Vasarvidžio šventė, Rasos, Kupolinės, tačiau dažniausiai vadinamos Joninės, prasideda per ilgiausią metų dieną ir baigiasi trumpiausią naktį. Anksčiau, prieš kelis dešimtmečius, ši šventė Kaune buvo švenčiama Dainų slėnyje, iš kurio po dainų ir šokių (žiūrovus „užvedant” ošti bene populiariausiam anuomet koncertų vedėjui Antanui Zaukai) šimtai kauniečių pasklisdavo po Ąžuolyną. Radusiam „paparčio žiedą”, kurio buveinę tamsoje išduodavo šviečianti mažučio prožektoriaus lemputė, būdavo įteikiama dovanėlė. Bet be ūpo nelikdavo ir tiek, kurie to simbolinio žiedo nerasdavo, nes jo paieškos kiekvienam daug linksmybių sukeldavo. Ir žinoma, visi Dainų slėnyje švenčiantys Jonai bei Janinos buvo vainikuojami ąžuolo lapų vainikais.
Kokia ši šventė Kaune bus šiais laikais, dar tiksliau – šio ketvirtadienio vakarą, bus matyti Santakos parke. Nes kuklusis Dainų slėnis jau ne vieną dešimtmetį tykiai laukia, kol pagaliau ateis jo eilė atgimti.
O kol kas apie Jonines kalbamės su keliais Kauno Jonais bei viena Janina. Kad dėl tokio pasirinkimo nesupyktų lyčių lygybės sergėtojai, reikėtų priminti, kad Jonų Lietuvoje – vis dar daug, o Janinų – nelabai. Jei kuriais metais (tai patvirtina statistikos duomenys) Jono vardą gavusių naujagimių užregistruojama keliolika, tai Janina – vos viena arba nė vienos.
Miesto valdžios rūmuose, Kauno savivaldybės administracijoje, belikusi vienintelė Janina (tą nustatė jos bendradarbiai). Tai – architektė Janina Strazdauskienė.
„Nežinau, kiek svečių per savo vardadienį sulauksiu, tai į Santaką tikrai neisiu. Artimųjų sveikinimai mane pasieks namuose. Žinoma, visada pasveikina ir bendradarbiai, ta proga tortą suvalgome. Jonų darbe turime, bet kažkaip mane, Janiną, išskiria, kai ta diena ateina. Mano giminėje yra dar dvi Janinos – pusseserė bei pusbrolio žmona. Yra ir Jonų, – mamos brolis, o dar turiu krikšto sūnų Joną. Fiziką baigęs, gyvena ir dirba Vilniuje.
Kaip sakiau, mano vardadienis dažniausiai švenčiamas namuose. Mūsų šeima didelė, – turiu tris sūnus, tris seseris, jei kur sugalvojame važiuoti švęsti, tai susiderinimai ilgokai trunka. Daugybę kartų buvome Jonavoje, kur per Jonines rengiami visokie festivaliai, konkursai, o dar lazeriai, – galinga šventė būna. Buvom per Jonines susiorganizavę švęsti sodyboje – irgi smagu. Dar laivu plaukiojom su giminaičiais Kauno mariose, – gražu, miela, įspūdis ir prisiminimai apie tą kelionę – puikūs.
Klausiate, kuris mano vardadienis labiausiai man pačiai įsiminė? Tikriausiai tas, iš mokyklinių laikų. Pamenu, sunkvežimiu buvom pavėžėti iki Nevėžio, kur krante, tik neatsimenu, kurioje konkrečiai vietoje, jau liepsnojo didelis laužas. Pynėm vainikus, leidom į Nevėžį”, – pasakojo J. Strazdauskienė.
Kauno valstybinio muzikinio teatro vyriausiasis dirigentas Jonas Janulevičius, paklaustas apie įsimintiniausias Jonines, pirmiausia paminėjo visai nelinksmą įvykį, kai jo sesuo, važiuodama iš Vilniaus į Kauną, buvo smarkiai sužalota baisioje avarijoje. O tuomet tėčiui (Jonui) teko pakilti nuo šventinio stalo ir skubėti pas dukrą.
Beje, prieš būsimojo dirigento gimimą šeimoje niekas nespėliojo, koks vardas geriausiai naujagimiui tiktų, kadangi populiariausias giminėje buvo Jonas. Su šiuo vardu savo gyvenimus nugyveno tiek senelis, tiek prosenelis, Jonu buvo pakrikštyti dar keli giminės vyrai. Tai Joninės – visomis prasmėmis būdavo įspūdinga, graži šventė. Tiesa, šiemet jidirigentui Jonui Janulevičiui bus ramesnė.
„Teatre – pats darbymetis, – rengiame „Nabuko” premjerą, kuri vyks liepos 16-ąją, aš tą operą diriguoju, tai trijų laisvadienių, ilgojo Joninių savaitgalio, neturėsime. Dirbame, teatras labai rimtai ir atsakingai ruošiasi premjerai.
Pagrindinė mūsų giminės Joninių šventės tradicija – laužas, prie kurio visi turi susirinkti, kalbėtis, vaišintis. Gal prieš 5 ar 6 metus ta tradicija buvo pažeista, nes tuomet labai smarkiai lijo. Panašiai, kaip pirmąją šios savaitės dieną, ir todėl negalėjome švęsti. O šį vakarą laužą savo namų kieme susikursiu. Labai paprasta: tiesiam skardos lakštą, ant jo sukrauname malkas, uždegame ir laužo šviesoje švenčiame”, – pasakojo Kauno muzikinio teatro vyriausiasis dirigentas.
Užsiminęs apie laužą, iš savo vaikystės jis prisiminė kiekvienų metų birželio 23-ąją Kaune liepsnojus daugybę laužų įvairiose miesto vietose, – prie Nemuno, Neries ar ant kalvų, piliakalnių.
„Gyvenu Eiguliuose, šalia piliakalnio, tai ir ant jo per Jonines laužas degdavo. Atsimenate, buvo tokia mada į laužą būtinai įmesti padangų, kurioms degant, plačiai pasklisdavo juodi dūmai. Nežinau, kas sugalvojo, bet daug kam tuomet atrodė, kad tos liepsnojančios padangos – pasipriešinimo ženklas. Atseit, ant piliakalnių senovėje, pavojaus akivaizdoje liepsnodavo laužai, ir jų dūmai (tiesa, ne juodi, o balti) nešdavo žinią apie kraštą puolančius priešus.
Man tie juodi dūmai iš tiesų reikšdavo kažką archajiško, paslaptingo. Sulig Sąjūdžiu, apie 1987-uosius, ta mada praėjo. O mano vaikystės laikais milicija sergėdavo (iš anksto žinodama vietas, kur tie laužai su padangomis degs), kas juos pakuria. Nemanau, jog kažkam tuomet labai rūpėjo atmosferos tarša, – pareigūnai budėjo kitais sumetimais. Ir kartą aš įkliuvau, benešdamas, augesnių berniukų paprašytas, prie laužo benzino 3-jų litrų stiklainį. Todėl mano tėvui Jonui tos Joninės praėjo vaduojant savo vaiką iš milicijos”.
Jonas- hebrajiškos kilmės vardas, jo kilmė ir reikšmė siejama su žydų religija. Jonas, Džonas, Juanas, Gieovanni, Eivanas – šio vardo variantų yra keliasdešimt, o hebrajiškas Johanan reiškia: Dievas (Jahvė )yra gailestingas”. Šv. Jonas Evangelistas globoja knygų pardavėjus, spaustuvininkus ir prekiautojus meno dirbiniais, Šv. Jonas Nepomukas gelbsti nuo potvynių, jis – tylos globėjas. Doras, ištikimas, atviras, blaivų protą ir nemažai talentų turintis Jonas savo laimę pasiekia tik pats. Joną visada lydės Dievo palaima, skatinant keisti ne tik savo, bet ir aplinkinių žmonių gyvenimus.
Jonas Guzavičius – Kauno krašto pramonininkų asociacijos prezidiumo naras (anksčiau – jos prezidentas), „Kauno liftų” generalinis direktorius portalui „Kas vyksta Kaune” atviravo, jog vaikystėje savo vardo nemėgo ir tik vėliau suvokė: „jis – visai nieko, ne toks jau senamadiškas”. O studijų metais, Kaune, pamatė, kad Jonų visai nemažai, tai nuomonė keitėsi: jam vardas visai patiko.
„Iš tikrųjų, Jonų daug yra daugelyje šalių, pavyzdžiui, Vokietijoje, kur turiu nemažai draugų. Jonų. Tas vardas – trumpas, nesudėtingas, patogus ištarti. Vokietijoje daug kas mane vadina tik vardu, o ne pavarde, kurią vokiečiams sunkoka perskaityti. Turėjome bendrą įmonę, gal 18 metų vokišką produkciją pardavinėjome, tai ryšiai buvo stiprūs ir bendravimas, susitikimai – dažni.
Iš šešių vaikų, kurių per savo gyvenimą susilaukė mano tėvai, gimiau paskutinis…Namiškiai, sesės, ir dabar neretai mane pašaukia mažybiniu vardu, nors jau seniai iš tokiam vardui tinkamo amžiaus esu išaugęs.. .
Žinoma, kiekvienas Jonas gali jaustis turintis išskirtinį vardą, nes tai – vienintelis vardas, kurį švenčiant, dovanotas laisvadienis, o per jį uždegami įspūdingi laužai, nors tikroji jų liepsnojimo priežastis su vardu ir nesusijusi. Kadangi per Jonines dažniausiai lyja (šie metai – džiugi išimtis), tai man jos labiausiai asocijuojasi su lietumi. Taip, vardinių proga visada daug sveikinimų susilaukiu, ypač nemažai jų būdavo pastaruosius 17 metų, kai vadovavau Kauno krašto pramonininkų ir darbdavių asociacijai. Ir kolegos, ir kurso draugai mane prieš Jonines susiranda. Pasveikina. Man visumoje mano vardas patinka, o lietaus šį kartą sinoptikai nepraneša, tai švęsti, jei tik bus noro, niekas nesukliudys”, – džiugaus nusiteikimo neslepia J. Guzavičius.
Kauno rajono savivaldybės administracijos Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėjas Jonas Petkevičius sutinka, jog turėdamas tokį vardą, kuris lemia ne tik laisvą dieną, bet ir visos Lietuvos švenčiamą Joninių šventę, gali jaustis išskirtiniu žmogumi. Tiesa, besimokydamas mokykloje, dėl to „senovinio” vardo jaukiai nesijautė. Namuose buvo kas kita, nes Jonų jo šeimoje, pradedant nuo prosenelių, kiekvienoje giminės šakoje (kartoje) – gausu.
„Kai Jonavoje kūrė „Jonų respubliką”, dalyvavau šventėje, kurioje „pasus” Jonams ir Janinoms dalino. Jį gavęs, tapau Jonų sostinės gyventoju. Tai ir buvo mano įsimintiniausios Joninės. Todėl atėjus metui švęsti, visada parodau tą simbolinį pasą, kaip patvirtinimą, jog esu tos Jonų respublikos pilietis. Gyvenu Kaune, bet „pasas” įpareigoja per Jonines nukeliauti į Jonavą. Dažniausiai švenčiame su šeima, draugais. Sudalyvaujame renginyje. Kepamė šašlykus, vaišinamės, – juk vasara”, – taip trumpai apie savo vardą bei Jonines pasakojo J. Petkevičius.
Kažko ypatingai išskirtinio iš asmeninių Joninių švenčių neprisiminė ir Jonas Koryzna, verslininkas, Kauno miesto savivaldybės tarybos narys. Ir jo giminėje Jonų – nemaža, tiek mamos, tiek tėčio tėvai – Jonai. Gal kaip tik senelių garbei ir jam toks vardas suteiktas. Be jokios abejonės, žmonės žino, kad kalendoriuje toks vardas įrašytas, tai tą dieną Jonus sveikina. Juk tebegyvas Lietuvoje paprotys į gimtadienio šventę laukti pakvietimo, o ar sveikinti varduvininką, – kiekvienam laisva valia apsispręsti.
„Būdavo ir vainiką ąžuolų uždeda, juk anksčiau tai buvo madingiau, nei dabar. Taip, Joninės, galima sakyti, tapusios visų švente, net jei šalia nėra nei vieno Jono, nei Janinos.
Aš nesureikšminu vardo, nes nemanau, kad jis kažkuo susijęs su žmogumi, šaukiamu tuo vardu. Žmogus kuria vardą, o ne atvirkščiai. Man kiekvienas vardas yra gražus, jei už to vardo – gražus žmogus”, – tokią trumpą nuomonę portalui „Kas vyksta Kaune” išsakė J. Koryzna.
P. s. per pirmąjį šių metų ketvirtį 45 naujagimiai Kaune registruoti Jono vardu. Populiariausių vyriškų vardų dešimtuke šis vardas yra septintas. Visoje Lietuvoje populiarumo aukštumas Jono vardas buvo pasiekęs 2015-2016-aisiais.
