Įvertino Rusijos grėsmę Lietuvai: kada rusai išsilaižys žaizdas ir kam gali ryžtis po Ukrainos – Kas vyksta Kaune

Įvertino Rusijos grėsmę Lietuvai: kada rusai išsilaižys žaizdas ir kam gali ryžtis po Ukrainos

delfi.lt / Vaidas Saldžiūnas 2022/04/06 09:56
Valdemaras Rupšys / DELFI nuotr.

Siaubingi vaizdai iš Bučos, kurią palikę rusų kariai nukankino, sušaudė šimtus civilių gali būti tik dalis vis labiau atsiveriančio siaubo Ukrainoje. Rusija elgiasi barbariškai, kaip darė šimtmečius. Ir neketina sustoti, nes jau neturi ką prarasti. Paramos Kremliaus veiksmams netrūksta net Europoje, kur plazda agresijos simboliu tapusi Z raidė. O jeigu tai – dar ne pabaiga? Jei net ir po nesėkmių Rusija atsigaus, eis toliau ir kitu taikiniu tapsime mes?

Pasišlykštėjimas, siaubas, sumišęs su pykčiu, bejėgiškumu ir kitomis aštriomis emocijomis – tai dabar, regis, išgyvena ne tik ukrainiečiai, bet ir likęs civilizuotas pasaulis, išvydęs vaizdus iš Irpinės, Bučos. Tokius vaizdus išties patartina žiūrėti tik stiprių nervų ir vyresniems, nei 18-os metų asmenims.

Po to, kai kontratakuojanti Ukrainos kariuomenė perėmė į šiaurę nuo Kyjivo esančių ir beveik mėnesį rusų karių okupacijos žiaurumus patyrusių teritorijų kontrolę, emocijas valdyti vis sunkiau. Karas Ukrainoje jau ir taip sukėlė įvairiausių reakcijų bangą – nuo susižavėjimo ukrainiečiais, visokeriopos paramos jiems iki atsargaus optimizmas, susijusio su Ukrainos kontratakomis.

Niekur nedingo ir nerimas dėl tolesnių Rusijos bandymų užgrobti kuo daugiau teritorijų Rytų Ukrainoje, kur į Donbaso frontą dabar rusai, regis, meta visus savo pajėgumus. Vis dėlto Bučos siaubas, regis, įstrigo ilgam.

Neišnyksta ir kirbanti mintis, kurią nesyk kartojo ir Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, kad po jo šalies ateis Lietuvos, Latvijos ir Estijos eilė – tai šios valstybės esą taps kitu Rusijos taikiniu, jeigu Ukraina žlugs. Ji dar nežlugo – priešininkų nuvertinta ir paniekinta Ukraina ne tik sudavė skaudžių smūgių Rusijos pajėgoms, bet ir labiau nei bet kada suvienijo valstybę, kurios egzistavimu viešai abejojo Vladimiras Putinas.  Bet Ukraina dar nelaimėjo, karas dar nesibaigė: operacinės pauzės, žaizdų išsilaižymas ir pajėgų telkimas prieš dar vieną puolimo bangą tėra vienas ryškiai matomas akcentas, kurio ėmėsi Rusija.

Kitas akcentas kelia daugiau nerimo dėl pasirinktos, galimai negrįžtamos Rusijos krypties: agresyvi, savo rėmėjus po Z raide telkianti šalis net ir giliai įklimpusi, patyrusi katastrofiškų nuostolių, regis, ketina toliau kariauti nepaisydama nieko.

Net ir dalis iš Rusijos sprunkančių piliečių ar užsienyje jau dešimtmečius gyvenančių rusų ne tik palaiko tai, ką daro Vladimiras Putinas, bet ir pučiasi: „mes jums dar parodysim“. Tokie, ir iš Kremliaus kontroliuojamų TV srūvantys grasinimai Europai, ypač Rusijos kaimynėms – ne atsitiktinumas.

„Z“ simbolio rėmėjų netrūksta

Tai, kad iš pradžių Rusijos agresija prieš Ukrainą pasireiškė miestų apšaudymais ir bombardavimais, o vėliau pasirodė plėšikaujantys rusų kariai, o tik jiems pasitraukus iš Bučos ir kitų okupuotų teritorijų, pagaliau, regis, kaip reikiant sukrėtė pasaulį. Bet tokių baisių vaizdų gali būti ir daugiau.

Lietuvos kariuomenės vadas generolas Valdemaras Rupšys tikino, kad Rusijos pajėgų elgesys Bučoje jam yra sunkiai suvokiamas, bet pernelyg nestebina.

„Bet kalbant apie Rusijos karių elgesį, man tai nieko naujo ir nieko stebinančio. Jeigu pasižiūrėtume istoriškai, kaip jie elgiasi okupuotuose kraštuose… Imkime kad ir Rytų Prūsiją, mes tą nutylime, bet per 4 mėnesius, net pokario 3 mėnesius praktiškai registruota per 1,4 milijono išžaginimų arba moterų savižudybių apie 200 tūkstančių po jų išniekinimo. Tai nieko nestebina, kaip jie ten elgiasi“, – sakė Lietuvos kariuomenės vadas.

Vis dėlto dar baisiau yra tai, kad net ir Bučos skerdynės, regis, nedaro didelio įspūdžio Kremliaus režimo rėmėjams tiek pačioje Rusijoje, tiek už jos ribų, pastarosiomis dienomis kalbama vis garsiau.

Pavyzdžiui, Rusijai istoriškai ištikima Serbija nuo pirmųjų karo neakivaizdžiai palaiko Kremlių – rusų veiksmus remiančios demonstracijos Serbijos gatvėse yra aiškus to ženklas. Ne toks akivaizdus palaikymas Rusijai yra iš pergalę rinkimuose švenčiančio Vengrijos premjero – su V. Putinu besibičiuliaujantis Viktoras Orbanas ir jo partija užsitikrino eilinę daugumą parlamente. Vokietijoje, kur nepaisant Z raidės prilyginimo nacistiniams simboliams toliau toleruojamos vietos rusakalbių ir Kremliaus rėmėjų palaikymo akcijos ir taip netrūksta dėl prieštaringos šalies pozicijos Rusijos atžvilgiu: dešimtmečius Kremlių rėmęs, toleravęs, net ir agresijos prieš Ukrainą atveju ukrainiečiams ginklus teikęs Berlynas užsitraukia ukrainiečių nemalonę dėl atsisakymo tiekti reikšmingesnę ginkluotę.

Istorijos apie įžūliai besielgiančius Rusijos piliečius skamba iš įvairų pasaulio kampelių – netgi Jungtinėse Tautose Rusija ciniškai pareikalavo surengti Saugumo Tarybos posėdį, kuriame Kremlius jau pasiruošęs pristatyti tariamus kaltuosius dėl skerdynių Būčoje – „ukrainiečių nacionalistus“.

Bet ir Lietuvos pašonėje, kaimyninėje Kaliningrado srityje pastebimos provokacijos. Apie tokias Delfi TV laidoje „Kaip pas žmones“, kuri buvo filmuojama prie pats Rusijos slenksčio, Pagėgių savivaldybėje, kalbėjo jos meras Vaidas Bendaravičius.

„Anoje pusėje tikrai matosi judėjimas, važinėja karinės transporto priemonės. Gyventojai patys sako, kad toks judėjimas yra suaktyvėjęs. Rusai ir ant naujo tilto per Nemuną buvo atvarę transporto priemonę su „Z“ raide ir paliko savo pusėje pusei dienos stovėti. Tai vis tiek yra provokacija“, – tvirtino V. Bendaravičius.

Dar prieš kelias savaites įregistravus pataisas, kuriomis siekiama Rusijos karinių pajėgų invazijos simbolį „Z“ prilyginti nacistiniam ir komunistiniam simboliui, ekspertai atsargiai įvertino tokį siūlymą, kaip sudėtingai įgyvendinamą.

Tačiau vien tai, kad ir pačioje Rusijoje, o ir Europoje netrūksta „Z“ gerbėjų, nevengiančių demonstruoti savo paniekos Vakarams bei rodančių paramą tam, ką daro Kremliaus režimas, regis, turėtų versti sunerimti: jei tokią kryptį pasirinkusi Rusija, nepaisant viso civilizuoto pasaulio pasmerkimo, sankcijų ir nesėkmių kare toliau demonstruoja agresyvias nuotaikas, ko iš tokios šalies galima tikėtis? Juo labiau, kad įtarimų dėl neramumų kurstymų jau pernai būta ir Lietuvoje.

Yra planas, pajėgumai ir šiek tiek laiko

Būtent žodžiai „o kas jeigu?“ ir „Rusijos agresija“ pastaruoju metu neatsitiktinai neišnyksta ir Lietuvoje: klausiama, komentuojama. NATO nuolat dalija patikinimus, kad bet kokia agresija iššauktų deramą atsaką – Lietuva būtų ginama. Atitinkamos pamokos iš karo Ukrainoje, pasak Lietuvos kariuomenės vado, jau taip pat analizuojamos, o galiausiai bus ir išmoktos.

Ypač akcentuojamas vadinamojo Suvalkų koridoriaus klausimas, pasak. Gen. V. Rupšio, tiek Lietuvoje, tiek visoje NATO susilaukia deramo dėmesio.

„Tai nėra naujiena Lietuvai, Baltijos šalims, Lenkijai ar bendrai NATO. Tai pagrindinis dėmesys. Negaliu atskleisti gynybos planų, bet vertiname pagal grėsmių analizę, indikatorius.

Valdemaras Rupšys / DELFI nuotr.

Aišku, po to, ką matome Ukrainoje ir identifikuojame pamokas, bus ir kitų ir kitokių išvadų bei sprendimų, bet mes esame pasiruošę ginti Suvalkų koridorių, yra aiškus planas, kaip veiktume“, – teigė kariuomenės vadas. Tai, kad yra planas dėl fortifikacinių įrengimų, kaip būtų išdėstyti manevro vienetai, kaip būtų sutelkta ugnies paramos, oro gynybos pajėgumai, regis, turėtų nuraminti.

Dar daugiau, tai, kad Rusija įstrigo Ukrainoje, Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims tam tikra prasme, bent jau žiūrint šaltai, yra naudinga: rusai ten priversti stiprinti savo pajėgas, o tai reiškia, kad ir iš šalia Lietuvos esančių pajėgumų perkeliami kovingiausi daliniai bei patyrę kariai. Jie taip pat patiria nuostolių.

Tiesa, gen. V. Rupšys, net ir pripažinęs, kad dėl ekonominių apribojimų – Vakarų taikomų sankcijų, Rusijai sunku bus atstatyti tą ekonominį potencialą ir kovinį dalinių pajėgumą po patirtų nuostolių, Kremlius dar turi rezervų ir juos jau įtraukinėja į karo mėsmalę. Žinoma, rezervistai yra prasčiau parengti, prasčiau aprūpinti, jiems būtų sunkiau vystyti sėkmingą puolimą ir bendrai tokia situacija reiškia, kad kol kas visas Rusijos dėmesys, tikėtina bus nukrypęs į Ukrainą ir tiesioginės karinės grėsmės Lietuvai dar kurį laiką nebus.

„Jei kyla klausimas ar puls šiandien, rytoj, per artimiausius 3-6 mėnesius, tai sakau ne, tokio puolimo nebus. Bet tolimesnėje, vidutinio laikotarpio perspektyvoje – 3-5 metų laikotarpyje reikia būti pasirengus bet kokiems scenarijams“, – įspėjo Lietuvos kariuomenės vadas.

Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas yra minėjęs ir pesimistiškesnius skaičius – nuo dviejų iki šešių mėnesių, kai Rusija esą galėtų testuoti NATO 5-ąjį straipsnį. Vis dėlto už tokias spėliones kada ir ar iš viso, regis, dar svarbesni buvo kiti gen. V. Rupšio išsakyti žodžiai.

„Po patirtos nesėkmės, nesvarbu, ar išlaikys tą užimtą Ukrainos dalį, po kažkiek laiko Rusija bandys atstatyti savo ginkluotąsias pajėgas, kovinį pajėgumą.

Grėsmė nedingusi, grėsmė gali paaštrėti. Bet mūsų privalumas žiūrint iš mūsų perspektyvos – mes žinome kam ruoštis, matome, kokie yra pajėgumai, ką rusai gali, kaip moka kariauti, ačiū dievui, kad nuo Japonijos karo jie dar nieko neišmoko“, – pareiškė kariuomenės vadas ir iš žurnalistų sulaukė juoko. Vis dėlto tokia užuomina apie Japonijos-Rusijos karą išties yra taikli analogija.

Kuo baigiasi Rusijai nesėkmingi karai

Apie tai, kad Karas Ukrainoje – tik pradžia ir kad netgi optimistiniai scenarijai rodo, jog Rusijos pasirinkta kryptis labai pavojinga kalbėta jau anksčiau. Vilniaus universiteto tarptautinių santykių ir politikos mokslo instituto docentas, karo studijų programos vadovas Deividas Šlekys yra įspėjęs, kad ir ateityje Rusijos niekas negalės ignoruoti, ji yra pernelyg didelė valstybė, ji bus prie derybų stalo.

Didžiausią nerimą turėtų kelti ne tiek Rusijos branduoliniai grasinimai, kurie tiesiog savaime negali būti atmesti, bet ir paties Rusijos elito pasiryžimas kariauti – net jei dalis Rusijos elito spruko iš šalies, o Kremlius turi didelių problemų mūšio lauke ir ekonomikoje, pasak D. Šlekio, vien tai, kad Rusija neišsigando ir ryžosi kariauti, gali rodyti viena –  ji tai gali pakartoti ateityje. Tai rodo ir Rusijos bei Vakarų istorija.

Net jei istorinės paralelės nėra idealus modelis, stengiantis paaiškinti šiandieninio Kremliaus veiksmus bei prognozuoti ateitį, paskutinį sykį Vakarai ir Rusija tiesiogiai kariavo dar XIX a. Krymo kare, kai Rusija patyrė pralaimėjimą. Tačiau ši D. Šlekio pateikta analogija nėra vienintelė – būtent generolo V. Rupšio įvardytas Rusijos ir Japonijos karas 1904-1905 metais taip pat yra vertas dėmesio, vertinant Rusijos (ne)išmoktas pamokas.

Minėtas konfliktas taip pat kilo vasarį, kai caro Nikolajaus II valdoma Rusija įtikėjo į „Geltonąją grėsmę“ bei „Baltųjų pranašumo“ rasistines teorijas. Jei šiais laikais Rusiją paskatino Vokietijos neutralumas, neryžtingumas, pasyvumas ar bailumas, tai XX a. pr. Vokietija buvo ta valstybė, kuri kaip tik skatino Rusiją karine jėga paauklėti japonus – manyta, kad europiečiai už azijiečius yra sumanesni, pajėgesni ir gali lengvai įveikti bet kurią Azijos šalį.

Taip laiškais savo pusbrolį Nikolajų II skatinęs Wilhelmas II galiausiai pasiekė savo – Rusija nesileido į derybas su japonais dėl teritorinių pasidalijimų Madžūrijoje bei Korėjoje ir tai privedė prie karo. Tiesa, kitaip nei Ukrainos atveju, Rusija nekvestionavo Japonijos kaip valstybės egzistavimo ir buvo pati išties netikėtai užpulta japonų – buvusiame Port Artūro uoste (dabar dalis Daliano megapolio Kinijoje), tačiau karas rusams ir tada klostėsi panašiai.

Kaip ir Ukrainoje, taip ir kare su japonais Rusija tinkamai nepasiruošė – nebaigtos geležinkelių atšakos, prastas armijos, laivyno aprūpinimas, tragiškas vadovavimas ir įsišaknijusi korupcija, o svarbiausia – priešininkų valios bei gebėjimų neįvertinimas jau tada skaudžiai atsiliepė Rusijos armijai bei laivynui. Patyrusi vieną po kito triuškinančius pralaimėjimus Port Artūre, prie Yalu upės ir Mukdene Rusijos armija traukėsi, palikdama savųjų karių lavonus, plėšikaudama, prievartaudama, visai kaip ir Ukrainoje.

Gabesni Rusijos armijos karo vadai vėliau tapo garsiais karininkais tiek rusų, tiek bolševikų, tiek kitose kariuomenėse, pavyzdžiui, būsimasis suomių maršalas Carlas Mannerheimas, o nepriklausomoje Lietuvoje – dalis aukšto rango karininkų, pavyzdžiui, Silvestras Žukauskas yra dalyvavę Rusijos-Japonijos kare. Mažiau gabūs ar sėkmingi rusų karininkai buvo atsakingi už tragišką logistikos, rusų karių pasirengimo būklę, o rusų pranešimus, kaip ir šiais laikais, taip ir anuomet sėkmingai periminėjo tiek priešininkai, tiek jiems padėję britai.

Jei šiais laikais stebimasi, kaipgi NATO šalys per pastaruosius dešimtmečius padėjo aprūpinti ir apginkluoti Rusijos armiją bei laivyną, tai anuomet tokių klausimų nekilo – didelė dalis didžiųjų Rusijos karo laivų buvo pastatyti Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje, JAV ir tik vėlesni – pagal brėžinius Rusijoje. Tačiau japonai taip pat statėsi laivus arba pirko juos tiesiai iš minėtų šalių, tik dar modernesnius, su pranašesnėmis ugnies valdymo sistemomis, leidžiančius pasiekti toliau esančius taikinius. Rasistinius stereotipus paneigę japonai daug drausmingiau kovėsi tiek sausumoje, tiek jūrose, demonstruodami sumanumą, įgūdžius, kurių rusai arba neturėjo, arba jų trūko.

Ir jei, anot D. Šlekio, kaip ir Ukrainoje, taip ir kare su japonais Rusijos armija „gavo į kailį“, tai galiausiai viskas 1905-siais išsisprendė jūroje: po kelių nesėkmingų jūrų mūšių daug laivų netekęs Rusijos Ramiojo vandenyno laivynas iš esmės buvo blokuotas – iš pradžių Port Artūre, o vėliau ir Vladivostoke. O tada iš Baltijos jūros per pusę pasaulio pasiuntusi laivų flotilę Rusija patyrė gėdingiausią savo nesėkmę netoli Korėjos krantų, Tsušimos sąsiauryje, kur Rusijos laivynas buvo iš esmės sunaikintas. Tada beliko tik pasirašyti taikos sutartį, kuriai tarpininkavo JAV.

Po nesėkmingo karo Rusijoje kilo 1905-ųjų revoliucija, bet nei ji, nei karas taip ir nieko Rusijos neišmokė – po mažiau nei dešimtmečio Rusija buvo viena Pirmojo pasaulinio karo iniciatorių, kuriame dar kartą patyrė gėdingą pralaimėjimą, o kartu ir perversmą bei carinio režimo griūtį.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin
Share on email
Rekomenduojami video
TOP NAUJIENOS
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
Naujausios žinios
EISMAS
112
LAISVALAIKIS
KULTŪRA
VERSLAS
MOKSLAS IR IT
SPORTAS
POLITIKA