Paštuvos Basųjų karmeličių vienuolynas – ramybės oazė, į kurią pasauliečiai skuba atgauti sielos ramybę – Kas vyksta Kaune
KAUNO KALĖDŲ RADIJAS:

Paštuvos Basųjų karmeličių vienuolynas – ramybės oazė, į kurią pasauliečiai skuba atgauti sielos ramybę

Šv. Juozapo ir Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės vienuolynas
Šv. Juozapo ir Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės vienuolynas./ R. Tenio nuotr.

Paštuvos kel. 45 kieme ramiai svyruoja pušys, trumpam suskamba varpai, šalia vienuolyno viena sesė darbuojasi bityne, netoliese tykiai tyvuliuoja Nemunas. Aplink dvelkia ramybe. Šioje gamtos idilėje Kauno rajone nuo 2000-ųjų veikia kontempliatyvus Šv. Juozapo ir Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės basųjų karmeličių vienuolynas. 

Susitikę su vienuolyno priore Nijole Marija Marcinkevičiūte pasiteiraujame, ar daugiau vienuolių šiandien nesutiksime. „Mūsų gyvenimas panašus į bitučių – kaip bičių avilys, mes irgi daug dirbame, tiesa, tas darbas vidinis, mažiau matomas aplinkinių“, – atsako vienuolyno vyresnioji sesuo Nijolė Marija OCD ir pakviečia užeiti.

Šv. Juozapo ir Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės vienuolynas
Vienuolyną apgaubė ruduo./ R. Tenio nuotr.

Kaune – nuo 1994-ųjų

Basųjų karmeličių ordinas 1562 m. buvo įkurtas Ispanijoje, o Lietuvoje veikia nuo 1638 m.

Priorė pasakojo, kad į Kauno rajoną basosios karmelitės pirmą kartą atvyko 1994 m. liepos 11 d., per Šv. Benedikto šventę. Pasak jos, po Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo susidarė grupelė moterų, norinčių pasišvęsti Dievui pagal karmelitiškąjį dvasingumą. Jos kreipėsi į tuometinį Kauno arkivyskupą kardinolą Vincentą Sladkevičių ir į Basųjų karmelitų ordino generalinį vyresnįjį, siekdamos atkurti Lietuvoje basųjų karmeličių vienuolyną.

1994 m. liepą į Kauno rajoną iš Didžiosios Britanijos atvyko 3 vienuolės: s. Marija Juozapa (vienuolyno Kauno rajone įkūrėja), s. Įsikūnijimo Marija ir s. Meivis Teresė. Po kelių mėnesių prisijungė ir sesuo Ana Marija iš Kroatijos. „Taip prasidėjo basųjų karmeličių istorija Kauno rajone esančiame vienuolyne“, – sakė vyresnioji sesuo Nijolė Marija.

Iš pradžių vienuolės įsikūrė buvusioje Paštuvos parapijos klebonijoje, šalia medinės bažnytėlės ir tik 1999 m. gruodžio 24 d. persikraustė į ką tik pastatytą naująjį vienuolyno pastatą (arch. Regimantas Andriuškevičius).

Vienuolynas suprojektuotas taip, kad jo centre yra koplyčia, kuri apšviečiama tekančios ryto saulės šviesa, o vakaro saulėlydis prasiskverbia per visą koplyčios vidaus erdvę.

„Apvalus vienuolyno pastatas reiškia ostiją – Kristaus simbolį. Kristus yra mūsų gyvenimo centras“, – dalinosi vyresnioji sesuo Nijolė Marija.

Šv. Juozapo ir Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės vienuolynas
Vyresnioji sesuo Nijolė Marija šalia tapomų ikonų./ R. Tenio nuotr.

Dievo siurprizas

Paprašome papasakoti, kaip vyresnioji sesuo Nijolė Marija atkeliavo į vienuolyną. Ji atskleidė, kad pirmą kartą su basosiomis karmelitėmis susitiko 1996 m. vasarą. „Ieškojau pašaukimo. Buvau aplankiusi apaštalinius vienuolynus, o tada pirmąkart atvykau į kontempliatyvųjį vienuolyną Paštuvoje, kur daug tylos, vienumos, susikaupimo ir visas gyvenimas daugiausiai vyksta vienuolyno teritorijoje“, – sakė pašnekovė.

Netrukus ji ėmė artimiau bendrauti su šio vienuolyno priore, susirašinėti laiškais, lankytis vienuolyne ir 1999 m. gruodžio 8 d., sesuo Nijolė Marija oficialiai įstojo į basųjų karmeličių vienuolyną.

Įdomu, kad iš septynių vaikų šeimos kilusi priorė Nijolė Marija – ne vienintelė vienuolė šeimoje. Jos jaunesnė sesuo Jūratė taip pat vienuolė.

„Su seserimi pasidžiaugiame, kad Dievas turi gerą humoro jausmą, nes pirmiau Jis pašaukė jauniausią seserį, kuri įstojo į Panevėžio Dievo Apvaizdos apaštalinį vienuolyną ir tik po kurio laiko Dievas pakvietė mane. Tai – Dievo siurprizas!“, – šypsodamasi pasakojo vyresnioji sesuo Nijolė Marija ir pridūrė: „Mums gera su seserimi būti pašauktoms į vienuolinį gyvenimą, jaučiame didelį palaikymą viena kitai ir nuoširdžią bendrystę“, – pridūrė pašnekovė.

Šv. Juozapo ir Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės vienuolynas
Vienuolė darbuojasi bityne./ R. Tenio nuotr.

Nustatyta dienotvarkė – 365 dienas per metus

Paštuvos bendruomenės basosios karmelitės turi savo dienotvarkę, kuri nesikeičia ištisus metus – 365 dienas per metus.

Pasak priorės, Basųjų karmelitų Ordino įkūrėja šv. Jėzaus Teresė Avilietė norėjo, kad dienotvarkėje būtų išlaikyta pusiausvyra tarp maldos, darbo ir poilsio valandų, taip pat tarp vienumos ir seseriškų susitikimų.

Dienotvarkėje yra nustatyta: kėlimosi laikas (6 val. ryto), Šv. Mišių ir Valandų šventimo laikas; dvasinio skaitymo, darbo, valgymo laikai, dvi maldos valandos ir rekreacijų valandos. Paskutinė bendra malda prasideda 20.30 val., po jos diena artėja į pabaigą.

„Žinoma, sulaukiame besistebinčiųjų, kaip sugebame „ištverti“ monotonišką kasdienybę. Jiems atsakau, kad Dievas toks kūrybingas ir išradingas, kad per beveik 22-jus vienuolystės metus kiekvieną dieną Jis dovanojo vis ką nors naujo maldoje, bendruomenės gyvenime, susitikimuose su apsilankančiais svečiais“, – atviravo vyresnioji sesuo Nijolė Marija.

Šv. Juozapo ir Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės vienuolynas
Koplyčioje vienuolių erdvė nuo pasauliečių erdvės atskirta tvorele./ R. Tenio nuotr.

Neturi atostogų

Paštuvos Basųjų karmeličių vienuolyne šiuo metu yra 13 sesių, davusių amžinuosius įžadus. Visos jos lietuvės, išskyrus s. Mariją Juozapą, gimusią Škotijoje. Kadangi tai kontempliatyvus vienuolynas, šios vienuolės gyvena itin uždarą gyvenimą, daug laiko skiria maldai, už vienuolyno ribų išvyksta retai, tik esant būtinoms, svarbioms priežastims. Tiesa, priorei patikėta dalyvauti šio vienuolyno federacijos, esančios Didžiojoje Britanijoje, susirinkimuose.

Pasiteiravus ar vienuolės turi atostogas, vyresnioji sesuo vienuolė atskleidė: „Mes neturime įprastų atostogų, vietoj jų būna savaitinės rekolekcijos, kurių metu seserys gali apsigyventi tolėliau nuo vienuolyno esančiame svečių namelyje.“

Pragyvenimui vienuolės prisideda savo rankų darbu: daro atvirukus, rožinius, vaškines žvakes, tapo ir siuvinėja ikonas, siuva ir siuvinėja liturginius drabužius, kopinėja bitučių suneštą medų, už auką priima apsigyventi pasauliečius vyrus ir moteris rekolekcijoms, pabuvimui su Dievu vienumoje.

Siekdamos, kad žmonės kuo daugiau susipažintų su karmelitų šventųjų gyvenimais, dvasingumu, vienuolės prieš kelerius metus pradėjo leisti jų raštus. Dienos šviesą jau išvydo šios knygos: šv. Jėzaus Teresės „Tobulumo kelias“, šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės „Laiškai“, šv. Kryžiaus Jono „Šviesos ir meilės posakiai“ bei tėvo karmelito Iain Matthew „Dievo įsiveržimas. Dvasinė kelionė su šv. Kryžiaus Jonu“. Ruošiamasi išleisti ir brandžiausią I. Matthew veikalą „Gyvoji meilės liepsna“.

„Visos šios knygos lietuvių kalba leidžiamos pirmą kartą“, – pažymėjo vyresnioji sesuo Nijolė Marija.

Šv. Juozapo ir Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės vienuolynas
Priorės Nijolės Marijos rankose – ikonų dažai./ R. Tenio nuotr.

Ikonas tapo jau 20 metų

Vyresnioji sesuo Nijolė Marija pasakojo, kad dar prieš pasirinkdama vienuolinį gyvenimą, labai norėjo išmokti tapyti ikonas. Ir šis jos noras išsipildė.

„Apie šį meną tuomet nebuvo daug informacijos, ikonos buvo labiau siejamos su Rytų Bažnyčios menu ir mažiau pažįstamas katalikų bažnyčioje. Po pirmųjų įžadų 2002 m. priorė pastebėjusi, kad mėgstu piešti, pasiūlė lankyti ikonų tapymo kursus Kaune, kuriuos vedė brolis pranciškonas Karlas iš Italijos. Tai tarsi 2 pašaukimai: vienuolinis gyvenimas ir ikonų tapymas“, – kalbėjo vyresnioji sesuo Nijolė Marija.

Ji akcentavo, kad ikona yra tapoma tik su malda ir yra skirta tik maldai. „Kai žmonės kalba, kad būtų gražu pasikabinti ikoną kambaryje kaip paprastą paveikslą, atsakau, kad tuomet negaliu jiems tapyti ikonos, nes tai – ne paveikslas. Ji skirta maldai“, – dalinosi pašnekovė.

Šv. Juozapo ir Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės vienuolynas
Vyresniosios sesers Nijolės Marijos tapomos ikonos: kairėje – Jėzus Kristus, dešinėje – šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė./ R. Tenio nuotr.

Prieš tapant ikoną visada sukalbama ikonografo malda. „Kad Viešpats vestų tapančiojo ranką! Ikonos tapymo metu būnu susikaupime, ramybėje, laikas praskrieja akimirksniu“, – atskleidė vienuolė.

Viena ikona – pas Popiežių Pranciškų

Jos darbo kambaryje – daugybė ikonų tapymo reikmenų: įvairiausių spalvų pigmentai iš Italijos, ikonų eskizai, lentos, kiškio klijai ir pan. Beje, ikonose pigmentas nemaišomas, norimas atspalvis išgaunamas su kiaušinio tempera. „Ikonų tapymas – sudėtingas“, – teigė sesuo Nijolė Marija.

Pašnekovė atviravo, kad nutapytų ikonų jau nebeskaičiuojanti, norintiems įsigyti ikoną tenka palaukti. Vienos ikonos nutapymas užtrunka kelis mėnesius, priklausant nuo aplinkybių, gali užtrukti ir ilgiau.

Ikonas užsisako kunigai, pasauliečiai, o vieną ikoną turi net Popiežius Pranciškus! Per vizitą Lietuvoje, Šiluvos Dievo Motinos ikoną, tapytą sesers Nijolės Marijos, jam padovanojo Lietuvos vyskupų konferencija.

Šv. Juozapo ir Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės vienuolynas
Svečių kambariai turi vardus. Galima apsistoti Šv. Kūdikėlio Jėzaus ir Švč. Veido Teresės, Šv. Marijos Magdalenos de Paci, Šv. Kryžiaus Teresės Benediktos, Šv. Teresės Margaritos, Šv. Kryžiaus Jono ir kt. kambariuose./ R. Tenio nuotr.

Priima pasauliečius

Paštuvos Basųjų karmeličių vienuolyne galima kelioms dienoms apsigyventi pasauliečiams: moterims ir vyrams.

Seserys vienuolės rekolekcijų neveda, tačiau atvykstantys svečiai gali patys organizuoti rekolekcijas su kunigu ar palydėtoju, rengti konferencijas, atvykti grupelėmis, šeimomis ar pavieniui pabūti vienumoje, melstis kartu su sesėmis vienuolėmis.

Kadangi vienuolynas priklauso Šv. Jokūbo piligrimų kelio objektams, čia netrūksta piligrimų. Atvyksta ieškantieji pašaukimo, norintieji dvasinio pokalbio, o Šv. Mišiose kasdien laukiami visi norintieji.

Atvykstantys svečiai apgyvendinami 10-tyje svečių kambarių, primenančių celes. Kiekvienas kambarys turi savo vardą – šventąjį globėją.

„Svečių kambariai pavadinti Karmelio šventųjų vardais. Juk džiugu pasakyti: „Gyvenau pas tokią šventąją ar tokį šventąjį“, – šypsodamasi pažymėjo vienuolė Nijolė Marija.

Šv. Juozapo ir Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės vienuolynas
Už vartelių prasideda klauzūra – privati erdvė, kur gali įeiti tik vienuolės, vyskupas, Šv. Sosto atstovas, o prireikus – darbininkai./ R. Tenio nuotr.

Ar pasikeitė vienuolynų misija per tiek amžių? „Nors vienuolių veikla atrodo mažai matoma, tačiau kaip vienas šventasis pasakė, vienuolių maldų dėka – pasaulis vis dar laikosi. Fizinėmis akimis rezultato lyg ir negalime pamatyti, tačiau reikia turėti jautrią, klausančią širdį, tada išgirsime Dievo veikimą. (…) Dabar žmonėms labiausiai trūksta gyvojo Dievo patirties, kad jis yra tas, kuris dovanoja tikrą meilę, tikrą džiaugsmą ir tikrą viltį. Linkiu visiems tai patirti“, – atsisveikindama tarė vyresnioji sesuo Nijolė Marija.

Šv. Juozapo ir Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės vienuolynas
Šalia vienuolyno draugiškai ošia pušys. Kartais čia prabėga stirna ar kiškis./ R. Tenio nuotr.
Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin
Share on email
Rekomenduojami video
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
Naujausios žinios
EISMAS
112
LAISVALAIKIS
KULTŪRA
VERSLAS
MOKSLAS IR IT
SPORTAS
POLITIKA