Istorikas S. Jazavita: „Prieš 80 metų naciai įžengė į jau ne sovietinį Kauną“ – Kas vyksta Kaune

Istorikas S. Jazavita: „Prieš 80 metų naciai įžengė į jau ne sovietinį Kauną“

Asociatyvi / R. Tenio nuotr.

Prieš 80 metų birželio 22 dieną Kaune, pasinaudojant situacija, kad Vokietija užpuola Sovietų Sąjungą, prasideda sukilimas, kurio metu Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) vadovaujami sukilėliai siekia atkurti šalies nepriklausomybę. Apie tuo metu Kaune susidariusią situaciją ir Lietuvos karinių pajėgų veiksmus bei tolimesnį sukilimui vadovavusių vadų likimą – portalo „Kas vyksta Kaune“ pokalbis su Kauno miesto muziejaus istoriku, humanitarinių mokslų daktaru Simonu Jazavita.

Sukilimas vertinamas dviprasmiškai

Iš Kauno Raudonoji Armija pradėjo trauktis birželio 22 dieną, birželio 23-iąją Kaune paskelbiama apie nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą ir sudaroma Laikinoji Vyriausybė, o naciai į Kauną įžengia birželio 25 d. Nors S. Jazavitos vertinimu tai buvo labai svarbi žinutė Vokietijai, kad jie įžengia ne į sovietinę teritoriją, bet į nepriklausomą valstybę, tačiau tolimesni įvykiai parodė, kad naciams tai nepasirodė svarbu, todėl jau po kelių mėnesių jie Kaune jautėsi pilnateisiais šeimininkais.

Nors beveik savaitę trukęs sukilimas istorikų ir dalies visuomenės vertinamas dviprasmiškai – bandymas atkurti šalies nepriklausomybę susijęs ir su Lietuvoje prasidėjusiu Holokaustu, tačiau S. Jazavita pabrėžia, kad labai svarbu, jog vadinamojo birželio sukilimo metu visgi buvo atkurta Lietuvos valstybė ir pademonstruotas pasipriešinimas sovietų okupacijai.

Plačiau šia tema kviečiame klausytis pokalbio įrašą, kuriame S. Jazavita pasakoja ir apie po kelių dienų – birželio 27 d. – nacių kontroliuojamame Kaune išprovokuotą egzekuciją „Lietūkio“ garažų kieme, kur žiauriai kankinami ir nužudomi 50 ar daugiau Kaune gyvenusių žydų vyrų. Iki šiol laikoma, kad žydų žudynės „Lietūkio“ kieme įvyko vienos pirmųjų ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje bei pagal savo pobūdį buvo vienos žiauriausių.

Praėjusį pirmadienį „Lietūkio“ žudynių vietoje vyko iškilmingas nužudytų aukų atminimo pagerbimo renginys, plačiau apie šią istoriją skaitykite čia.

Žaliakalnio gyventojų liudijimai

Socialiniame tinkle veikiančiame gyvame muziejuje „Kauno detalės“ apie tas itin svarbias sukilimo dienas Kaune pasakoja Vaižganto gatvės gyventoja Juzė Mačiokienė, jos prisiminimai susiję su veiksmu, vykusiu Vaižganto g. 23 esančiame J. Papečkio name.

„Kaimynai pasakė, kad Lietuvos laikinoji Ambrazevičiaus vyriausybė renkasi Papečkio namuose. Stumdama vežimėlį su sūneliu Mindaugu nuėjau pas Papečkius. Apie 17 val. buvo sustumti trys stalai ir valgomasis sujungtas su salonu. Už stalo atsisėdo Ambrazevičius, aviacijos generolas Pundzevičius ir kiti, iš viso apie 20 vyrų“, – prisiminimais apie birželio 23 -iosios įvykius dalinasi J. Mačiokienė.

Moteris prisimena, kad Pundzevičius, ją pamatęs, pasakė: „Mums kaip tik moterų ir trūksta!“ Kaip paaiškėja iš tolimesnio žaliakalnietės pokalbio, omenyje turėta, kad sukilėliams reikia paruošti maisto.

„Vyrai bematant viską ištuštino. Aplinkui jokių sargybinių nebuvo, kas iš gatvės norėjo įeiti, tas įėjo. Išėjau pažiūrėti į gatvę savo sūnelio, ogi žiūriu atlipa laiptais iš Saugumo Laisvės alėjoje apiplyšęs, pusnuogis generolas Reklaitis ir jo brolis pulkininkas Reklaitis, pulkininkas Saladžius, pulkininkas Kalmantas ir dar keli (visiems pavyko pabėgti iš rūsių Trakų gatvėje (kur buvo kalinami sovietų, – aut. pastaba), o žmonės jiems pasakė, kad laikinoji vyriausybė renkasi Vaižganto gatvėje“, – pasakojimą tęsia J. Mačiokienė.

Moteris prisimena, kad gen. Pundzevičius pasiuntė žmones, jog atvežtų buvusiems kaliniams kostiumus, o Papečkio tarnaitė Elena užkūrė vonioje kolonėlę ir visi kaliniai išsimaudė ir pavalgė. „Sėdinčių buvo apie 30 vyrų, panašiai ir stovinčių. Apie 22 val. išėjau užmigdyti vaikų. Mačiau, kad šviesa negeso visą naktį“, – tęsia prisiminimų pasakojimą moteris.

Karinės uniformos / Kauno karo muziejaus nuotr.

Žmonės verkė pamatę trispalves

Pasak jos, kai Laikinoji Vyriausybė paskelbė per radiją atstatanti Nepriklausomą Lietuvą, visiems liepė iškabinti vėliavas. Prie Papečkio namo buvo iškabintos dvi lietuviškos trispalvės. „Žmonių minios ėjo jų pasižiūrėti ir verkė iš džiaugsmo“, – prisimena ji.

Kol vyrai posėdžiavo ir ruošė valstybės atkūrimo planus, moterys daugiausiai laiko praleido tradiciškai tiems laikams – virtuvėje. „Papečkio tarnaitė, Miniotienė ir aš visą dieną virėme sriubą. Visų nuotaika buvo šventiška ir labai pakili. Pavakare prisirinko ginkluotų partizanų. Visi posėdžiaujantys tik vietoje pasnausdavo ir vėl tardavosi. Atėję iš milicijos mokyklos vyrai demonstratyviai nusiplėšdavo žvaigždes ir mesdavo žemėn. Naktį visa šeima miegojome savo bute“, – prisiminė tų dienų įvykių liudininkė.

Pasak jos, birželio 25 d. moterys sukilėlius maitino dar iš savo atsargų. „Mums pranešė, kad reikia važiuoti prie tilto sutikti vokiečių karinę valdžią. Kažkur surado dvi lengvas atviras mašinas. Važiavo gal kokie aštuoni vyrai: Mačiokas, Kalmantas, Saladžius, Reklaitis. Vyras pasakojo, kad pastovėjo išsitempę ir tiek. Vėliau abi mašinos ir dar dvi mašinos vokiečių su penkiais kariškiais ir generolu Stasiu Raštikiu grįžo į Papečkio namą“, – prisiminė ji.

Pasak J. Mačiokienės, po posėdžio apie 16 val. abi vokiečių mašinos išvažiavo į žemės Ūkio banko rūmus. „Aš stovėjau gatvėje su vežimėliu ir mačiau, kaip atbėga trys uždusę vyrai ir šaukia, kad kažkur Kaune „vokiečiai šaudo žmones“, – apie prasidėjusį smurtą prieš žydus prisimena liudininkė.

Maisto tiekimas – ne mažiau svarbus

Laikinosios vyriausybės nariai nutarė parašyti vokiečiams memorandumą. Rašė keturiomis kalbomis: lietuvių, vokiečių, prancūzų ir anglų. Gen. Pundzevičius prašė ir mane su Miniotiene po juo pasirašyti. Pasirašėme ant keturių lapų. Paskui jie išėjo į gatvę ir visiems norintiems davė pasirašyti. Tada su šiais memorandumais nuvažiavo pas arkivyskupą Skvirecką, kad pasirašytų ir Katedros kapitula. Memorandume buvo teigiama, kad Lietuvos žemė prisotinta nekaltų žmonių kraujo. Išvardintos septynios tautos, kurioms Lietuvoje užteko darbo, duonos ir oro. O dabar, vos vokiečiams užėjus, pasipylė nekaltų žmonių kraujas. Buvo teigiama: „Mes, laikinoji Vyriausybė, prašome sustabdyti žudynes“.

Birželio 26 d. pamatėme, kad maisto jau nebeturime. Aš įėjau į posėdžių kambarį, o gen. Pundzevičius man sako: „Ponia, dabar mes svarstome labai svarbius klausimus ir prašome mums netrukdyti“. „Mano klausimas yra svarbesnis už Jūsų svarbiausius. Mes pritrūkome maisto. Ką daryti?“ Juozas Ambrazevičius pasakė: „Iš tikrųjų, vyrai, kokie mes „sausos šakos“. Juk apie tai net nepagalvojome. Maisto techninis-mechaninis skyrius susprogdintas, bet sandėlis tebestovi neišplėštas. „Parama“ ir Pieno „centras“ nesusprogdinti. Bet kaip iš ten maistą paimti?..“

Vytauto Didžiojo karo muziejus / Asociatyvi R. Tenio nuotr.

Gen. Pundzevičius man sako: „Mačiokiene, Jūs būsite mūsų intendante“. Ir davė lapą pasirašyti, kurį pasiliko pas save, man paskyrė tą aplūžusią mašiną ir su trimis vyrais per pontoninį tiltą nuvažiavome į Aleksote esantį „Maistą“. Aš parodydavau savo įgaliojimą ir pasirašydavau savo pavardę bei datą. Davė dvi nušautas karves ir kelias nesvilintas kiaules. Daktarė Birutavičienė ir Lesauskienė savo namuose gamino maistą. Pamačiusi einančias moteris su gėlėmis sutikti vokiečių, liepiau joms ateiti padėti Birutavičienei. Ir atėjo. Padėjėjų užteko. Padarėme ir sūrių.

„Papečkio namuose laikinosios vyriausybės narius maitinome iki 1941 metų rugpjūčio 5 dienos, – pasakojo J. Mačiokienė. – Tądien Ambrazevičius pakvietė mane į posėdžių salę ir pasakė, kad mūsų Vyriausybę vokiečiai uždaro, bet mes savo istorinį uždavinį atlikome, nes paskelbdami Lietuvos nepriklausomybę patys išvadavome Lietuvą, o ne laukėme vokiečių ją išlaisvinti“.“

Tai tokie dalykai vyko viename iš Žaliaklanio namų, kurį projektavo architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, kuris irgi tapo Vyriausybės nariu – buvo paskirtas komunalinio ūkio ministru.

Kitų vadų likimas – tragiškas

Dar vieną skaudžią to laikotarpio istoriją mena ir dar vienas Žaliakalnio namas, stūksantis netoli Kauko laiptų. Ant unikalaus medinuko fasado kabo atminimo lentelė, kad čia iki 1941 m. gyveno Lietuvos kariuomenės kapitonas, šaulys Antanas Gedmantas, kurio likimas – tragiškas. Šaulių sąjungos štabo adjutantas sovietų buvo sušaudytas Baltarusijoje.

Antano Gedmanto namas / R. Tenio nuotr.

Atidesnio praeivio žvilgsnį turėjo patraukti ir lange esančios portretinės nuotraukos – kaip paaiškėjo jas čia pastatė A. Gedmanto anūkė, šiam name nuo gimimo gyvenanti kaunietė grafikė Aistė Ramūnaitė.

Tiesa, moteris net 13 metų buvo išvykusi gyventi į Londoną, kur tęsė savo kūrybinę veiklą, bet štai – sugrįžo į savo senelių ir tėvų namus ir jau beveik dešimtmetį kuria londonietišką dvasią čia, ramioje Žaliakalnio gatvelėje. Aistė sename mediniame senelio name ne tik įkūrė meno galeriją „Žemuogių pievelė“, bet neseniai su „Fulxus Labas“ projektu atidarė kūrybines dirbtuves, kur tiek profesionalai, tiek mėgėjai bandė jėgas portretų piešimo mene, taip pat įtraukė kūrybiškus žmones į Kauko galerijos veiklą, kurią įkūrė šalia medinuko esančiame ūkiniame pastate.

Tačiau jos senelio likimas tomis birželio sukilimo dienomis klostėsi visai kitaip, nei Kaune likusių ir sukilimą organizavusių Lietuvos aktyvistų fronto dalyvių.

Apie žiauriai sušaudyto Lietuvos kariuomenės kapitono, šaulio Antano Gedmanto name šiame amžiuje vykstančias veiklas plačiau skaityti galite čia.

Iš Kauno kalėjimo išvežė apie 100 kalinių

Kaip skelbiama Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pranešime, pirmąją karo tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos dieną, 1941 m. birželio 22-ą, SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku Lietuvos teritorijoje buvo paskelbta karo padėtis. Tai reiškė, kad iš čia turėjo būti evakuoti politiniai kaliniai. Pagal pirmąjį kalinių evakavimo planą iš Lietuvos turėjo būti išvežti visi 5900 kaliniai, bet Sovietų Sąjungos kariniai pralaimėjimai vertė keisti planus ir juose atsirado terminas „evakuacija pagal I kategoriją“ – sušaudymas.

Antrąją karo naktį, iš birželio 23-iosios į 24-ąją, iš Kauno kalėjimo Nr. 1 buvo išvežta apie 100 kalinių (įvairiais duomenimis nuo 90 iki 118 kalinių). Maršrutu Karmėlava-Jonava-Ukmergė-Molodečnas juos gabeno į Minską, tačiau Molodečne dalis geležinkelio sąstato buvo nukreipta Polocko link. Į Polocką kaliniai neatvyko – 1941 m. birželio 26 d. šalia Bigosovo geležinkelio stoties buvo sušaudyti: Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, Steigiamojo Seimo narys, Ministro Pirmininko pavaduotojas, švietimo ministras, diplomatas Kazys Bizauskas, moksleivis Albinas Sakalas, studentas Juozas Kazys Vosylius, tarnautojai Ignas Bieliūnas ir Tadeušas Kognovickis, mjr. Stasys Šaulys, kpt. Antanas Gedmantas, žurnalistas Jonas Jablonskis, policininkai Teofilius Knyva, Justinas Petkus-Petkevičius, Juozas Švoba ir Stasys Valkauskas, darbininkas Petras Limantas, karys Vytautas Purvys, amatininkas Jonas Šeškūnas.

Kita dalis kalinių buvo nugabenti į Minską ir uždaryti kalėjime. Dalis jų 1941 m. birželio 24 d. vakare ten buvo sušaudyti: vienuolis Martynas Gedvilas, plk. Steponas Rusteika, žurnalistė Vanda Pranckonienė, kpt. Albertas Švarplaitis, tarnautojai Bronius Kantauskas ir Vladas Raupys, Jonas Šleinys.

Likę gyvi lietuviai kaliniai birželio 25-ąją kartu su kitais 2 tūkst. kalinių iš Minsko kalėjimo buvo varomi pėsčiomis į Červenę. Galiausiai iš visų į Baltarusiją išgabentų lietuvių gyvųjų tarpe liko apie keturiasdešimt, tarp jų – broliai kunigai Petraičiai.

Publikacija priklauso portalo „Kas vyksta Kaune“ straipsnių ciklui „Kaunui svarbios istorinės asmenybės ir šių laikų kauniečiai“. Projektą iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin
Share on pinterest
Share on reddit
Share on email
Rekomenduojami video
Susijusios naujienos
Naujausios žinios
EismAS
112
Laisvalaikis
KULTŪRA
Verslas
Mokslas ir IT
SPORTAS
POLITIKA
  1. Konkurso pavadinimas: „Mieliausio augintinio rinkimai“.
  2. Konkurso organizatorius: MB „KAS VYKSTA“.
  3. Konkurso rėmėjas: KG VET ir QUATRO maistas augintiniams.
  4. Konkursas „Mieliausio augintinio rinkimai“ vyksta 2021 05 03 – 2021 05 30
    • Augintinių nuotraukas galite siųsti 2021 05 03 – 2021 05 16
    • Pirminis balsavimas už visus augintinius vyks: 2021 05 16 – 2021 05 23
    • Finalinis balsavimas už daugiausia balsų surinkusius dalyvius (10 augintinių) vyks 2021 05 24 – 2021 05 30
  5. Prizas skiriamas vienam asmeniui, nepriklausomai nuo to, kiek nuotraukų įkels.
  6. Pagrindinių prizų laimėtojai bus paskelbti 2021 m. gegužės mėn. 30 d.
  7. Dešimt dalyvių, surinkę daugiausiai balsų, bus apdovanoti rėmėjo QUATTRO šunų ir kačių maistu.
  8. Prizai:
    • Šunų kategorija:
      • 1 vieta. Šunų maistas – 60 kg.
      • 2 vieta. Šunų maistas – 30 kg.
      • 3 vieta. Šunų maistas – 10 kg.
      • 4 vieta. Šunų maistas – 10 kg.
      • 5 vieta. Šunų maistas – 10 kg.
    • Kačių kategorija:
      • 1 vieta. Kačių maistas – 30 kg.
      • 2 vieta. Kačių maistas – 20 kg.
      • 3 vieta. Kačių maistas – 10 kg.
      • 4 vieta. Kačių maistas – 10 kg.
      • 5 vieta. Kačių maistas – 10 kg.
  9. Specialus prizas įsteigtas MB „KAS VYKSTA“
  10. Dėl prizų atsiėmimo QUATTRO susisieks su konkurso dalyviais jų nurodytais kontaktais.
  11. Konkurso dalyvis norėdamas dalyvauti konkurse turi pateikti šiuos duomenis: Vardas, Pavardė; El. paštas; Kontaktinis telefono numeris; Augintinis: Šuo / katė / kitas.
  12. Konkurse dalyvaujantys dalyviai sutinka, kad būtų talpinamos ir viešai skelbiamos nuotraukos. Konkurse dalyvauja tik augintinių nuotraukos.
  13. Konkurse dalyvaujantys dalyviai sutinka, kad jų atsiųsta video medžiaga su augintiniais būtų naudojama portalo rengiamoje medžiagoje ir viešinama, tačiau konkurso balsavime nedalyvauja.
  14. Už „Mieliausio augintinio rinkimai” galima balsuoti spaudžiant balsavimo mygtuką. Balsų kiekis yra ribojamas. Iš vieno IP adreso leidžiama balsuoti 10 kartų per parą. Nustačius sukčiavimo atvejį, pasiliekama teisė pašalinti dalyvį ir anuliuoti balsus be perspėjimo.
  15. Tais atvejais kai nepavyksta pateikti nuotraukos per balsavimo formą, galima nuotrauką ir aprašymą siųsti el.paštu konkursas@kasvyksta.lt
  16. Jei atsiunčiamos kelios augintinio nuotraukos, redakcija pasilieka teisę balsavimui teikti vieną nuotrauką savo nuožiūra.
  17. Balsuodamas skaitytojas suteikia konkurso organizatoriui teisę tvarkyti IP adresą konkurso laimėtojo nustatymo ir sąžiningo balsavimo užtikrinimo tikslu.
  18. Kilus įtarimui, kad yra sukčiaujama siekiant surinkti kuo daugiau balsų, redakcija pasilieka teisę pašalinti sukčiaujantį dalyvį iš konkurso.
  19. Konkursas skirtas asmenims ne jaunesniems nei 16 metų.
  20. Konkurso dalyviai ir balsuojantys įsipareigoja laikytis konkurso taisyklių.
  21. Konkurso dalyvis supranta, kad anketoje minimų duomenų pateikimas, jų naudojimas ir viešas skelbimas konkurso metu yra būtina dalyvavimo konkurse sąlyga. Konkurso dalyvis sutinka, kad jo pateikti duomenys būtų publikuojami, viešai skelbiami ir kitaip naudojami dalyvavimo konkurse ir jo laimėtojų nustatymo tikslu. Konkurso dalyviai turi teisę bet kuriuo metu susipažinti su tvarkomais jų asmens duomenimis ir reikalauti juos ištaisyti ar sunaikinti. Dalyviui pareikalavus sunaikinti tvarkomus jo asmens duomenis, dalyvis praranda galimybę toliau dalyvauti konkurse.
  22. Konkurso organizatorius arba rėmėjas pasilieka teisę keisti konkurso taisykles iš anksto viešai apie tai portale KAS VYKSTA informavus dalyvius ir balsuojančius už juos.