Tarpukario medinukai – svarbi Kauno architektūros dalis, kuriuose virte virė modernėjančios visuomenės gyvenimas. Vienas geriausių pavyzdžių – Aukštosios Panemunės kurortas. Tarpukariu mediniuose pastatuose linksminosi vasarotojai, reabilitavosi ir mokėsi vaikai, gyveno ryškiausi to meto žmonės. Kurorto dvasią Panemunė išlaikiusi lig šių dienų, bevaikštant A. Smetonos alėjoje, Gailutės, Birutės, Vičiūnų ir kitomis gatvėmis galima išvysti įvairių bokštelių, priestatų, verandų, išlikusių iš tarpukario laikmečio ir vis dar žavinčio netikėtais sprendimais.
Kaunui tapus laikinąja sostine A. Panemunės miestelis 1931 metais buvo prijungtas prie Kauno ir iš savarankiško valsčiaus centro virto priemiesčiu. Bet ne bet kokiu, o klestinčiu kurortu – sodu mieste, masiškai traukusiu kauniečius ir miesto svečius ne tik pasilinksminti restoranuose, pasivaikščioti Jono Basanavičiaus šile (Panemunės šile) ar atgauti jėgas mineralinėse bei purvo voniose, bet ir perkelti savo buitį atokiau nuo didmiesčio.
Nauja infrastruktūra atskleidė visuomenės modernėjimo etapą tarpukariu, čia netrukus prasidėjo gydyklų, sanatorijų ir vilų statybos. 1937 m. A. Panemunės kurorte jau veikė du pliažai, du pensionai, 15 vilų poilsiautojams, 7 kariškos vilos, valgykla, svetainės. Kambarių nuoma kurorte buvo aukštesnė nei Palangoje, o gyventi čia buvo taip pat brangu kaip ir Kaune. Kasmet iš gyventojų buvo surenkama apie 1200 Lt, iš vasarotojų – apie 9000 Lt kurorto mokesčio.
Anot tarpukario Lietuvos kurortų tyrinėtojos, architektūros istorikės Viltės Migonytės-Petrulienės, A. Panemunės populiarumą galima iliustruoti faktu, jog 1939 m., lyginant su 1932-aisiais, sklypų kainos kurorte buvo išaugusios net keturiais šimtais procentų.
Nuo kaimui būdingų medinukų iki kvapą gniaužiančių vilų
Senoji Panemunės dalis 1923 m. buvo apstatyta vienaaukščiais mediniais trobesiais, jos bendras vaizdas labiau buvo būdingas ne miesteliui, o dideliam kaimui. Visgi, kaip knygoje „Aukštosios Panemunės istorija“ pažymi autorė Daiva Nevardauskienė, nuo 1924 m. įvairiose vietose buvo statomi ir kitokio pobūdžio vieno – dviejų aukštų namai. Tiesa, daugiausia mediniai, tačiau tuo metu buvo suprojektuota bei pastatyta nemažai ir originalios architektūros vilų.
Iki 1935 metų beveik visi A. Panemunės vasarvietės sklypai buvo apstatyti. Čia įsikūrė nemažai aukštų Lietuvos kariuomenės karininkų, o iki 1940 m. greta paprastų namų iškilo žinomų Lietuvos architektų suprojektuotų vilų. Medinių kurorto vilų vingiai 1938 m. vaizdingai aprašyti buvo ir „Lietuvos aide”.
„Svaigsta galva ne nuo pavasario saulės, bet nuo gudriųjų, margaspalvių, linksmųjų vilų. (…). Laiptų laipteliai, kuriais kažin kas ar laipioja. Bokštų bokšteliai, kuriuose tikrai niekas negyvena. Sulankstyti, sukarpyti stogai. Stoguose visokiausių pavidalų angos, pro kurias kažin kas žiūri. Štai, rodos, jau suprantamas namas. Bet apsukęs kampą, staiga pastebi kažkokį iškyšulį. Kas namas – spalva, kas namas – naujas stilius”, – anuomet „Lietuvos aide” rašė Pulgis Andriušis.
Kalbant apie istorinę kurortų aplinką, reikia paminėti faktą, jog didžioji dalis lig šiol Panemunėje išlikusių architektūros objektų yra mediniai ir vis dar džiugina praeivių akį.
Lygiavosi ne tik į Europą, bet ir Ameriką
Kaip pažymi architektūros istorikė V. Migonytė-Petrulienė, savo vizualine raiška A. Panemunės tarpukario architektūra yra artima to meto Europos moderniosios architektūros tradicijai ir turi daug ryšių su bendraeuropinėmis poilsio kultūros tendencijomis. Anot istorikės, sanatorijos, gydyklos, vilos, restoranai, kurhauzai ir kiti panašūs pastatai nuo XIX amžiaus statyti ne tik moderniuose Europos šalių kurortuose, bet ir Amerikoje.
Vilų architektūrai buvo būdingi istoristiniai bruožai, ornamentika. Vilų ir į jų kvartalus įsiterpusių gyvenamųjų namų statyboje buvo taikytos nestandartinės formos, kuriuose modernistinė estetika pasireiškė per plokštesnius stogus, pristatomas stiklines verandas ir atviras terasas ar balkonus.
Pasak V. Migonytės-Petrulienės, manoma, kad tokių projektų poreikį diktavo ne kurorte įsikurti nusprendę užsakovai, o pakaunės regione dirbę Kauno architektai, inžinieriai ir statybos technikai, tokie kaip Edmundas Alfonsas Frykas, Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, Ignas Gastila, Jonas Varneckis, Romanas Steikūnas ir daugelis kitų.
Pavyzdys modernizmui
Štai A. Smetonos alėjoje 75 dar ir dabar stovintis dailus, medinis, rožinės spalvos pastatas – viena seniausių A. Panemunės vilų, manoma statyta apie 1906 m., tačiau nė kiek nenusileidžianti modernistinei tarpukario architektūrai.
Pagrindinis namo akcentas – priekinio fasado dešinėje pusėje esanti dengta terasa, kuri kartu atlieka ir prieangio funkciją. Terasa paremta medinėmis, keturkampėmis kolonėlėmis, papuošta tvorele su kontūrinio pjaustymo lentelėmis ir medinio ornamento juosta pastogėje.
Kairėje priekinio fasado pusėje sukomponuotas trisienis rizalitas su langais. Vilai dekoratyvumo suteikia ir paradinių dvivėrių durų ovalūs langeliai, tūrinis stoglangis, lietvamzdžių karūnėlės, išlenktas kaminas.
Tai gyvenamosios paskirties vila. Pastatas neturi teisinio apsaugos statuso, tačiau yra išsaugota autentiška visuma ir atskiri elementai.
Įspūdingiausias tarpukario vasarnamis
Vienas geriausiai išlikęs ir įspūdingiausias tarpukario A. Panemunės medinis vasarnamis, vadinamas pedagogo, visuomenės veikėjo Liutauro Kairiūnaičio namu, stovi Gailutės g. 28.
Įstabių formų vasarnamis su mansarda, pastatytas 1926 m., sovietmečiu pertvarkytas į 12 butų daugiabutį. Pastato architektūrai savitumo bei monumentalumo suteikia priekinio fasado bokštiniai rizalitai dengti skardiniais kupoliniais šalmais – tai originalus sprendimas A. Panemunės medinės architektūros kontekste.
Tarp rizalitų suformuotos įstiklintos galerijos su atviru balkonu mansardiniame aukšte, dešiniame pastato šone įrengtas ir nedidelis balkonėlis.
Deja, nepaisant savo išskirtinumo, vasarnamis ne kartą nukentėjo nuo gaisro ir ilgą laiką stovėjo stipriai apniokotas. 2016-aisiais jam suteikta teisinė kultūros paveldo apsauga, o kelerius metus planuojamas ir vasarnamio atnaujinimas.
„Seselių mokykla“ virtusi kino sale
Praeivių akį dar ir šiandien traukia Vaidoto gatvės 26-uoju numeriu pažymėtas medinukas. Čia tarpukariu veikė bažnyčios išlaikoma pradinė mokykla, kurioje vaikus mokė vienuolės kazimierietės iš Pažaislio vienuolyno, tad ši mokykla dar vadinta „Seselių mokykla“.
Pamokos vykdavo pirmame pastato aukšte. Antrame veikė vaikų darželis, buvo įrengtas žaidimų kambarys. Sovietmečiu mokykla uždaryta, name kurį laiką veikė nedidelis „Panemunės“ kino teatras.
Tiesa, dabar čia veikia Panemunės bendruomenės centras, o Kaunui tapus Europos kultūros sostine, į autentišką medinuką kviečiami sugrįžti ne tik kauniečiai, bet ir miesto svečiai.
Tarpukario medinuke veikia nekomercines bendruomenės dirbtuvėlės, kur visi norintieji gali pasinaudoti įrankiais, medžiagomis ir prikelti savo daiktus antram gyvenimui. Šalia dirbtuvėlių esanti erdvė skirta moterų veikloms, senojoje kino salėje vyksta įvairūs renginiai. Palėpėje įrengti ir nedidelio viešbutėlio apartamentai.
Medinuke ir reabilitacijos centras
Medinė architektūra kurorte buvo pritaikyta ne tik poilsiui, bet ir gydymui bei reabilitacijai. Kadangi A. Panemunė mineralinio vandens neturėjo, vanduo vonioms buvo vežamas iš paties daktaro atrastos gydomosios versmės Šančiuose, o purvas – iš Birštono.
Tiesa, kurorte didelis dėmesys skirtas ir vaikams. 1933 m. pediatrijos Lietuvoje pradininkė, pedagogė ir profesorė Vanda Tumėnėnė Kiaunių g. įsteigė privačią vaikų sanatoriją.
Reabilitacijos namas buvo medinis, 2-jų aukštų, su balkonais ir atvira veranda. Sanatorijoje vienu metu galėjo reabilituotis 50-60 vaikų, 5 lovelės buvo skirtos kūdikiams. Sanatorija veikė ištisus metus, joje buvo vonios, dušai, rentgeno kabinetas, laboratorija, kvarco lempos ir kt. reabilitacijai svarbi įranga. Po trijų metų gyvavimo prie medinio pastato buvo pristatytas mūrinis dviejų aukštų namas.
Buvusi V. Tumėnienės sanatorija vaikams atvira ir dabar. Šiandien čia veikia vaikų ankstyvosios raidos centras, kuriame teikiama įvairi pagalba vaikams, turintiems ankstyvosios raidos sutrikimų. Vyresnio amžiaus vaikams teikiamos logoterapeuto kalbos korekcijos paslaugos.
Per metus Dienos stacionare pagalbą gauna apie 200 mažųjų pacientų, dėl kalbos sutrikimų apsilanko – daugiau kaip 80 vaikų.
Projektą „Svarbiausi Kauno kultūros ir istorijos akcentai 2022-aisiais metais“ iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
