„Kauno senamiestis neturi jokios sielos“, – mano jame dirbantis odos gaminių meistras Al Bravo – Kas vyksta Kaune

„Kauno senamiestis neturi jokios sielos“, – mano jame dirbantis odos gaminių meistras Al Bravo

Aušra Župerkaitė 2022/06/25 14:26
R. Tenio nuotr.

Odos skiautę imituojančioje vizitinėje kortelėje – vardas bei pavardė, o po jais užrašas – „tiesiog geras žmogus“. Atrodo, kad šis žmogus mėgsta laužyti įsigalėjusius stereotipus. Kad ir bandydamas dirbti ir prekiauti gatvėje, kuri buvo aklinai uždaryta remontui. Apie Kauno senamiesčio dvasią ir niekaip nesibaigiančią renovaciją – su pačiu Algirdu Velminsku, kitiems geriau žinomu kaip Al Bravo.

Traukia bohemos atstovus

Vilniaus gatvėje įsikūrusios dirbtuvėlės durų praverti nereikia – jos visada plačiai atidarytos, kviečia vidun. Tiesa, kaip pastebi pats odinių gaminių meistras A. Velminskas – užsieniečiai užeina vidun tik tuomet, jei yra nusiteikę pirkti: „Jie netrukdo kitiems dirbti“.

Mat pats parduotuvėlės šeimininkas ir gamina daugelį čia sudėtų grožybių iš odos. Bet tai nereiškia, kad jis nesvetingas ar nemėgsta būti trukdomas, anaiptol – mėgsta pakalbėti ir geru oru visada išneša į lauką stalelį, prie kurio pasisėdėti mėgsta rimčiausi mūsų miesto bohemos atstovai.

„Čia toks „visuomeninis klubas“ susidaręs, daug bohemos ateina pas mane. Turiu keletą draugų, kurie žino, kad turiu geros kavos. Jei turiu darbo, palieku juos sėdėti, pats einu dirbti. Kalbos mūsų tos pačios – „politvalandėlės“, – juokauja odos meistras. – Vienas iš tokių, šiandien dar neužėjo, Eugenijus Varkulevičius–Varkalis, jis 11 metų Niujorke gyveno, su Jonu Meku dirbo, – rodo parduotuvėje ant sienos kabantį E. Varkulevičiaus darbą. – Padovanojo. Nuolatinis mano svečias. Jo studija yra Ožeškienės gatvėje, jis kasdien eina į Santaką pamedituoti, po to grįždamas užeina. Režisierius Vytas Balsys, muzikantų užsuka, sukasi čia ta bohema.“

Teiraujuosi, ar tai ir yra senamiesčio žavesys? „Jis turėtų toks būti, bet jei dabar apsižvalgytume, Kauno senamiestis neturi jokios sielos. Man labai gaila. Visame pasaulyje senamiesčiuose ne optikos, ne vaistinės ir ne batų parduotuvės įsikūrusios. Senamiestyje turi būti studijos, dirbtuvėlės, butikėliai. Senamiesčio formatą atitinka Stiklo galerija, Motiejaus kepyklėlė. Kaip man buvo skaudu, kai uždarė „Humanito“ knygynėlį, jis taip tiko, senas, bukinistinis, pats tikriausias! Ten galima buvo pavartyti ypatingų leidinių, tikrai vertingų. Tokie dalykai puošia, kuria tikrą senamiestį. Dabar viskas uždaryta“, – Al Bravo veidu nuslenka liūdesio šešėlis.

Katalonų įkvėptas

Parduotuvėlės vitrinoje stovintis manekenas arklio galva traukia praeivių, ypač vaikų žvilgsnius. Viduje visada groja džiazas, o A. Velminskas dažniausiai ką nors meistrauja. Šiuo metu gamina pagal specialų fotografės užsakymą, diržus dviem fotoaparatams pasikabinti. Kartais nagingas vyras turi ir mokinių. Neseniai vienas olandas, buvęs komandiruotėje Lietuvoje, susiradęs Al Bravo mokėsi iš jo amato subtilybių. Kitas olandas užėjo į svečius majonezo kibirėlyje susimetęs kažkokias senas odas ir surūdijusius gelžgalius.

„Klausia, ar padaryčiau jam kažką iš to. Sakau, padaryčiau. Pasirodo, jis senus „Volvo“ restauruoja. Ten buvo 50-ųjų metų „Volvo“ saugos diržai, – šypsosi A. Veminskas, sugebantis iš nieko sukurti originalių daiktų. Ir vis neatsistebi, kad užsieniečiai taip vertina rankų darbą. – Aš seno kirpimo, man atrodo, kad turi būti vardiniai dalykai, o jie labai mėgsta paprastus rankdarbius ir žavisi. Kainos mano darbų nedidelės, jie net perklausia, ar tikrai tiek kainuoja.“

Odiniai papuošalai A. Velminsko akį patraukė Barselonoje, į kurią jie kartu su žmona Edita ėmė skraidyti daugiau kaip prieš dešimt metų. Visuomet mėgdavęs įvairias originalias apyrankes jis tuomet pabandė pagaminti itin daug kruopštumo reikalaujančias apyrankes iš odos ir siūlų. Sau, draugams, artimiesiems dovanų. Žingsnis po žingsnio jos tapo sudėtingesnės. Savo braižą Al Bravo sakosi atradęs gal tik prieš šešerius metus, nors su oda dirba jau virš dešimtmečio.

„Visi namų kampai buvo užgriozti, odos mėtėsi visur“, – apie pirmuosius bandymus gaminti judviejų namuose pasakojo E. Velminskė. „Uzurpavau viską savo hobiu, – priduria Algirdas. – Vėliau įsirengiau dirbtuvėlę, ten kaldavau, lazeriu apdorodavau odas. Kai lazeriu degini odą, ji smirdi kaip svilinama kiaulė.“ Medžiagas savo darbams jis ir dabar vežasi iš Ispanijos, kur yra senos odos apdirbimo tradicijos.

„Turi turėti galimybes save realizuoti, kad neišprotėtum“, – įsitikinęs A. Velminskas. Inžinierius pagal išsilavinimą, dirbęs Mokslinių tyrimų institute, prekiavęs statybinėmis medžiagomis, organizavęs pirmuosius protmūšius Kaune, išėjęs į pensiją 2019 m. rugpjūtį atsidarė nedidelę odinių gaminių parduotuvėlę Kauno senamiestyje. O tada prasidėjo pandemija, karantinai ir… gatvės remontas.

Gatvės remonto darbai įamžinti filmukuose

„Netikėjau, kad remontuos, kalbos sklido, bet netikėjau. Mąstymo algoritmas toks: Kaunas kultūros sostinė bus 2022 m., jie tikrai nespės iki to laiko baigti. Turi būti visai išprotėjęs, kad centrinę gatvę remontuotum“, – A. Velminskas prisipažįsta iki paskutinės dienos netikėjęs, kad Vilniaus gatvę uždarys. Vyras pasakojo, kaip savivaldybės atstovai supažindino senamiesčio gyventojus ir visą bendruomenę su numatomais darbais.

„Pranešė: visi dingstat, eikit kur norit, niekas nepraeis, nepravažiuos, bus palikti tik Daukšos ir Zamenhofo gatvių įvažiavimai, kad technika galėtų įvažiuoti. Gyventojai dar klausė, kur mums mašinas laikyti, tai pasiūlė į gatvę išvaryti. Niekam ten nerūpi, žūkit, mirkit. Moterėlės žegnojosi, kad niekur neis, dirbs, bet taip viskas ir nurimo“, – prisiminė pašnekovas.

Vilniaus gatvę uždarė ir prasidėjo remonto darbai. Kai kuriems verslininkams, vos prieš tris mėnesius pravėrusiems duris po karantino, tai buvo galutinis smūgis. „Turiu epizodais pafilmavęs visus etapus nuo griovių kasimo iki vamzdžių klojimo. Kartais kelis kartus per dieną atkasa, tada vėl užkasa. Kai eini septintą dešimtį, pažadais jau netiki, – šypsosi Al Bravo. – Jų pažadas buvo, kad kitų metų birželį darbus baigs. Šaligatviai turėjo būti baigti Kalėdoms.“

Al Bravo nusprendė neužsidaryti ir liko dirbti remontuojamoje ir aklinai uždarytoje Vilniaus gatvėje. Kartais į darbą būdavo neįmanoma patekti. „Kartais užsieniečiai ateidavo, o pagal mano duris griovys iškastas. Jie tokie baikštesni, bijodavo šokti per jį, o aš juos ragindavau: „Just jump!“ – įsivaizduodama komišką vaizdelį čia pradedu juoktis ir aš.

„Kai baigė kloti šaligatvį, liko tarpai tarp plytelių, žmonės pradėjo eiti, tai močiutės krisdavo prie mano akių. Gerai, kad pleistro turiu pirmai pagalbai, tai pagelbėdavau“, – prisimena nuoširdusis odinių dirbinių meistras.

Deja, prasidėjęs karas Ukrainoje išbaidė paskutinius turistus Kauno mieste. Be to, ir patys kauniečiai aplenkia žvyrkeliu tapusį senamiestį, vis dar aptvertą laikinomis tvoromis. Šaltu ar darganotu oru visi sulenda į „šventovėmis“, pasak A. Velminsko, tapusius didžiuosius prekybos centrus.

„Uždaryti yra lengva, nukirtai ir viskas. O vėl užkočiot naujai! Pamenu, kai po 2009 m. krizės nebuvo kas traukia miestiečius į senamiestį. Stipri tuometinė bendruomenė kvietėsi muzikantus, darė renginukus, kad užkurtų tą dvasią, kad pritrauktų žmones, matyt iš savo kišenės mokėjo – mes tuomet dar nesuvokėm to. Užkurti yra didelis darbas. Atidarysim ir pradės eiti žmonės? Ko jiems čia eiti? Kad kas natūraliai pajudėtų iš mirties taško, aš nemanau. Žmonės, kurie nuomoja patalpas, irgi nekantrauja – dauguma pakėlė kainas. Jau yra šaligatviskaina kyla. Kai bus gatvė, dar kils kaina.“

Tas pats nutiko ir išskirtinių odinių gaminių dirbtuvei. Ieškodama laimės, dirbtuvėlė bandys keisti lokaciją. Gerai, kad netoli – toje pačioje Vilniaus gatvėje, tik arčiau Laisvės alėjos. Jau liepos pabaigoje Kauno bohemos atstovai galės rinktis ten.

Rekomenduojami video
TOP NAUJIENOS
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
Naujausios žinios
EISMAS
112
LAISVALAIKIS
KULTŪRA
VERSLAS
MOKSLAS IR IT
SPORTAS
POLITIKA