Praėjusį pirmadienį prasidėjus masinei vakcinacijai, visuomenėje paaštrėjo diskusijos apie skiepų naudą. Tokių abejonių, tiesa, dėl gyvūnų sveikatos, būta dar prieš 30 metų, kuomet veterinarams teko skiepyti keturkojus, nes šie masiškai gaišo. „Ilgainiui gyvūnai įgavo imunitetą, visuomenė pakeitė nuomonę, o tų ligų dabar beveik kaip nebūta. Taip atsitiks ir su COVID-19“, – įsitikinęs veterinaras Arnoldas Žiniauskas.
Infekcinių ligų priežastis – atviros sienos
Bene sunkiausias dešimtmetis Lietuvos veterinarams atėjo sulig Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu 1990-aisiais. Prasidėjusi masinė žmonių migracija, paskatinusi augintinių įsigijimą svetur ar keliones su jais, sukūrė naują realybę keturkojams – jie ėmė gyventi pandemijos sąlygomis.
„Atsitiko taip, kad tautiečiai atsivežė visą puokštę infekcinių ligų, kuriomis ėmė sirgti augintiniai. Pagrindinės buvo šunų parvovirusinis enteritas, maras, infekciniai hepatitas ir laringitas. Kai kurios iš jų buvo mirtingai pavojingos – augintiniai, tiek veisliniai, tiek ne, ėmė masiškai gaišti“, – mintimis į praeitį grįžta veterinarijos klinikos „Pas Filą“ direktorius A. Žiniauskas.
Anot veterinaro, dažnai dienos bėgdavo vienodai: dar prieš prasidedant darbo valandoms, augintinių gydytojus pasitikdavo būrelis žmonių, kurie skųsdavosi gyvūnų negalavimu, apatija, vėmimu, viduriavimu bei svorio kritimu. „Baisiausia tai, kad šios infekcijos smogia netikėtai ir labai greitai. Dar vakare augintinis lakstė žvalus, o ryte jau vos juda, gaišta akyse“, – neslepia ekspertas.
Pagrindinė to laikmečio bėda buvo ne tik ta, kad veterinarai negalėjo pasigirti išmaniais gydymui pritaikytais įrenginiais, bet ir ta, kad infekcinės ligos neturi specifinio gydymo ar priešnuodžio. Vienintelė pagalba kovoje – simptominis gydymas, kuris, kaip matoma, taikomas ir šių dienų žmonių pandemijos įveikimui.
„Tais laikais kiekvienas veterinaras turėjo savo išdirbtą schemą, kaip išgelbėti gyvybę. Nors dauguma susirgusiųjų infekcinėmis ligomis po gydymo sveikdavo, mėsaėdžių maras buvo pati klastingiausia liga. Kiek bedėtų pastangų, prieš marą veterinarai buvo bejėgiai“, – prisimena A. Žiniauskas.
Augintinius išgelbėjo vakcinacija
Kad ir kokia situacija XX amžiaus pabaigoje augintinių mirtingumo klausimu buvo bloga, ji pasikeitė. Tiesa, tam reikėjo laiko ir švietėjiškos kantrybės. Anksčiau veterinarijos gydytojas kiekvienam atvykusiajam su gyvūnu turėdavo pravesti paskaitą apie tai, kad vienintelė galimybė apsaugoti augintinį nuo infekcijų yra vakcinacija.
„Veterinarai, paskatinti medicinos, stojo į kovą prieš augintinius užpuolusią pandemiją – vyko simptominis sergančiųjų gydymas ir masinė sveikųjų vakcinacija. Tam, kad jauni šunys įgautų tvirtą imunitetą, iki vienerių metų buvo skiepijami 3-4 kartus, o peržengę šią amžiaus ribą – kartą metuose.
Tiesa, skiepai buvo deficitiniai, jie keliaudavo iš užsienio, tad tam, kad gautum reikiamą vakciną, tekdavo nemažai paplušėti“, – situaciją apibūdina A. Žiniauskas.
Antivakserių būta ir dešimtajame dešimtmetyje
Kartu su vakcinomis atsirado ir tų, kurie joms nepritarė. Žinoma, visai kaip COVID-19 kontekste, susiklostydavo situacijų, paskatinusių antivakserių judėjimus. Kaip pasakoja veterinaras, atsitikdavo taip, kad per klaidą būdavo paskiepijami besimptomiai, bet infekcija užsikrėtę gyvūnai, todėl po skiepo išryškėdavo ligos simptomai. Įvykdavo ir taip, kad dėl visai kitų aplinkybių, kartais – šeimininko neapdairumo, paskiepytą gyvūną užklupdavo kitos ligos.
„Po tokių atvejų labai garsiai šaukiama, kad vakcinos susargdina ir net numarina augintinius“, – apie greitas išplisti tikrovės neatitinkančias paskalas kalba veterinarijos klinikos vadovas.
Nepaisant vykusio pasipriešinimo, po intensyvaus darbo, trukusio dešimtmetį, infekcinių ligų atvejų ženkliai sumažėjo. Šių klastingų susirgimų nuo 2000-ųjų metų pasitaikydavo vos vienas kitas, o nuo 2010-ųjų – 1 atvejis per 1-2 metus.
Augintinių ir COVID-19 pandemijų paralelė
Nugalėta gyvūnų pandemija turi daug panašumų su dabar išgyvenama COVID-19 situacija. O ir, kaip mintis dėsto pašnekovas, jas lyginti, atsižvelgiant į tai, kad abiem atvejais kalbame apie žinduolius, itin veiksminga.
„Šios dvi pandemijos turi daug panašumų. Visų pirma, infekcijos gydomos simptominiu principu, priešnuodžio neturėjome nei gyvūnus užpuolusioms ligoms, nei turime COVID-19. Visų antra, jos gali smogti labai staiga: vieną akimirką žmogus ar gyvūnas atrodo sveikas, o kitą jau kovoja už savo gyvybę. Na ir trečia, pandemijos pasižymi vienodomis jų likvidavimo priemonėmis.
Neslėpsiu, yra kita išeitis – visiška 2-3 metų saviizoliacija, kuri, pripažinkime, yra neįmanoma ir neįgyvendinama. Todėl turėtume įsisąmoninti, kad COVID-19 gali nugalėti tai, kas yra įrodyta ir moksliškai, ir praktiškai, tai yra, tik skiepai. Tikiu, kad, jei tik būsime sąmoningi, greitu metu vis mažiau girdėsime žodį kovidas, kol jis visai išnyks“, – pozityviai nuteikia A. Žiniauskas.
