Taip jau sutapo, kad beveik tuo pat metu, kai Kauno miesto savivaldybė įspėjo keturias nepilnametes atžalas tvarkingai auginančią šeimą apie būtinybę apleisti jai išnuomotą 3 kambarių socialinį būstą, (nes Kauno išrinktieji numatė tik trejų metų terminą nepasiturintiems gyventojams naudotis tokia parama), savivaldybės administracijos direktorius Tadas Metelionis supažindino miesto tarybos narius su Kauno vystymo iki 2030-ųjų strategijos planu.
Pristatydamas naują programinį dokumentą Tarybos posėdyje, T. Metelionis kalbėjo, jog savivaldybė sieks, kad per artimiausius metus Kaune gyventojų skaičius viršytų 300 tūkstančių. Todėl bus investuojama daugiau į Šilainius bei kitus daugiabučių rajonus, kad žmonės iš Kauno neišsikeltų gyventi į gretimą Kauno rajono savivaldybę. Kur tenka statytis individualius namus bulvių laukuose, be jokios infrastruktūros. O paskui jie važinėja iš rajono dirbti į miestą, sudarydami transporto spūstis Kaune.
Čia jau galima priminti, kad vietą gyventi Kauno rajone pasirinkęs ir buvęs miesto savivaldybės administracijos vadovas Vilius Šiliauskas, dabar vadinamas įtariamuoju. Kita vertus, tūkstančiai Kauno gyventojų kasdien keliauja dirbti į rajoną, miesto biudžetui garantuodami savo mokesčius, kurie atitenka tai savivaldybei, kurioje gyvenamoji vieta deklaruota.
Šeimai, kuri netrukus neteks socialinio būsto, pasiūlyta laikinai glaustis miesto savivaldybės įsteigtame ir krizių atvejais pagalbą teikiančiame centre. Čia juos konsultuos iš mokesčių mokėtojų lėšomis sudėto biudžeto algas gaunantys specialistai, kurie pamokys, kaip savarankiškai tvarkytis savo gyvenimą, kad galėtum išsiversti be socialinės paramos. Beje, socialinio būsto nuoma šeimai kas mėnesį kainuoja 150 eurų. Būstų nuomos rinkoje kainos – kelis kartus didesnės.
Niekam ne paslaptis, kad galimybės Kauno mieste išsinuomoti socialinį būstą tenka laukti ne vienerius metus, nes jų paprasčiausiai trūksta. Sulaukus eilės, būstas išnuomojamas, jei vienam šeimos nariui per mėnesį tenka mažiau nei 300 eurų pajamų. Tie, kas gyvena iš pašalpų, tokio „normatyvo“ ilgai nepasiekia ir nesistengia siekti.
Dirbantys, negirtaujantys, vaikus auginantys tėvai, neretai stokodami lėšų savo atžalų normalių poreikių užtikrinimui (apie reklaminę „gerovės valstybę“ tokiose šeimose nekalbama), deja, didelių atlyginimų iš savo darbo negauna. Gal jiems trūksta išsilavinimo, gal kitos priežastys tai nulemia, – kiekviena šeima – savas pasaulis, savos galimybės ir siekiai, savos perspektyvos. Gaila, kad neretai ir vaikų ateitis formuojama nepriteklių pilnoje dabartyje.
Nepriteklių tikrai nepatiria kitų „kastų“ gyventojai, kurie turi savo verslus, perka nekilnojamąjį turtą ir gali gauti savivaldybės finansinę paramą jam pagerinti, netgi per mėnesį užsitikrindami tūkstantines pajamas. Ginkdie, niekas į svetimą kišenę lįsti neketina, tačiau kai kelių viešbučių ir kitokio verslo savininkas, pavyzdžiui, miesto centre nusipirkęs paveldinį statinį, jį atremontuoja, sulaukęs iš miesto biudžeto per specialią savivaldybės programą keliasdešimt tūkstančių eurų paramos (kad po remonto galėtų nuomoti biurams patalpas), visuomenei norėtųsi bent minimalios teisybės.
Programa – ne programa, tačiau tie pinigai, kaip bežiūrėsi, parama. Kai ją ima milijonierius, tai, savaime aišku, jos socialine niekas nevadina. O kadangi kai kam „dievulis visko davė, tiktai nedavė „gana“, tai į statinių fasadus sudedama nemažai visų dirbančių kauniečių sudėto biudžeto pinigų. Tiek milijonieriams, tiek biudžetinėms įstaigoms ar religinėms bendruomenėms priklausančių pastatų atžvilgiu taip nutinka. Fizinio asmens turtinė padėtis neatima galimybės jam tapti remiamam. Aišku, miesto vaizdas po paveldo statinių atnaujinimo tampa gražesnis, bet kažkodėl iš Kauno vis tiek gyventojai tebebėga. Prieš keliasdešimt metų jų skaičius artėjo prie 400 tūkstančių, dabar ir 300 tūkstančių nesiekia.
„Nuo 2015 metų, kuomet pradėta Paveldotvarkos programa, bendromis miesto savivaldybės ir kauniečių pastangomis atnaujinta beveik 150 fiziniams bei juridiniams savininkams priklausančių Kauno pastatų. Per visą programos gyvavimo laikotarpį Savivaldybė investavo daugiau kaip 3 mln. eurų. Vien pernai sutvarkyta 15 pastatų, tarp kurių – ir daugeliui gerai žinomų, – Perkūno namas, Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejus Rotušės aikštėje, Pelėdų kalne įsikūręs Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų fakultetas bei kiti išskirtiniai objektai. Beveik dvi dešimtys savininkų suplanuotų pastatų tvarkybos darbų perkelti į šiuos metus, – teigė Kauno miesto savivaldybės administracijos atstovai, fizinių asmenų tvarkomos nuosavybės nepaminėdami.
Šiemet pagal Paveldotvarkos programą medinių pastatų atnaujinimui gali būti skirta iki 75 proc. visų kaštų, o mūrinių statinių Senamiestyje ir Naujamiestyje tvarkybos darbams numatytas iki 50 proc. dalinis finansavimas. Už šias lėšas gali būti tvarkomi fasadai, įrengiamas dekoratyvinis apšvietimas, pastatai pritaikomi neįgaliųjų poreikiams. Gerokai supaprastinta mažesnės apimties darbų atlikimo tvarka. Kai tvarkant fasadus nekeičiamas apdailos spalviškumas ir medžiagiškumas, gyventojai Paveldotvarkos programoje gali dalyvauti ir neturėdami techninio projekto bei statybos leidimo (jei tai leidžia Statybos įstatymas).
Dalinį finansavimą pasiūlyta skirti 14 savivaldybės nekilnojamosios kultūros vertybių, įtrauktų į 2021 metų Kauno miesto savivaldybės paveldotvarkos programos lėšomis finansuojamų objektų sąrašą, kai tvarkybos darbus numatoma baigti 2022-aisiais, taip pat – 30 kitų Savivaldybės nekilnojamosios kultūros vertybių tvarkymui, iš kurių 4 – medinės architektūros pastatai. Numatoma dalinai finansuoti 11 tvarkybos darbų projektų parengimą.
Finansuotinų šiemet objektų sąraše didžiausia lėšų suma (146 440 eurų) numatyta pastatui A. Mickevičiaus g. 9 (tarpukariniams VDU Medicinos fakulteto rūmams), kuklesnių miesto biudžeto lėšų (92 590 eur.) šiemet sulauks Šv. Mikalojaus bažnyčios ir benediktinių vienuolyno statinių komplekso klebonijos atnaujintojai. Šiam objektui ir pernai buvo skirta nemažai lėšų. O mažiausia paramos suma šiemet numatyta Laisvės al. 100 adresu nuo seno veikiančiai „Vilties vaistinei“ (fasadų tvarkybos darbams – 6600 eurų).
Kaip antradienį Kauno miesto tarybos posėdyje aiškino Saulius Rimas, savivaldybės administracijos Kultūros paveldo skyriaus vedėjas, Paveldotvarkos programa veikia savanorišku principu. Prašoma paramos suma paprastai būna įrašoma paraiškoje, ir pagal parengtą specialią sąmatą ji atitinka realią rinkos kainą.
Beje, prieš keletą metų universiteto parduotas vienas iš miesto centre esančių paveldo objektų, kurio tvarkymui pernai ir šiemet paprašyta savivaldybės paramos lėšų, yra legendinio tarpukario Pieno centro pastatas Laisvės alėjoje, bet iki šiol jokių ženklų nesimato, kad jis būtų atnaujinamas. Todėl skyriaus vedėjo paklausta, kiek iš viso kartų fizinis ar juridinis asmuo gali paramos prašyti bei ją gauti. Atsakydamas į klausimą, S. Rimas šių eilučių autorei paaiškino: „Savininkas vėl pateikė paraišką dėl lėšų skyrimo, ir ji atitinka kriterijus, tai lėšos vėl skirtos. Jeigu nieko nepadarys, pinigai nebus išmokami“.
