Nuo tarpukario Vilijampolėje veikiančią „Panerių“ vaistinę iki šiol šildo krosnys, o darbuotojos į pacientus kreipiasi vardais – Kas vyksta Kaune

Nuo tarpukario Vilijampolėje veikiančią „Panerių“ vaistinę iki šiol šildo krosnys, o darbuotojos į pacientus kreipiasi vardais

„Panerių“ vaistinė./ R. Tenio nuotr.

Jei norite pakeliauti laiku atgal, jums reikėtų apsilankyti Jurbarko ir Panerių gatvių sankirtoje, kur nuo 1936 m. veikia „Panerių“ vaistinė. Įstaigoje iki šiol kūrenamos dvi krosnys, išlikę autentiški baldai, net kėdės, gelbstinčios nuo hemorojaus, patalpoje veši galybė gėlių. 

Apie interjero unikalumą, meilę darbui ir socialinės vaistinės idėją pasakoja mintinai pacientų ligos istorijas žinanti UAB „Panerių vaistinė“ direktorė Aldona Pakrijauskienė. Ji čia darbuojasi nuo 1984 metų, tad istorijų – į valias.

Dar 1941 m. vaistinėje įprastai dirbdavo: vedėjas, vedėjo pavaduotojas, skyriaus vedėjas, defektorius (receptorius), kontroliuotojas, asistentas, signarantas, sanitarė, laborantas analitikas, analitinės-kontrolinės laboratorijos vedėjas, chemikas analitikas, ūkio laborantas, vaistų sandėlio vedėjas ir jo pavaduotojas, prekių atrinkėjas bei kt./ Metraščio nuotr.

Atidaryta tarpukariu

Namas, kuriame įsikūrusi vaistinė, buvo pastatytas apie 1906 m. Įstaigoje vartome vaistinės metraštį, jame užfiksuota, kad „Panerių“ vaistinė oficialiai atidaryta 1937 m. sausio 12 d. Steigėjas – Eduardas Danilevičius. Po kelių mėnesių jis vaistinę pardavė Emilijai Juškevičienei. 1939 m. įstaigos vedėju dirbo chemikas vaistininkas Vaclovas Survila. Užfiksuota, kad tais metais vaistinėje dirbo vienas chemikas vaistininkas ir vienas mokinys, o receptų registravimo dienyne per metus įrašyti 7864 receptai.

1940 m. nacionalizavus vaistinę jai suteiktas pavadinimas „Nr. 56“ („Panerių“ vardą atgavo 1980 m.).

Kapitalinis remontas pastate atliktas 1954 metais, iki tol asistentai dirbo oficinoje. Buvo įrengtas asistentų kambarys, materialiniai kambariai (vaistinių medžiagų atsargų patalpos). Likęs įrašas, kad „darbo krūvis labai didelis, patalpos ankštos“.

1962 m. vyko oficinos rekonstrukcija, gauti nauji baldai.

Oficina (prekybos salė) būdavo puošni. Joje stovėdavo spintos su stikliniais ar fajansiniais indais. Įmantrios indų formos ir dailiai užrašytos raidės puošdavo įstaigą. Induose laikyti skysčiai, tepalai, milteliai. Oficinoje būdavo ir prekystalis su vitrina, asistento stalas su svarstyklėmis ir prietaisais vaistų gamybai. Darbuotojai dirbdavo stovėdami. Lankytojai galėdavo prisėsti ant suolo ar kėdės ir palaukti, kol bus pagaminti vaistai./ Metraščio nuotr.

Metraštyje pažymėta, kad „Panerių“ vaistinė iki 1966 m. aprūpindavo medikamentais Romainių TBC sanatoriją, Kauno miesto kūdikių namus, visus fabrikų ir gamyklų med. punktus, darželius, lopšelius. Vaistinei buvo priskirti punktai: Vilijampolės I eil., Inkaro I eil., Sargėnų I eil., Sitkūnų II eil., Lapių II eil. ir nuo 1964 m. birželio – optikos skyrių.

„Nebuvo vandentiekio, neturėjome sąlygų destiliuoti vandenį, veždavome iš kitų vaistinių. Transporto neturėjome. Vaistinė budinti“, – paliktas įrašas metraštyje.

Senoji Neries krantinės vaistinė
Išlikęs vaistinės tambūras (prieangis). Beje, vaistinė dirbdavo ir naktį, vaistai būdavo paduodami per langelį./ R. Tenio nuotr.

Metraštyje likęs dar vienas įdomus įrašas: „1993 m. birželio 24 d. paskelbiama apie lito – Lietuvos Respublikos nacionalinės valiutos įvedimą. Pirmasis lankytojas mokėjo litais 1993 m. birželio 29 d. Tai buvo Vaclovas Vitkus gim. 1944 m. 09.30, apipavidalintojas, dailininkas, baigęs aukštesniąją meno mokyklą. Pirko už 10 litų 53 centus“, – pažymėta vaistinės knygoje.

Senoji Neries krantinės vaistinė
Knygoje „Lietuvos farmacija XX amžiuje“ (aut. R Stonkutė-Žukienė) rašoma, kad 1938 m. Lietuvoje veikė 327 vaistinės, viena jų – „Panerių“. Kadangi vaistinę įrengti atsieidavo brangiai, jų patalpos buvo nedidukės – miesto vaistinė įprastai užimdavo 50-60 kv. m./ R. Tenio nuotr.

Kaip socialinė vaistinė

„Panerių“ vaistinėje Aldona Pakrijauskienė dirba nuo 1984 m. Baigusi medicinos institutą pirmiausiai ji gavo paskyrimą dirbti Santaros klinikose Vilniuje, po to išvyko darbuotis į Kauną, senąją vaistinę Vilijampolėje.

Darbo stažas šioje vaistinėje – 38 metai. Kodėl taip ilgai? Aldona atviravo, kad jai patinka padėti žmonėms, išklausyti, patarti, o šioje vaistinėje tam galima skirti pakankamai laiko, juolab, kad lankytojai čia gausiai nesiveržia.

Senoji Neries krantinės vaistinė
„Mano močiutė pasakojo, kad kai nebuvo P. Vileišio tilto, iš Aleksoto į Vilijampolę žmonės persikeldavo Nemunu. Čia buvo didelė turgaus aikštė, stovėjo ir „Panerių“ vaistinė, močiutė eidavo į ją vaistų pirkti. (…) Viena garbaus amžiaus pacientė pasakojo, kad ateidavo į šią vaistinę būdama 5 metų ir močiutė ją pasodindavo ant šitų išlikusių kėdžių sėdėti, palaukti kol apsipirks. Dar kiti „ant kampo prie vaistinės“ skirdavo pasimatymus“, – prisiminimais dalinosi A. Pakrijauskienė./ R. Tenio nuotr.

„Kai kelią dvejus metus rekonstravo ir P. Vileišio tiltas buvo uždarytas, jautėsi, kad lankytojams kažkiek padedi, nereikia žmogui toli važiuoti per aplinkui. Dirbame individualiai, taip ir išsilaikome“, – pasakojo A. Pakrijauskienė.

Ji pažymėjo, kad šioje Vilijampolės dalyje mažai daugiabučių, beveik nėra pirminių sveikatos priežiūros centrų, gydytojų kabinetų, tad aplinkiniai ateina į vaistinę. Klientai daugiausiai vyresnio amžiaus, ištikimi – lankosi čia daugybę metų. Netrūksta ir studentų praktikantų, kurie nori padirbėti netinklinėje vaistinėje.

Senoji Neries krantinės vaistinė
Vaistininkė Aldona mena, kad anksčiau patalpose darbuodavosi 24 žmonės, dabar – vos du/ R. Tenio nuotr.

„Yra vaistininkų, kurie parduoda tą, ką reikia parduoti, o ne ko prašo pacientas. Nesibaigia akcijų maratonas… Mes dirbame kiek kitaip, koncentruojamės į farmacinę paslaugą, kad žmogui plačiau paaiškintume, nurodytume veikimą su kitais vaistais. Pažįstame žmones, žinome jų ligų istorijas. (…) Čia kaip socialinė vaistinė, kartais tik pasikalbi ir to užtenka. Nespaudžiam, kad būtinai tą dieną pirktų“, – sakė A Pakrijauskienė.

Pokalbio metu keli pirkėjai pasisakė: „Čia vietinė vaistinė, slobodianska. Ateinu, nes arčiau namų. Farmacininkė maloni, gali atvirai pakalbėti, pataria. Pažįstu ją daug metų, pasitikiu“, – atviravo vaistinėje atsipūsti prisėdusi Augenija.

„Čia visi savi, kaip kaime“, – pridūrė kita trumpam įlėkusi vilijampolietė.

Senoji Neries krantinės vaistinė
Iki šiol vaistinėje kūrenamos dvi krosnys./ R. Tenio nuotr.

Iki šiol kūrena krosnis

Vaistinėje iki šių dienų išliko dvi krosnys, jos nesiilsi ir šiandien. „Krosnimi ir šiais laikais kūrename. Anam kambary kaip tik šiandien pakūriau, pašilo“, – sakė pašnekovė ir pridūrė, kad paskutinį kartą remontas vaistinėje darytas maždaug prieš 20 metų: išimti balkiai, pakeisti senieji šviestuvai ir kt.

Anksčiau viduje buvo senovinė „mikrobangų krosnelė“ – įmūryta skylė su durelėmis. Pradėjusi dirbti vaistinėje Aldona su kolegomis ten šildydavo sumuštinius.

Senoji Neries krantinės vaistinė
Senoji išlenkta kėdė. Likęs pasakojimas, kad ant tokių kėdžių sėdint, esą, nesusirgsi hemorojumi./ R. Tenio nuotr.

Likusios ir vaistų spintos, stalelis, kėdės, grindys, seni indai, receptai, signatūros.

Anksčiau vaistai įstaigoje būdavo gaminami atvirai, kad pacientai matytų. Ši paslauga jau senokai nunyko.

„Dabar vaistus gamina laboratorijose, nes gydytojai neberašo individualių receptų. Laikai pasikeitė“, – konstatavo A. Pakrijauskienė.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin
Share on email
Rekomenduojami video
TOP NAUJIENOS
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
Naujausios žinios
EISMAS
112
LAISVALAIKIS
KULTŪRA
VERSLAS
MOKSLAS IR IT
SPORTAS
POLITIKA