bokšte, kad visi būtų patenkinti, nes Amerikos lietuviai adresavo varpą Vilniui.

Laisvės varpas Kaune 1928-1932 m. / Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr.

Kol kas kažką panašaus turime Valdovų rūmuose – taip pat Amerikos lietuvių dovaną, mažesnę kopiją originalaus Laisvės varpo su visais įrašais. Manau, ateityje vis dėlto reikėtų nulieti varpą Gedimino bokštui. Tai yra labai svarbūs simboliai, padedantys puoselėti ryšį tarp mūsų išeivijos ir Lietuvos.

– Kaip palygintumėt prezidentų Antano Smetonos ir Valdo Adamkaus tapsmo išeiviais istorijas? Ar karo akivaizdoje vienodai pateisinamas valstybės vadovo ir aštuoniolikmečio rezistento pasitraukimas, o gal nepateisinamas nė vienas? Beje, ar šios asmenybės buvo susitikusios?

– Tai yra skirtingos kartos. A. Smetona, galima sakyti, tragiškai žuvo namuose Klivlande 1944 m. kilus gaisrui. Tuo metu V. Adamkus dar buvo 18-os metų jaunuolis, o prezidentui pasitraukus iš Lietuvos 1940 m., būsimam prezidentui tebuvo 14-a. Negaliu pasakyti, ar jie buvo susitikę akis į akį, bet V. Adamkus garantuotai yra matęs A. Smetoną. Juolab, V. Adamkaus tėvai turėjo gana tamprius ryšius su Lietuvos valdžios atstovais, jo krikštatėvis buvo garsusis premjeras prof. Augustinas Voldemaras, tam tikru laikotarpiu buvęs labai artimas A. Smetonai.

Mano įsitikinimu, A. Smetonos pasitraukimas buvo labiau pateisinamas nei nepateisinamas. Jam rekomendavo pasitraukti, ne pats šį procesą suko. Matome, kas nutiko su Latvijos ir Estijos prezidentais – jų likimas buvo tragiškas. Panašus teko ir A. Smetonai, o nelaimingo atsitikimo versija nėra vienintelė. Labai realu, kad rankas pridėti galėjo sovietinis saugumas, į JAV tuo metu buvo pasiųstas toks komunistas lietuvių veikėjas Povilas Rotomskis, dirbęs Tarybų Sąjungos diplomatinėse tarnybose ir po A. Smetonos žūties staigiai atšauktas į Maskvą.

Amerikos lietuvių spauda praneša apie Lietuvos okupaciją / „Draugas“, 1940 m. birželio 17, nr. 140, p. 1

Yra versijų, kad tai vis dėlto galėjo būti specialiai sukeltas gaisras. Dėl pasitraukimo, gaila tik tiek, kad Amerikos lietuviai A. Smetonos atvykimo į JAV nesugebėjo išnaudoti kaip kovos už Lietuvos nepriklausomybę vėliavą. Čia vėl išryškėjo ideologiniai skirtumai, labai prieštaravo išeiviai socialistai, A. Smetoną vadinę fašistu, socialistus palaikė dalis katalikų, prasidėjo išeivių skilimas.

O V. Adamkus 1944 m. bėgo nuo antro raudonųjų antplūdžio. Žmonės matė, kas buvo nespėjusiems pasitraukti 1940-1941 m. Dabar dalis inteligentijos ir paprastų gyventojų bėgo ne tik iš Kauno, bet traukėsi iš visos Lietuvos. Žodžiu, kas galėjo, tie bėgo, tačiau čia matau pliusą – naujieji emigrantai suaktyvino išeivijos judėjimą, atšviežino lietuviškąjį aktyvizmą. Tai buvo išsilavinę žmonės su aukštaisiais mokslais, mūsų inteligentijos elitas, jie kūrė bendruomenes ne tik JAV, bet ir Anglijoje, Kanadoje, Australijoje. Ir jaunasis V. Adamkus aktyviai įsijungė į lietuvybės judėjimą.

– Dėl laisvės atkakliai kovota, bet ją 1990 m. iškovojus, daugybė lietuvių laimės ieškoti patraukė svetur. Kiek maždaug mūsų tautiečių šiuo metu gyvena išeivijoje ir kaip juos paskatinti sugrįžti, jei to apskritai reikia?

– Galima sakyti, nuo 1990 m. iki dabar Lietuva „nukraujavo“. Mano preliminariais skaičiavimais, iš šalies per tris dešimtmečius išvažiavo jau virš milijono gyventojų, t. y. daugiau kaip ketvirtadalis visų buvusių Lietuvos gyventojų. Iš viso išeivijoje su senaisiais lietuviais, lietuvių kilmės amerikiečiais, anglais, australais, kai įtraukiama ketvirta, penkta kartos, galima priskaičiuoti dar iki 4 mln. mūsų tautiečių. Jie yra labai įtakingi, turi ryšių, su jais reikia ieškoti kontaktų, bendrauti, apskritai palaikyti ryšį.

Išeivija valstybei yra labai svarbus ir sveikas dalykas. Kaip bekalbėsi, siunčiamos piniginės perlaidos, į Lietuvą kaip asmeninė išeivių parama artimiesiems ateina milijardinės sumos. Užsienyje yra centrai, per kuriuos galima vykdyti ir kultūrinę, ir ekonominę propagandą. Ryšiai turi būti. Lietuva galėtų kiek įmanoma remti lietuvybę, nes vyksta spartus nutautėjimas. Šį procesą reikia bandyti pristabdyti – kuo daugiau bus susipratusių lietuvių, kalbančių lietuviškai, tuo geriau mums bus ir Lietuvoje, nes taip turėsime tą atsvarą užsienyje. Kaip ir visose pasaulio tautose, ar paimtume airius, ar armėnus, ar žydus, diasporos visur yra ir jos turi labai svarbią įtaką tėvynėms.

Išeiviai 1940-1990 m. eskalavo Lietuvos nepriklausomybės klausimą be perstojo mindami JAV prezidentų ir aukščiausių politikų slenksčius. Priimdavo juos nevienodai, tačiau Ronaldas Reaganas, kaip matyti, mylėjo / „Images of America. Lithuanian Chicago“ nuotr.

Aišku, būtų labai gerai, jeigu išeivių kuo daugiau grįžtų į Lietuvą, bet mano įsitikinimu, kažko dirbtinai daryti nereikia, nes tai nepasiteisina. Jie grįš pajutę, kad čia gali save realizuoti, užsidirbti panašiai kaip užsienyje. Vienas iš dominuojančių išeivijos stimulų po 1990 m. – siekis uždirbti. Ir nemažai mano pažįstamų sako, kad nori užsidirbti garantuotą gyvenimą, grįžti į Lietuvą ir čia bandyti įsikurti.

Šiuo metu yra kitas grįžimo stabdys – įvykiai Ukrainoje. Atsimenu, per pirmąsias stažuotes JAV dar 1998 m. senieji vis užsimindavo nesantys garantuoti, kaip rusai elgsis. Dabar matome, kaip jie elgiasi, ir neslepia, kad juos domina ir Baltijos šalys. Manau, pagrindinis kliuvinys išeiviams kurtis Lietuvoje dabar yra neaiški Ukrainos padėtis ir teroristinis Rusijos suaktyvėjimas.

Projektą „Svarbiausi Kauno kultūros ir istorijos akcentai 2022-aisiais metais“ iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Rekomenduojami video
TOP NAUJIENOS
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
Naujausios žinios
EISMAS
112
LAISVALAIKIS
KULTŪRA
VERSLAS
MOKSLAS IR IT
SPORTAS
POLITIKA