Po avarijos daugiau kaip 20 operacijų ištvėrusi Aušrinė atsigavo ir ruošiasi vestuvėms: nori įkvėpti kitus – Kas vyksta Kaune
KAUNO KALĖDŲ RADIJAS:

Po avarijos daugiau kaip 20 operacijų ištvėrusi Aušrinė atsigavo ir ruošiasi vestuvėms: nori įkvėpti kitus

Kaunietė Aušrinė./ R. Tenio nuotr.

2019 m. rugpjūtį kaunietę Aušrinę prie Pervalkos einant per pėsčiųjų perėją partrenkė automobilis. Po nelaimės sekė ilgi mėnesiai ligoninėje: daugiau kaip 20 operacijų, infekcijos, kojos amputacija. Nors medikai iš pradžių netikėjo, kad mergina išvis išgyvens, šiandien Aušrinė juda įprastu ritmu: grįžo į slaugos studijas, aktyviai dalyvauja socialiniame gyvenime, sportuoja ir – ruošiasi vestuvėms. 

Ji dalinasi savo istorija, įkvėpsiančia ir kitus nepasiduoti, kad ir kas benutiktų.

Nedavė vilčių, kad išgyvens

Studentė Aušrinė (22 m.), tuomet būdama 19-os, Pervalkoje (Neringos m.) 2019-ųjų vasarą dirbo kavinėje. Laisvą dieną ji su drauge keliavo link jūros. Einant per perėją jos išgirdo atlekiantį automobilį. Draugė iš įtampos sustingo pusiaukelėje, o Aušrinė suskubo greičiau užbaigti eiti per perėją.

Devyniolikmečio vaikino vairuojamas automobilis kelkraštyje kliudė merginą ir ji nuo smūgio skriejo apie 11 metrų. Galiausiai mašina trenkėsi į medį ir užspaudė čia pat ant žolės nukritusią Aušrinę. Merginą išvadavo ugniagesiai-gelbėtojai.

Medikai merginą išgabeno į Klaipėdos universitetinę ligoninę. Jai nustatyta politrauma. Dėl didžiulių skausmų pacientė panardinta į dirbtinę komą. Buvo stipriai pažeistos kojos, sutraiškyti klubai, sužeistas plautis, lūžo ranka, įsimetė infekcijos.

„Tėvus į reanimaciją įleidinėjo jau tik atsisveikinti su manimi. Gydytojai nedavė vilčių, kad išgyvensiu, liepė ruoštis blogiausiam“, – sakė Aušrinė.

Aušrinė ligoninėje./ Asmeninio albumo nuotr.

Keliasdešimt operacijų

Visgi, merginos būklė po truputį ėmė gerėti. Po dviejų savaičių pacientę pargabeno į gimtąjį Kauną. Mergina 4 mėnesius ištisai gulėjo ligoninėje, po to trumpam išvykdavo namo ir vėl grįždavo atlikti medicininių procedūrų. Operacijų buvo atlikta daugiau kaip 20.

Kadangi buvo daug atvirų lūžių, didelė infekcija kauluose – pacientei tris mėnesius nuolat leisdavo antibiotikus. Nuo jų prasidėjo alerginė reakcija, pacientė ištino, ją nuolat pykino, kankino vėmimai ir pan. Vienu metu operacijos vyko beveik kas dešimt dienų.

„Nuolatinis skausmas, procedūros, vaistai, nežinia. Pasidarė neapsakomai sunku. Ir vieną dieną pasakiau Dievui, kad daugiau nebegaliu… Sekančią dieną gydytojai nesuprato, kas vyksta: sveikatos rodikliai pagerėjo, infekcija atsitraukė. Po kelių dienų mane pirmą kartą išleido namo“, – pasakojo Aušrinė.

Praėjus 4 mėn. po avarijos mergina pradėjo atsigauti, bandyti vaikščioti. Ant kojų vis dar buvo pritaisyti Ilizarovo aparatai (geležinės konstrukcijos).

„Gijimo laikotarpis nebuvo lengvas, buvo įvairių paūmėjimų, daug komplikacijų, sunkumų. Reabilitacijos metu reikėjo „laužyti“ kelius, nes nuo ilgo gulėjimo buvo sustingę sąnariai“, – sakė pašnekovė.

Aušrinė gijimo laikotarpiu./ Asmeninio albumo nuotr.

Amputavo koją

Po avarijos praėjus maždaug 8-9 mėnesiams sekė kritinis pablogėjimas kairėje kojoje. Tačiau, kaip tyčia, prasidėjo karantinas, suvaržymai ir Aušrinės nepriėmė į ligoninę reikiamoms procedūroms atlikti, nes jos būklė nebuvo kritinė. Galiausiai atlaisvėjus suvaržymams, merginai atliko tyrimus ir sužinojo, kad kojos kaule susidarė pūlinys.

Medikai merginai patarė amputuoti koją žemiau kelio arba išsaugoti koją ir daryti operaciją, tačiau po jos būtų reikėję 3 metus gulėti lovoje, nevaikščioti. Po to, geriausiu atveju, mergina būtų galėjusi tik atsistoti ir pristatyti koją.

„Konsultavausi su daugybę specialistų ir galiausiai nusprendžiau – amputuoti koją. Galvojau pozityviai: juk man neišpjauna širdies, tai nėra artimojo netektis, tai – tik koja. Be to, protezai ištobulėję. Svarbiausia, kad dabar vėl galiu vaikščioti“, – kalbėjo Aušrinė.

Mergina atviravo, kad susitaikyti su kojos amputacija reikėjo laiko, tačiau nebuvo sunku. Labiau ji baiminasi dėl aplinkinių reakcijos, nes dalis apie tai sužinojusiųjų ima perdėtai rūpintis, liepia prisėsti, pailsėti ir pan.

„Gal todėl daug žmonių nesiskelbia, slepia tai, nes bijo kitų reakcijos, juk būna ir atstūmimo“, – susimąstyti kvietė ji ir pridūrė: „Žvelgiu į tai su lengvumu, nes žinau, kad viskas gyvenime yra gerai, net ir nesėkmės. Kai tiek daug ištvėrei, tiesiog priimi jas.“

Kaunietė Aušrinė./ Asmeninio albumo nuotr.

Meldėsi ir nepažįstami

Mergina pasakojo, kad išgyventi šį sunkų laikotarpį labai padėjo šeimos nariai, artimieji, draugai. Šeima ligoninėje jai beveik neleido būti vienai, nakvodavo ir naktį.

Beje, sutapo, kad merginą paguldė į ligoninę, kurioje ji tą pačią vasarą atlikinėjo studentų praktiką, tad jos būkle pasidomėti užsukdavo ir buvę praktikos kolegos.

„Lankytojai itin padėjo, nes neturėdavau kada pagalvoti, kaip man yra blogai. Reikėdavo nuolat su kažkuo bendrauti. Mama net buvo sudariusi lankymo grafiką draugams, nes jie išties džiugindavo apsilankymais“, – sakė mergina.

Ši nelaimė sujaudino daugelį – už merginos sveikatą meldėsi ne tik šeima, draugai, bet ir daugybė nepažįstamų žmonių – maldos prašymai vilnijo iš lūpų į lūpas, buvo užsakyta daug šv. Mišių.

Prieš tragediją mergina savanoriavo tikinčiųjų bendruomenėje „Pažink save“, tad maldomis ją stiprino ir šios bendruomenės nariai.

„Mano tėtis nėra tikintis, tačiau po avarijos jis su mano mama (tėvai išsiskyrę) ir broliu nuėjo melstis į šv. Mišias. Meldžiausi pati, meldėsi draugai, bičiuliai, net nepažįstami žmonės. Tai mane labai stiprino: kai niekas kitas nepadėdavo, net nuskausminamieji – gelbėdavo maldos. Didžiausiuose skausmuose nuolat kalbėdavau rožinį. Maldoje stipriai jaučiau Dievo buvimą“, – atviravo mergina.

20-ąjį gimtadienį Aušrinė sutiko ligoninėje ir sulaukė draugų siurprizo – jie sveikinimais, dovanomis ir plakatais pradžiugino dainuodami po ligoninės langais. „Nesupratau, iš kur tas triukšmas, kas vyksta. Tėvai privežė mane prie lango ir negalėjau patikėti savo akimis – būrys draugų mane džiaugsmingai sveikino! Buvo šventė ir kitiems ligoniams“, – šypsodamasi prisiminė mergina.

Kaunietė Aušrinė džiaugiasi jūra./ Asmeninio albumo nuotr.

Grįžo į studijas, ruošiasi vestuvėms

Kaip Aušrinės gyvenimas atrodo po avarijos praėjus dvejiems metams? Mergina šį pavasarį susižadėjo, vasarą dirbo, rudenį grįžo į slaugos studijas, gyvena aktyvų socialinį gyvenimą, lanko kineziterapiją, sportuoja, važinėja dviračiu.

Aušrinė prasitarė, kad po avarijos atkrito dalis draugų, tačiau atsirado ir naujų.

„Išbandymai patikrina žmones. Šalia liko tie, kurie man svarbūs, mūsų ryšys tapo dar artimesnis. Esu labai dėkinga visiems, kurie man skyrė savo laiką, dėmesį, rūpestį. Žinoma, prie gijimo, psichologinės būklės labiausiai prisidėjo tėvai. Jie darė viską, kad tik man būtų geriau. Tėvams jaučiu begalinį dėkingumą“, – atviravo Aušrinė.

Baigusi studijas Aušrinė taps slaugytoja. Pati ilgai gulėdama ligoninėje ji ligonius pamatė iš kitos pusės ir dabar juos geriau supranta. „Manau, kad dirbdama galėsiu jiems dar labiau padėti: ne tik slaugyti, bet ir pagelbėti psichologiškai“, – įsitikinusi Aušrinė.

Likus 2 mėnesiams iki avarijos Aušrinė pradėjo draugauti su Robertu, santykiai nenutrūko ir po tragedijos, jie tęsiasi iki šiol.

„Esu jam labai dėkinga, kad man daug padėjo, lankė, stipriai psichologiškai palaikė, ir iki šiol mane visada palaiko. Šalia jo jaučiuosi saugi, gerbiama ir mylima. Gegužės mėnesį jis man pasipiršo. Kitąmet – vestuvės. Esu labai laiminga! Daug sunkumų kartu jau perėjome, tikiu, kad įveiksime ir tai, kas dar lauks ateityje“, – įsitikinusi Aušrinė.

Kaunietė Aušrinė./ Asmeninio albumo nuotr.

Svajoja sutelkti bendruomenę

Pabaigoje pokalbio mergina pasidalino savo svajone: sutelkti bendruomenę žmonėms, patyrusiems amputaciją.

„Bendrystės labai reikia, tik tą patį išgyvenę žmonės gali pilnai tave suprasti. Neslėpsiu, aš dažnai jaučiuosi vieniša tame, iš to nepatyrusiųjų nėra atgalinio ryšio. Todėl norėčiau įkurti amputaciją patyrusių žmonių bendruomenę Kaune“, – kalbėjo Aušrinė.

Ji svarsto, kad bendruomenė galėtų kartu bendrauti, dalintis naudingais patarimais, sportuoti, galbūt kartu keliauti į baseiną, gamtą ir pan.

„Galimybės visų skirtingos, tačiau mus vienytų bendra patirtis. Galėtume dalintis išgyvenimais, padrąsinti tuos, kuriems sunku. Mane įkvepia Roberta Orlauskaitė, ji ne tik dalyvauja šokių projekte, bet ir jodinėja, aktyviai gyvena. Kai matai siekiamybę – supranti, kad tai įmanoma“, – teigė kaunietė Aušrinė.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin
Share on email
Rekomenduojami video
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
Naujausios žinios
EISMAS
112
LAISVALAIKIS
KULTŪRA
VERSLAS
MOKSLAS IR IT
SPORTAS
POLITIKA