Per visą Lietuvą pirmadienį vilnijantys Gedulo ir vilties dienos minėjimai atsruveno ir į Kauną. Masinių trėmimų jubiliejus pažymėtas simbolinėje gyvenimų kryžkelėje ir paskutinėje gimtinės vietoje, kurią savo kojomis lietė 1941-ųjų tremtiniai – prie geležinkelio stoties bėgių.
Akompanuojant Kauno miesto simfoniniam orkestrui, šokio kompoziciją atliko gedulo juodą su Lietuvos trispalvės akcentais dėvėję „Auros“ šokėjai. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) atstovai padėjo gėles prie geležinkelio stotyje esančios atminimo lentos.
Vidurdienį šv. Mykolo Arkangelo (Įgulos) bažnyčioje tremtiniams aukotos šv. Mišios, o popiet choro „Ilgesys“ koncertas skambėjo LPKTS salėje.
Minėjimo renginiai tęsis antradienį – ryte gėlių padėjimo ceremonija prie paminklo Lietuvos kariuomenės karininkams – sovietų ir nacių okupacijų aukoms vyks Aukštųjų Šančių karių kapinėse.
NKVD pareigūnai masinius lietuvių areštus pradėjo 1941 m. birželio 14 d., 3 val. nakties. Žmonės ištisomis šeimomis krovininių traukinių vagonuose dardėjo į Sovietų Sąjungos gilumą, Sibirą.
Per savaitę iš Lietuvos ištremta 30 tūkst. piliečių. Iki šiol nenustatytas tikslus ištremtųjų ir žuvusiųjų pakeliui į tremtį skaičiaus, bet iš viso 1941–1952 m. iš Lietuvos buvo ištremta apie 132 tūkst. žmonių, apie 28 tūkst. jų žuvo.
Įvairiose Sibiro vietose tremtiniai buvo verčiami dirbti medkirčių, geležinkelio tiesėjų ir kitus sunkius fizinius darbus. Be to, juos vargino itin šaltas oras, patiems teko statytis būstus.
Ypač sunki padėtis buvo ištremtųjų į negyvenamas salas Lenos žiotyse, prie Laptevų jūros. Čia tremtiniai turėjo kone plikomis rankomis statydintis jurtas, žemines, barakus – lietuvių negandos aprašytos tremtinių literatūros klasika laikomuose Dalios Grinkevičiūtės atsiminimuose.
Birželio 14 d. paskelbta Gedulo ir vilties diena, šią dieną Lietuvoje prisimenami tremtyje kentėję lietuviai.
