M. Lukošaitis: piešinio galimybės mane patį trikdo ir gąsdina – Kas vyksta Kaune

M. Lukošaitis: piešinio galimybės mane patį trikdo ir gąsdina

Tarp Kauno ir Kėdainių esanti Vandžiogala – senas, anksčiau buvęs daugiatautis miestelis. Kadaise čia buvo gausios žydų ir lenkų bendruomenės, Česlovo Milošo šeimos narių gimtinė. Kaip XXI a. miestelį mato atvykėlis, kokią Vandžiogalą jis atranda?

Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ kvietimu šią vietovę tyrinėja šiaulietis menininkas Mindaugas Lukošaitis. Jo piešinių cikluose meistriškai supinama istorija, vaizduotė rekonstruoja galimas situacijas bei atkuria traumines istorinės tikrovės akimirkas. Baigiantis rudeniui Vandžiogalos laisvalaikio salėje menininkas pristatė naujojo, vis dar kuriamo ciklo „Gyvenimai. Vandžiogala“ parodą. M. Lukošaičio ir Vandžiogalos akistatos kulminacija numatyta 2022 m. rudenį, kai ciklas išaugs į viešojo meno objektą, o dabartinę ekspoziciją aplankyti galima iki gruodžio 17 dienos. Susitikimo miestelyje metu kūrėjas atsakė į žurnalistės Kotrynos Lingienės klausimus.

Kaip jūs atradote šį miestelį? Kokią Vandžiogalą atradot, kaip vietos matymas pasikeitė?

Sulaukiau netikėto pasiūlymo atlikti čia meninį tyrimą ir jį priėmiau. O kodėl ne? Apie tai, kas yra Vandžiogala, neturėjau jokio supratimo. Gal tik per rūką įsivaizdavau, kad čia yra specifinių dalykų, kaip ir kituose miesteliuose. Visgi žinojau, kad ateidamas į situaciją kaip menininkas neišvengiamai turėsiu susipažinti labiau ir po truputį įsitraukti.

Savo tyrime neiliustruoju istorijos, nebandau suprasti istorinių, politinių įvykių: jie savaime atsiranda besigilinant į temą. Toks mano principas – ateinu nelabai žinodamas temos. Ir man įdomu pasižiūrėti, koks yra aplink savaiminis žinojimas, istorinis, kultūrinis išprusimas. Iš tos nelabai aiškios pozicijos ir startuoju. Įdomu mėginti kalbėtis ir jaukintis, stebėti aplinką ir eiti į tą vaizdo pasakojimą. Neretai nustembu, kiek daug mano viduje yra savaime aiškių dalykų.

Kartais atrodo, kad nieko nežinau, nesigaudau, bet iš tikrųjų, kažkokiu būdu, turiu tam tikrus žinojimus, kurie sustiprėja bandant juos vizualizuoti. O kaip tai sužinau? Kai žiūrovai, atėję pamatyti piešinių, pradeda reflektuoti ir sakyti, kaip tiksliai pataikiau. Nustembu, nes nežinau, ką pataikiau, o man pasakoja, kad iš tiesų buvo tokie ar anokie dalykai. Skamba mistiškai, bet taip nutinka. Žmonės turi savo nutikimus, savo istorijas, ir labai įdomu klausytis šių mikropasakojimų, kurie atsiranda tarp mano piešinių. Kartais man pačiam mano piešiniai atrodo nevertingi, nelabai pavykę, net planuoju juos išmesti – ir kaip tik jie, pasirodo, yra ypatingi. Taigi taip, tarsi iš pasalų, aš prieinu prie to nežinomo miestelio.

Mindaugas Lukošaitis / A. Aleksandravičiaus nuotr.

Vandžiogaloje – per 800 gyventojų. Turbūt ir supratimų, kas yra Vandžiogala, yra tiek pat. Ar sutiktumėt su tuo?

Tikrai taip. Tie supratimai labai individualūs. Bet yra ir kolektyvinės jausenos, supratimai, grupavimaisi, prijautimai, neįsisąmonintos būsenos, apie kurias neįmanoma prabilti ir pasakyti, kas tai yra, kas žmones trikdo. Tokių, vidinius pasaulius slepiančių, homunkulų, greičiausiai, yra visoje Lietuvoje ir pasaulyje.

Žinoma, kai ateini į tokį kontekstą su savo pretenzija, savitu pasakojimu, yra rizika nesusikalbėti ar net įžeisti. Bet menininko tikslas niekada nebuvo apibrėžtas. Ar jis turi skleisti grožį, gėrį? Mes juk tokie patys: blaškomės, dvejojame, ar kurti gėrį, ar konfliktus, klausiame, koks menininko likimas. Bet man ateiti iš išorės, duoti pradžią išsikalbėjimams, susikalbėjimui, patinka. Pats turiu savo provinciją – Kurtuvėnus prie Šiaulių. Galiu palyginti, kad kai verdi savo sultyse, užsižaidi, atsiranda neįmanomi dalykai. O kai žmogus ateina iš šono, jis neturi to žinojimo.

Esate skulptorius. Kada supratote, kad visgi popieriaus lapas ir pieštukas tam tikrais atvejais yra pati geriausia jūsų vizijų išraiškos priemonė?

Mano tėvas buvo skulptorius, taigi bendrą supratimą apie tai, kas yra menas, visuomet turėjau. Bet ėmęs studijuoti suvokiau, kad skulptūra yra situacija, iš kurios galima išeiti į įvairius kitus ir kitokius menus. Pamaniau, kad jei eisiu grynai į grafiką, kažko negausiu, kažką prarasiu. Nors visuomet piešiau, bet būtent su skulptūra įgavau savikritikos, mąstymo įrankių arsenalą, kurį vėliau piešime labai skulptūriškai naudojau.

Mąstau skulptūriškai, ir į piešinį žiūriu ne kaip į malonaus akiai vaizdo sukūrimą, bet į būdą įamžinti viziją, parodyti emociją, temperamentą, tai, kas lieka darbinėje būsenoje. Piešinio prigimtis yra likti nebaigtu, čia pat nutrūkusiu. Taigi prieštaros čia nematau, esu labai nuoseklus.

/ A. Aleksandravičiaus nuotr.

Momentai, fiksuojami jūsų piešiniuose, man primena filmų – gal kartais fantastinių – kadruotes. Gal iš tiesų tik ši technika siūlo tokias galimybes?

Neseniai nugirdau Kasparo Uinsko, muzikanto, grojančio fortepijonu, mintį. Jis kalbėjo, kad smuikas turi tokias galimybes, kokių stokoja fortepijonas. Ėmiau svarstyti, kad išties yra dalykų, kuriuos piešinys turi, o skulptūra neturi, ir atvirkščiai. Tad piešinio galimybės mane patį trikdo ir gąsdina. Piešinys yra labai pagavus, perskaitomas. Jis betarpiškas – matai liniją ir supranti, kad ji yra ranka piešta, lyg gyvas balsas. Tarpas tarp minties ir pieštuko be proto trumpas, bet jame yra žiūrovo emocijas žadinančių dalykų. Tai mane motyvuoja – vadinasi, pasirinktas kelias teisingas.

Piešti yra lėtas procesas, o laikas – prabanga. Ir net gyvai piešinius stebėti tampa ypatingu užsiėmimu. Kiek šiandien Vandžiogaloje susirinko, kiek dar užsuks į parodą, tiek ir galės pamatyti, panagrinėti. O likę 99 proc. žmonių matys tik prastą skaitmeną savo telefonuose. Tokia ta piešinio drama.

Grįžtant prie jūsų ankstesnių ciklų, apie partizanus, apie žydus, įdomu, kodėl renkatės tokias nepatogias temas. Jos visada sukelia diskusijų viešoje erdvėje, visada yra žmonių, kurie galvoja, kad žino geriau.

Ciklus „Rezistencija“, „Žydai. Mano istorija“, taip pat „Ruanda“ kūriau, kai apie tai niekas nekalbėjo. Ramiai prieidavau prie šių temų, o po kurio laiko ėmė kilti bangos, radosi poreikis. Būdavo ir taip, kad sukuriu seriją, o ji paviešinama tik po kurio laiko, tuomet žmonės galvoja, kad seku tą madą. Bet tai buvo išpranašautos emocijos, lyg nujaučiau, kad bręsta reikalai. Pamenu, apie partizanus žmonės sekdavo pasakas, lyg apie Vytautą, girdžiusį arklius Juodojoje jūroje. Supraskite, buvo kažkas, miške slapstėsi, niekam buvo neįdomu…

Kai Lietuvai stojant į ES ir NATO sukūriau ciklą „Rezistencija“, jis neturėjo jokio pasisekimo, buvo iš salių varomas lauk. Tai buvo momentas, kai brendo tapatumas – kur mes čia einam? Kas laukia Europoje? Žmonės tuomet ėmė gręžtis atgal, domėtis, nuo ko atsispiriame – taip ir atgimė rezistencijos tema. Pirmiausia, už šią seriją buvau įvertintas užsienyje, San Paulo bienalėje. Darbų įsigijo Luizianos muziejus Danijoje ir eksponavo kartu su Pikaso ir kitais pasaulinio lygio menininkais. Net pats ne iš karto sužinojau, kad mano piešiniai pateko į nuolatinę ekspoziciją – žmonės pasakė.

Turbūt toks priėmimas reiškia, kad nors mums atrodo, kad kažkas yra mažo miestelio nelaimė, ar mažos šalies problema, tai visgi universalūs dalykai, kurie nutinka visame pasaulyje, ir pravartu į juos pasižiūrėti iš šalies?

Taip. Aš esu to konteksto dalis, ir kaip vietinis negaliu sutrikdyti. Bet egzistuoja perkėlimo efektas, lyg kitoniškumo, kitų tradicijų poveikis. Juk ir į Lietuvą kviečiami menininkai iš užsienio, atnešantys naujų dalykų, naujų požiūrių. Kultūriniai skirtumai tam tikra prasme praverčia.

Įdomu, turint omenyje, kad „Rezistencija“ ir „Žydai. Mano istorija“ gana lietuviški, Kaip gimė Ruandos genocido ciklas?

Ruandoje genocidas truko šimtą dienų, 1994 m. pavasarį–vasarą. Per mažiau nei pusmetį nužudyta 800 000 gyventojų – daugiausiai su mačetėmis, skirtomis krūmams kapoti. Ten tiesiogine prasme liejosi kraujo upės, visa žemė yra permirkusi tuo krauju, ir pasaulis nereagavo, gyveno ir tiek.

Šiek tiek čia yra ir asmeninės istorijos, tiesioginio ryšio. Mano mama, amžiną jai atilsį, dar prieš tuos įvykius išgirdo per radiją, kad yra toks Hermanas Šulcas, misionierius, kunigas, kad jis atvyks į Lietuvą. Užmezgė ryšį su juo, pradėjo bendrauti ir pas mus atvyko Ruandos jaunimo. Buvo nuostabus vasaros laikas, mano gimtinėje, miške, rengėme vaišes, jie šoko savo karo šokius. Gal po metų įvyko ta tragedija. Taigi turime tiesioginio ryšio su tais įvykiais. Mama gaudavo laiškus, skaitydavom, sekėm naujienas, matydavau mamos ašaras.

Tai žmogiškumo pralaimėjimas, palietęs mane asmeniškai. Tada buvau paauglys. Ir dabar mes išgyvename panašias situacijas: Sirijoje ir kitur vyksta baisūs dalykai, ir matome, kokia inertiška ir nerangi yra sistema. Ji paprasčiausiai neveikia, ir todėl reiškiasi didysis blogis. Matome tik jo kulminaciją, nes pradžia – pilkojoje zonoje, kurios nepastebime. Todėl blogis baisus, nes jis veikia konspiraciškai, slepiasi ir įvyksta.

Ar, kaip žmogus, kaip menininkas, jaučiatės padarantis viską, ką galite, kad tokie dalykai nebevyktų?

Kartais apima visiškos bejėgystės būsena. Galvoji, kad esi šito pasaulio dalis, ir ta bejėgystė yra tokia baisi ir ciniška. Stabteli ir perklausi savęs, kaip čia yra, kad visata juoda, iš kur ta baisi mus gaubianti tamsa? Mes čia sau pasišviečiam, jaukiai gyvenam, bet egzistencinis klausimas, kodėl šitaip viskas vyksta, nedingsta. Dirbant galima patekti į siaubo būseną – tuomet pagalvoji, kad geriau įsijungti šviesą ir gyventi pusiau iliuzijoj, kad tu kažką gali padaryti. Aišku, pastangos turi būti, reikia mąstyti.

Kuriant ciklus būta tokio vaikiško entuziazmo – va, patyrinėsiu kažką, atsakysiu sau į kilusius klausimus, man pasidarys aišku. Kadangi aš įsigilinsiu į temą, pradėsiu teikti receptus, kas yra gėris, o kas – blogis. Kai pradėjau gilintis, supratau, kad tas mano aiškumas prieš tai buvo aiškesnis, o neaiškumas tapo didesnis. Dėl to tapau mažiau kategoriškas.

Parodoje kabo piešinys, kuriame perskaičiau įrašą – „Jis gerai gyvena“. Kas yra tas geras gyvenimas?

Aš į piešinį sudėjau tokį mikropasakojimą. Tai stotelė, o juk stotelėse prirašinėta visokių chuliganiškų užrašų, pėdsakų, užuominų. Paprastai, miesteliuose žmonės grupuojasi, būna intrigų, apkalbų. Taip žmonės sugyvena. O tuose užrašuose yra ir fantazijos, ne tik tikrų faktų. Kažkas gerai gyvena, o kodėl gerai gyvena? Gal kad vagia, bet kitas tai sąžiningai dirba? Tas geras gyvenimas yra su ironija.

Manau, kad gero gyvenimo atributai yra ramybė, gebėjimas susibalansuoti ir išgyventi. Ypatingai dabar gazuojame tai į vieną pusę, tai į kitą, neįtikėtina, kas vyksta. Žmonių galvose vyksta informacinis sprogimas, technologijos keičia mūsų mąstymą. Todėl man ramybė yra pagrindinis reikalas.

Piešiniuose šmėžuoja ir dinozauras. Iš kur jis Vandžiogaloje?

Tai bandymas save lokalizuoti, kai į ateini į visiškai naują vietą. Juk geologiniai dalykai veikia pasakojimus. Pavyzdžiui, Lietuvoje yra atodanga, kur aptiktos Juros periodo fosilijos, radau ten tokį akmenį, į kurį buvo labai įdomu žiūrėti. Toks įsivietinimas padeda suprasti, kur gyvename. Vieni mano draugai gyvena krateryje, ten kažkada nukrito meteoritas. Toks pasakojimas hipnotizuoja! Tad dinozauru sakau, kad čia mano darbo pradžia, ciklą dar tęsiu. Reikia viską iškalbėti, kad liktų keli esminiai akcentai. Tokia mano kūrimo strategija.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin
Share on email
Rekomenduojami video
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
Naujausios žinios
EISMAS
112
LAISVALAIKIS
KULTŪRA
VERSLAS
MOKSLAS IR IT
SPORTAS
POLITIKA