Ant „Pelėdų kalno“ nugriaudėjo pankiškas D. Liškevičiaus ir jo grupiokų performansas – Kas vyksta Kaune

Ant „Pelėdų kalno“ nugriaudėjo pankiškas D. Liškevičiaus ir jo grupiokų performansas

delfi.lt / Evelina Joteikaitė 2022/04/16 11:37
Autoriaus asmeninio archyvo nuotr.

Ko gero, nėra tokio žmogaus, kuris be šypsenos prisimintų mokyklinius ar studijų laikų nuotykius, kai vietoj užsiėmimų su draugais atsidurdavę visai kitose lokacijose, nei privalėdavo būti. Tačiau ne dažnas šitame išdykybės žemėlapyje gali pažymėti Pelėdų kalną (dar žinomą kaip Ąžuolų kalną) Kauno Žaliakalnyje, kuris tokį pavadinimą įgijo dėl parką juosiančią tvorą puošiančių pelėdų skulptūrų. Iš Kauno kilęs skulptorius, tarpdisciplininio meno ir instaliacijų kūrėjas, scenografas Dainius Liškevičius – būtent iš tų laimingųjų. Jo nauja paroda „Atskris ir išskrido“, kuri rodoma „Pelėdų kalno“ galerijoje yra tampriai susijusi su Stepo Žuko taikomosios dailės technikumu (dabar Kauno meno mokykla), kur jam yra tekę studijuoti.

Šimtas metų!

Paklaustas, ar sugrįžęs į išvaikščiotų takų trasą pajutęs šildančią nostalgiją, menininkas užtikrintai atsako, kad ne – tai esą labiau panašu į ano laikmečio apmąstymą: „Tai buvo prieš Lietuvos nepriklausomybę, kai vyravo visai kitas politinis backgroundas, fonas, turėjęs labai daug įtakos ir studijoms, ir galimoms temoms. Neįvardinčiau to kaip nostalgijos, labiau tai apmąstymai. Taip, nostalgija kažkokia gali užklupti, bet visa taip seniai praėjo – bandai prisiminti, kaip buvo.“

Šią savo parodą menininkas įvardino kaip netradicinę, nes vieta, kurioje ji rodoma, yra išskirtinė: tuometinis Stepo Žuko technikumas, kuriame studijavo D. Liškevičius, šįmet mini garbų jubiliejų – jam sukanka šimtas metų.

„Teko apmąstyti, kuo ši mokykla buvo man svarbi. Kilo daug minčių, prisiminiau savo baigiamojo diplominio darbo istoriją, kuri konkrečiai siejosi su vadinamuoju Pelėdų kalnu. Daugiau nei prieš trisdešimt metų dariau diplominį – turėjau sukurti Jurbarko Vinco Grybo muziejui stulpą- rodyklę, kurios paskirtis – atkreipti dėmesį, kitaip sakant, kad turistų autobusai nepravažiuotų pro šalį. Tokia architektūrinė dalis, prie tvoros. Tai sodybai sukurtą pelėdą išdrožiau iš ąžuolo – didžiulė, trijų su puse metrų ar keturių… Ši paroda ir prasidėjo nuo prisiminimų, mano kelionės į Jurbarką, pasižiūrėjimo, kaip dabar atrodo muziejus ir mano darbas“, – pasakojo D. Liškevičius.

O jis, menininko žodžiais tariant, kaip vakar paliktas, nors pats muziejus, anot menininko, smarkiai pasikeitęs, renovuotas.

Ar pamačius savo senesnius kūrinius nesinori ko nors juose pakeisti? „Geriausia – negadinti, kaip padaryta, taip. Dažnai tapytojai pradeda taisyti senus darbus po kažkiek metų, daug tokių pavyzdžių esu matęs, – tikrai geriau nereikia. Jei yra praėjęs didžiulis laiko tarpas – negalima liesti to kūrinio, ir kažką daryti“, – įsitikinęs kūrėjas.

Pankiškas performansas su grupiokais

Jurbarke esančio stulpo-rodyklės autorius pasakojo senąjį savo darbą tiesiog nusifotografavęs.

„Tai tapo plakatu, dar vienu kūriniu toje pačioje parodoje. Tų pelėdų daug, yra ir kitas objektas, kuris tiesiogiai siejasi su pelėda. Pagrindinis parodos akcentas – pelėdos laiškas, leidžiantis pačiai galerijos erdvei dalyvauti ekspozicijoje. Tikrai labai graži erdvė – su viršutiniu stoglangiu. Mąsčiau apie pačią instituciją – mokyklą, kaip meno šventovę, kurioje teko studijuoti.

Dėl to įkomponavau tą pelėdos laišką (pelėdos ekskrementus ant drobės). Tačiau čia istorija kita: eilę metų pas mane sodyboje tupėdavo pelėda ir vis rašydavo tokius… „laiškus“. Paskutiniam jos laiškui, kurį paliko, spėjau patiesti drobę – ji išskrido. Norėjau įkontekstinti tą pelėdą, Pelėdų kalną, meno mokyklą“, – sumanymą aiškino D. Liškevičius ir pridūrė, kad šis pasakojimas visgi neatskleidžia kūrinio kodo – palikta vietos žiūrovui pačiam pabandyti susigaudyti.

Sugrįžimas laiku atgal menininkui priminė mokykloje sutiktus dėstytojus, grupiokus.

„Minėto mano diplominio darbo vadovas buvo Juozas Širvinskas, kuris patikėjo daryti tą projektą. Svarbūs ir grupiokai, kurie padėjo jį užbaigti, kurie studijavo su manimi kartu, dėl to juos pakviečiau į parodos atidarymą – keletas jų ir atvyko! Suorganizavome pankišką performansą – vaikščiojome po teritoriją, vietose, kuriose dažnai lankydavomės nenuėję į paskaitas, kitąsyk ir po jų – ant Pelėdų kalno. Tokia tarsi kita parodos dalis – pasivaikščiojimas po teritoriją su dar vienu savo „įrankiu“ – elektrine gitara“, – dalijosi patirtais įspūdžiais D. Liškevičius, vadinamas vienu aktyviausių Lietuvos „lūžio kartos“ menininkų.

D. Liškevičius sakėsi esąs dėkingas mokyklai, tai vietai, į kurią, tikriausiai, dar ne kartą teks atvykti.

„Toje teritorijoje yra Laikinoji M. K. Čiurlionio galerija, kur atsidarys kita paroda – „KaunasVilnius: nuversti kalnus“ – ten eksponuosiu kitą savo kūrinį. Už šimto metrų, tiesiog kitame pastate! Rodysiu projektą „Ramybė“, kuris pasakoja apie Kauno penkiaaukštį, bendruomenę, gyvenusią jame sovietiniais laikais – kaip jie bandė kurti savo aplinką, atsilaikyti prieš ideologinius gniaužtus, tuometines normas. Paroda vyks per du miestus – kartu bus ir Vilniuje, MO muziejuje, tai „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis“, – apie tolimesnius planus kalbėjo pašnekovas.

Įžiebė vilties simbolį

Atgimimo nuotaikos vėl gyvos, – sakau kūrėjui, anot meno tyrėjų, ženkliai prisidėjusiam prie dailės raiškos atsinaujinimo po Nepriklausomybės atkūrimo.

„Ruošiant šią parodą Ukrainoje dar nebuvo prasidėjęs karas, savo žiauriąja dalimi. Prasidėjus karui – dingo motyvacija susikaupti, ką nors daryti… Viskas praranda prasmę, pagalvojus apie tai, kas vyksta. Bet gyvenimas turi judėti… Taip mąstydamas į parodą įtraukiau ir šį kontekstą – įžiebiau geltoną lempą balkonėlyje, kaip ženklą, nuorodą į Ukrainos karą, – kaip viltį, žvaigždę, saulėgrąžą. Toks elementas – smulkus, bet pastebimas, man svarbus“, – sakė pašnekovas.

Šiandien menininkų, regis, laukia nemenkas iššūkis – vėl tenka kalbėti apie prigimtines teises ir laisvę. Ar pastebįs kaip kinta kūrybos tematika, ar tai, kas mus šiandien supa labiau panašu į palaikymo ženklus? D. Liškevičiaus, savo kūryboje tolygiai plėtojančio instaliacijų, fotografijos, performanso ir kitas sritis, manymu, dabar vykstantis procesas – natūralus.

„Reikia laiko apmąstyti visus vyksmus. Vieni menininkai greičiau reaguoja, iškart, kitiems – reikia laiko apmąstyti, absorbuoti ir jau tada sukurti kūrinį. Priklauso nuo kūrėjo, koks jis, ką daro, kokia kryptimi dirba; bet reakcija jau yra, daug menininkų kuria. Kuriami plakatai, performansai, kinas… Tas karas, kaip žinome, tęsiasi jau seniai. Liūdna režisieriaus Manto Kvedaravičiaus mirtis Mariupolyje… Ateityje, manau, bus dar daugiau kūrinių, kurie kalbės apie šį karą, šį laikotarpį, totalitarizmą. Kuo visa tai baigsis, niekas nežinome, tikėkimės, kad laimėsime“, – kad pasaulis sugrįš į savo vėžes vylėsi D. Liškevičius.

Tik už arba prieš

Regis, ne vienam iškyla klausimas, kokia pagrindinė meno ir kultūros užduotis dabartiniu metu, į ką koncentruotis. Juntamas tarsi mėtymasis, neapsisprendžiant, kas gi iš tiesų tokiomis akimirkomis yra svarbiausia. D. Liškevičius pastebi, kad tai platus diskusijos ratas. Pirmiausia, anot jo, dabar vyksta labai emocionali reakcija į įvykius.

„Dabar vykstantis karas iššaukia emocionalią reakciją. Taip, kūrėjas yra atsakingas, jis turi išvengti arba atsiriboti nuo ideologijų – kalbu apie Rusijos menininkus, atlikėjus, kompozitorius, režisierius… Turi pasakyti, pranešti savo požiūrį apie tai, kas vyksta. Sudėtingas dalykas, bet labai aiškus – nebėra kaip būti per vidurį. Tik už arba prieš. Jeigu kalbėti apie Lietuvoje vykstančius dalykus, tokius kaip keičiami gatvių pavadinimai ar paminklai… kiekvienas sprendimas geresnis ar blogesnis. Vienur gal tai geras sprendimas, kitur – grynai emocinis“, – sakė D. Liškevičius.

Pasak menininko, sunku būti tolerantiškiems, kai pameni okupaciją su visais mūsų kultūros griovimais. Bet kai kuriais atvejais, D. Liškevičiaus manymu, prasilenkiama, viskas per daug politizuota. „Kad ir Petro Cvirkos paminklas – kur kareiviai su šautuvais stovintys miesteliuose, o kur Cvirka, kuris nebuvo kažkoks vadas, o rašytojas? Tačiau to neįmanoma išvengti – kai vyksta griovimo procesai, su ta didžiule lavina griūna daug kas“, – sakė jis.

Dramaturgas Marius Ivaškevičius feisbuke išreiškė nusistebėjimą. „Ko aš nežinojau apie karą, tai, kad jam vykstant, taip išauga dėmesys kultūrai.“

Komentuodamas šią citatą D. Liškevičius pakartojo tai, ką yra daug kartų sakęs – patriotizmas – viena iš kaukių.

Žmonės tampa dideliais patriotais, pradeda daryti tą ar aną, o prieš tai atstovavo visai kitai pusei. Klausausi, ką kalba kiti, ką praneša žiniasklaida. Nežinau, kiek bus teisingi sprendimai, o kurie ne, kodėl anksčiau kažkas neįvyko… čia labai daug politikos. Kad kultūra susiję su politika – visi žinome tai. Tiesiog kažkokios ribos gali būti. Kaip matome iš Rusijos pusės – kultūra naudojama kaip minkštoji galia, labai smarkiai. Sankcijų ėmimasis – turime tai daryti, Rusijos visuomenė turi galų gale apsispręsti, kaip nori gyventi – ir kūrėjai, ir kareiviai, ir kosmonautai, ir paprasti piliečiai“, – kalbėjo jis.

Kaip tokio žiauraus karo fone užčiuopti kūrybinį impulsą?

„Kūrėjams, kaip ir visiems piliečiams – sukrėtimas, vyksta visų vertybių perkainojimas, prasmės ieškojimas. Visi patiria traumą… Gerai prisimenu 91-uosius, kai iš mūsų išėjo rusų armija, įvykius prie parlamento, kur užmoviau pasą ant gynybinės tvoros… Visai neseniai rodė ukrainiečių režisieriaus Sergejaus Loznicos filmą „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“. Atrodo, keturių valandų filmą kaip vadovėlį peržiūrėjau, ir dabar, tarsi viskas kartojasi, taip šalia… tiesiog baisu. Dėl to kyla bangų, kurios sudrumsčia mūsų visų – ir kultūrinį, ir paprastą gyvenimą, vyksta nenuspėjami procesai – griovimai, uždraudimai, blokados ir t.t. <...> Bėdos suvienija visuomenę, ji daro tai, kas svarbiausia tuo metu – negandos apjungia, parodo, kad galime įveikti… ir nuveikti“, – sakė jis.

D. Liškevičius apdovanotas Įdomiausio jaunojo menininko prizu parodoje „Duona ir druska“, ŠMC, Vilnius (1994), II laipsnio diplomu už kūrybinius darbus, Cite Internationale des Arts rezidencijoje, Paryžiuje (1995), Antano Mončio premija (2003).

2015-aisiais D. Liškevičiaus instaliacija „Muziejus” pristatyta Lietuvos paviljone tarptautinėje Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje.

2021 m. už kultūrinių stereotipų kritiką šiuolaikinio meno formomis menininkui įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija.

D. Liškevičiaus kūrinių yra įsigiję šalies muziejai, kolekcininkai Lietuvoje ir užsienio šalyse.

Daugiau naujienų skaitykite čia.

Rekomenduojami video
TOP NAUJIENOS
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
Naujausios žinios
EISMAS
112
LAISVALAIKIS
KULTŪRA
VERSLAS
MOKSLAS IR IT
SPORTAS
POLITIKA