Šiluvoje, minint Didžiųjų Šilinių atlaidų Šeimos dieną, Kauno arkivyskupo metropolito Kęstučio Kėvalo paskelbta Šiluvos deklaracija sukėlė ir aštrių vertinimų Seime. Pats arkivyskupas paaiškino, kad deklaracija paskelbta atliepiant į žmonių lūkesčius išgirsti Bažnyčios poziciją vykstančių politinių diskusijų kontekste.
Šia deklaracija pareiškiama, kad „Lietuvos demokratinėje valstybėje būtina gerbti pamatinius asmens ir visuomenės gėrius: žmogaus gyvybę nuo prasidėjimo momento iki natūralios mirties; vyro ir moters prigimtinį skirtingumą bei lygiavertiškumą; šeimą, kylančią iš vyro ir moters santuokos, kraujo ir giminystės ryšių; tėvų teisę pagal savo dorovinius principus auklėti vaikus; sąžinės, religijos ir žodžio laisvę, kuri saugo visuomenę nuo totalitarizmo pagundų“.
Su pilnu deklaracijos tekstu galima susipažinti čia.
Į šį dokumentą sureagavo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijai Seime priklausantis parlamentaras Andrius Navickas.
„Galima spėti, jog Lietuvos hierarchai taip sureagavo į gausius klausimus, kodėl Lietuvos Bažnyčia neperima popiežiaus Pranciškaus evangelizacinės dvasios? Jei neklystu, tai pirmasis tokio pobūdžio Lietuvos vyskupų paskelbtas dokumentas, kuris savo forma net, regis, pretenduoja šalia Tikėjimo išpažinimo“, – socialiniame tinkle „Facebook” svarstė politikas.
Jo vertinimu, šis dokumentas turi stiprų nacionalinės politikos prieskonį.
„Kita vertus, skaitydamas pagalvojau, kaip būtų vertinama Šventoji šeima šiandien ar visiškai atitiktų Deklaracijos kartelę. Jau nekalbu apie nevedusį Jėzų ar šeimą palikusį Simoną (Petrą)“, – rašė A. Navickas.
Dar daugiau, jis bandė lyginti deklaracijos tekstą su popiežiaus Pranciškaus paskelbtomis mintimis, ir negailėjo kandžių replikų jos autoriams.
„Nepykit, bet labai sunkiai įsivaizduoju jį rašant Deklaraciją, kad ir suręstą iš labai gražių žodžių, bet kažkaip labiau tinkančią Dorovės ministerijai, nei Šventai, vienatinei, apaštalinei, nusidėjėlių Kelio bendrijai“, – rašė A. Navickas.
Apie tai, kodėl būtent dabar buvo paskelbtas tokia deklaracija, „Delfi“ kalbėjosi su Kauno arkivyskupu metropolitu Kęstučiu Kėvalu.
– Kas paskatino Vyskupus būtent šiuo metu paskelbti tokį dokumentą ir būtent tokias tezes?
– Tam buvo keletas priežasčių. Pirmoji, tai, aišku, visuomenėje vykstančios diskusijos apie sugyvenimą, apie sprendimus, kurie atrodo mus šiek tiek skaido. Turime įvairiausias nuomones, ir atrodo, kad labai didelis lūkestis buvo iš žmonių, ir net, sakyčiau, beveik prašymas, kad Bažnyčia vis dėlto pasisakytų šitų diskusijų kontekste – apie visuomenės klausimus, ne tik apie tai, kas yra asmeninis maldingumas.
Bažnyčia turi vadinamąjį Bažnyčios socialinį mokymą, kuris kalba apie visuomenę, asmenį, šeimą, sugyvenimą. To Bažnyčios socialinio mokymo pagrindu tas dokumentas yra sudarytas, apmąstant ir mūsų visuomenės degančius klausimus. Aišku, įpinant Šiluvos atlaidų prasmę, ir aišku tam tikra prasme primenant tuos pačius pagrindinius mūsų principus.
Bažnyčia neišrašinėja receptų, kaip visuomenė turi elgtis, kadangi tai yra ne jos tiesioginė užduotis, bet ji kalba apie principus. Tame principiniame lygmenyje ta deklaracija ir buvo sudaryta, – kokie principai, mūsų supratimu, yra labiau svarbūs išlaikyti, kad būtų išsaugota demokratinė visuomenė ir laisvė.
– Pacituosiu Seimo nario A. Navicko reakciją į deklaraciją. Jis feisbuke rašė, kad deklaracijos žodžiai labiau tinka Dorovės ministerijai, nei Šventai, vienatinei, apaštalinei, nusidėjėlių Kelio bendrijai. Ir apskritai, cituodamas popiežių Pranciškų, savo įraše daug kalbėjo apie teologinį narcisizmą. Aštri kritika, – ar galėtume atsakyti į tokias parlamentaro mintis?
– Matote, čia vis dėlto yra Bažnyčios socialinis mokymas. Tai nėra pirmą kartą skelbiami tokie dalykai. Mes turime enciklikų tradiciją. Daugiau kaip šimtą metų popiežiai rašo įvairiais visuomeniniais klausimais, ir stilius yra panašus. Tas pats popiežius Pranciškus socialiniais klausimais rašo apie visuomenę. Nemanau, kad čia mes užsiimame teologiniu narcisizmu. Dėl to, kad tai yra natūrali reakcija, žvelgiant į savo tikėjimą, pagaliau, Vakarų filosofinio teologinio mastymo tradiciją, ieškoti atsakymo į klausimus, kuriuos šiandien mes užduodame tarsi iš naujo.
Tai yra visiškai normalus kalbėjimasis, ieškant atsakymų, sprendimo. O pagrindinis tikslas, – kad mes nesusipriešintume, neprarastume vienybės. Nes, jeigu eina įvairios interpretacijos, mes vieni prieš kitus atsistojame. Tai vėl einame prie šaltinių, ištraukiame, ką Bažnyčios mokymas sako apie visuomenę, ir jį šią proga per naują tarsi prisimename.
Aš nesutikčiau, kad čia yra tik kokia nors savivalė. Tai yra įprastas kalbėjimo būdas Bažnyčiai jau beveik pusantro šimto metų.
– Apskritai, kai matote politines diskusijas daugeliu klausimų, kuriuos išskiria ir Šiluvos deklaracija, kaip apibūdintumėte savo jausmą, žvelgiant į tą raidos procesą, kurį dabar visuomenė išgyvena? Taip pat – ir mitingus, susiskaldymą, kuris vyrauja visuomenėje?
– Mes tikrai turime susiskaldymą labai dėl esminių mūsų Konstitucijos klausimų. Konstitucija yra didelis laimėjimas Lietuvoje, nes mes sutarėme dėl mūsų bazinio dokumento, kuriam dauguma pritarė, ir trisdešimt metų mes neturėjome problemų dėl Konstitucijos teksto interpretacijos, ir visiems tiko.
Dabar, kai pradėjome kelti įvairias interpretacijas, mes pamatome, kad vis dėlto kyla pačioje visuomenėje įtampa, nepasitenkinimas ir net nepasitikėjimas valdžia. Ir dėl to skauda širdį. Dėl to, kad valdžia yra būtina, kad visuomenė neprarastų vienybės. Pagaliau, mes esame patikėję jai savo balsą, ir mes tikimės, kad tas bent jau bazinis mūsų visų dokumentas, apie kurį tarsi dauguma ir sutaria, nebūtų judinamas. Visi tie mitingai kyla iš to, kad mes vis dėlto tarsi nebepasitikime tuo mūsų kraštą vienijančiu dokumentu.
– Kiek klausau skirtingų politikų, tą pačią Konstituciją žmonės skirtingai skaito, – net ir imant šeimos sampratą. Vienaip turbūt tą dokumentą skaito ponas prezidentas Gitanas Nausėda, kitaip tarkime ponas Raskevičius, imdamas visiškai kitus Konstitucinio Teismo išaiškinimo aspektus. Kaip nepasiklysti skaitant šį Pagrindinį šalies įstatymą?
– Čia, kaip ir Biblijos interpretavime, irgi yra toks klausimas, kuri interpretacija yra artimiausia originalo. Tada bandoma tirti to meto kultūrą, supratimą, rašymo aplinkybes, kad kuo arčiau prieitų prie originalesnės kažkurios biblinės vietos minties.
Panašiai turbūt turėtų elgtis ir dabartiniai mūsų žmonės: būtent, kokia buvo originali mintis apie tuos klausimus, kai ta Konstitucija buvo rašoma? Mes dar turime dar tą gyvą komandą, kuri dirbo prie šito dokumentu. Galėtume sakyti, o kodėl tada neiti prie tos originalios minties, su kuria ir buvo tas tekstas interpretuotas.
Iš visuomenės reakcijų atrodo, kad tos interpretacijos, kurios dabar yra, jos yra primestos, arba yra tiek naujos, kad jau nebeatitinka tos originalios Konstitucijos minties. Todėl kyla įtampa, kuri interpretacija yra teisinga. Bet eiti prie šaltinių, prie originalo, ir galbūt net studijuoti parašymo aplinkybes, – gali būti viena iš pastangų, kaip atrasti tą originalesnę interpretavimo mintį, negu mes šiandien turime.
– Tarkime Vytautas Mizaras, Konstitucinio Teismo teisėjas, sako, kad visuomenė evoliucionuoja, ir atsiranda nauji poreikiai, tada ir teisė turi prie to taikytis. Liberalesnė visuomenės dalis irgi kelia klausimą, kad, jeigu visuomenė evoliucionuoja, kodėl ir Bažnyčia negali atlaisvinti šeimos sampratos, kalbant apie LGBT porų santykius, ir apie LGBT mokyti mokykloje? Kodėl Bažnyčia laikosi tų pamatinių vertybių?
– Tai yra tiesa, kad visuomenė evoliucionuoja, ir supratimas apie tai. Bet mes vis dėlto turime tada visi daugumoje sutarti dėl sampratų. Jeigu, pavyzdžiui, kažkuri grupė ima interpretaciją kitokią, tuo tarpu bendras mūsų sutarimas, kuris buvo prieš trisdešimt metų, buvo neįtraukęs šitos interpretacijos, tada turime reikalą, kad, jeigu tiek yra paevoliucionavę, kad mes turime keisti konstitucinę sampratą, tada turi dauguma žmonių sutikti su baziniu valstybės dokumentu. Kitaip neišvengiamai gresia konfliktas.
Šiuo metu Bažnyčia intrepretuoja tą dokumentą, mūsų supratimu, pagal tai, kaip jis buvo originaliai suvoktas 1991-1992 metais jį rašant. Aišku, kad reikia ieškoti kartu būdų, kaip, nekeičiant konstitucinių nuostatų, atspindėti šiandienines realijas, ir bendruomenę, kuri prašo teisių, pavyzdžiui, sakykime kartu sugyvenimo, kad jis turėtų ir teisinį atstovavimą, ir apsaugą. Galbūt galima tai kitais būdais išspręsti, nejudinant to pagrindinio dokumento, ir nesupriešinant daugumos žmonių. Toks yra pamąstymas, sprendžiant šiandienos aktualijas.
– Kažkas ant Jūsų supyks, ir sakys, kad Bažnyčia kišasi į valstybės gyvenimą ir politiką. Ką tiems žmonėms pasakytumėte?
– Matote, kadangi Bažnyčia yra neišvengiamai visuomenės dalis, ir yra žmonių lūkestis, kad Bažnyčia pasakys tais klausimais, yra atlieptas į tų žmonių klausimą: „ką Jūs manote apie tai, kas čia vyksta? Kaip Jūs interpretuojate?“.
Bet koks atsakymas, aišku, kad kažkuriuos žmones galbūt paliks nusivylusius. Bet Bažnyčia iš tikrųjų remiasi mastymo tradicija, nėra taip, kad ji galvoja šiandien savo mokymą. Mastymo tradicija eina du tūkstančiai metų apmąstant apie asmenį, šeimą ir visuomenę. Plius dar turi, kaip minėjau, vadinamą Socialinį mokymą, kur vienu ar kitu klausimu gali kreiptis atsakymo ieškant.
Tokia Šiluvos deklaracija yra nieko naujo po Saule. Tai yra tik lakoniškoje formoje pateiktas daugiau principinis atsakymas. Visi suprantame, kad nėra paduoto konkretaus vieno arba kito recepto. Bet tai yra principai, kurie turėtų, mūsų supratimu, būti išlaikyti, atsakant į aktualijas, kurios šiandien yra tikrai labai svarbios.
– Vis tiek politikai priiminės tuos sprendimus, ar tikite, kad Bažnyčios balsas gali būti išgirstas dabartinėje Seimo daugumoje?
– Mes taip tikimės. Aišku, demokratinėje valstybėje gyvendami, mes naudojame argumento jėgą, bet vengiame jėgos argumentų. Suprantame, kad negalima niekinti valdžios, arba kažkokiais būdais kaltinti, nes tai yra mūsų išrinkti atstovai, kurių dėmesin pateikiame šituos principus, kviečiame visus apsvarstyti, ir jų kontekste priimti sprendimus. Tai – tiek pat lūkestis kaip ir iš kitų grupių, kaip irgi yra lūkestis, kad bus atsižvelgta į jų balsą.
Pats Bažnyčios kalbėjimas garsiai apie šituos klausimus yra demokratijos išraiška. Nes, jeigu mes neturime įvairių skirtingų balsų, mes neturime pliuralizmo, neturime skirtingo atstovavimo, ir tam tikra prasme nesame demokratinė valstybė. Kuo daugiau balsų, tuo arčiau mes esame aukso vidurio.
– Politikai iš grupių, kurios inicijuoja daugelį klausimų, kuriuos ir Jūs keliate, dažnai cituoja popiežių Pranciškų. Kartais gali susidaryti įspūdį, kad popiežius Pranciškus yra liberalesnis už Bažnyčią Lietuvoje. Ar nepasiklystam ir čia interpretacijose?
– Matote, popiežius Pranciškus irgi plačiai kalba. Jis duoda kryptis. Bažnyčia Lietuvoje seka popiežiaus Pranciškaus dvasią. Mes stengiamės atliepti ir klausimus apie migrantus (tik ką pasirodė Vyskupų laiškas), pagaliau „Amoris Laetitia“, popiežiaus dokumentas, kurio penktąsias metines minime, ir šiemet dėl to pavadinti tie metai, būtent apie tai ir kalba, ir tai yra popiežiaus Pranciškaus laiškas.
Tai nėra sugalvoti dalykai. Popiežius kaip tik duoda laišką, kad mes perteiktume savo visuomenėms. Mes suprantame, kad esame popiežiaus Pranciškaus pakviesti daryti tai, ką, pavyzdžiui, „Amoris Laetitia“ mums pateikia kaip mokymą apie šeimą. Atrodo, kad tai yra nieko naujo. Ir nemanau, kad popiežiaus Pranciškaus mokymai yra kitokie negu Lietuvos Bažnyčios. Tai būtų nesusipratimas, jeigu nesektume popiežiaus mokymu.
Daugiau naujienų skaitykite čia.
