Nors tėvai stengiasi suteikti savo vaikams viską, kas geriausia, kartais šeimos idilę sudrumsčia toksiškas tėvų elgesys. Kas tai yra ir kaip to išvengti?
Apie toksiškus tėvus portalui „Kas vyksta Kaune“ pasakoja viena iš knygos „Pasveikti nuo tėvų alkoholikų. Pokalbiai psichoanalitiko kabinete“ autorių psichoanalitikė Agnė Kirvaitienė. Kartu su žurnaliste Gintare Jankauskiene parengtoje knygoje jos aprašė toksiškų tėvų šeimose užaugusių žmonių istorijas.
Kokie tėvai yra vadinami toksiškais?
Išskirčiau 5 toksiškų tėvų grupes: depresiška mama, narcistiški tėvai, nesantys tėvai, dramatiški tėvai ir pernelyg kritiški tėvai. Trumpai jas pristatysiu.
Depresiška mama. Manau, kad į mamos emocinę būklę po gimdymo dar kreipiamas nepakankamas dėmesys. Dažniausiai jos jausmai ir problemos paliekami spręsti pačiai. Visgi, dažnai mamai prireikia ir artimųjų ar specialisto pagalbos. Kaip vystosi santykis su kūdikiu, jeigu mama yra depresiška? Mama yra neprieinama, ji tarsi užsidaro, įsisupa į savo simptomus, liūdesį ar ligą ir negali atlikti pagrindinės psichologinės mamos funkcijos – atspindėti kūdikio emocijas jam pačiam. Juk, kokias emocijas mamos veidas kūdikiui atspindi, taip jis ir jaučiasi. Šis dalijimosi emocijomis procesas leidžia vaikui suformuoti pakankamai aiškų savasties jausmą.
Depresiška mama negali to padaryti ir kūdikiui lieka neaiškumas: kas jis yra? Kaip jis jaučiasi? Jis reiškiasi, tačiau mama neatsako, nevyksta emocinis bendravimas, dėl to užaugę tokie vaikai yra linkę sirgti depresija, turėti nerimo ar psichosomatinių sutrikimų.
Narcistiški tėvai. Šiuo atveju tėčiui/mamai susvyruoja savivertės jausmas ir tampa reikalingas nuolatinis patvirtinimas iš išorės, t.y., kažkas turi nuolat patvirtinti jo paties vertę, kitaip jis jaučiasi labai blogai. Labai liūdna, kai tokiais vertės patvirtintojais tampa jo vaikai. Tai reiškia, kad vaikas negali būti savimi, jis labai anksti išmoksta įtikti ir suprasti, kad tėvų projektuojami lūkesčiai, tam tikros gyvenimo programos, schemos yra tai, ką jis turi vykdyti, kad gautų nors šiek tiek meilės.
Tai subtilus psichologinis išnaudojimas: tu man reikalingas tik tam, kad atliktum tam tikrą funkciją mano gyvenime. Išnaudojimu pagrįstas ryšys pridaro labai daug žalos. Augantis vaikas taip pat sunkiai gali susikurti savo savivertę bei labai svyruoja jo autentiškos tikrosios savasties jausmas. Jis negali būti kūrybiškas, elgtis spontaniškai, jam nuolat reikia daiktų, pinigų, kitų žmonių dėmesio ar liaupsinimo, kad jis galėtų išlaikyti bent kokį savivertės jausmą.
Nesantys tėvai. Tokie tėvai dažnai būna pasiturinčiose šeimose. Vaikams nuolat perkami daiktai, dovanojamos įvairios dovanos, kelionės, pasilinksminimai, pramogos. Savo meilę, dėmesį, ryšį tėvai pakeičia pinigais. Tada mažylis gauna dvigubą informaciją: iš vienos pusės jis gauna daug materialių daiktų ir tarsi turėtų jaustis mylimas, tačiau iš kitos pusės jis jaučia, kad tėvai užsiėmę viskuo (verslais, karjera, tarpusavio santykiais), tik – ne juo.
Giliai širdyje vaikas supranta, kad yra nereikalingas ir nemylimas. Tokie vaikai dažnai paauglystėje pradeda maištauti: reikalauti dėmesio, blogai elgtis, prastai mokytis, atsikalbinėti, neklausyti, turi problemų mokykloje. Jie taip pat gali pradėti vartoti narkotikus, alkoholį, susidėti su bloga kompanija. Tai – pagalbos šauksmas, noras gauti tikrą mylinčių tėvų dėmesį.
Dramatiški tėvai. Jie nuolat įsivėlę į dramas, chaosą. Jų gyvenime nuolat kažkas griūna, dažnai keičiasi partneriai, verslai ir pan. Į dramas įsijautę tėvai negali sukurti pakankamai saugios, stabilios aplinkos savo vaikui, negali užtikrinti saugių, aiškių ribų: jei vieną dieną kažką sukuria, kitą – jau sugriauna. Šie bruožai būdingi ribiniam asmenybės sutrikimui. Šį sutrikimą turintys tėvai dažnai užaugina chaotiškus, sunkiai gyvenime prisitaikančiu vaikus. Jų didžiausios problemos – tuštumos jausmas, chaotiškas elgesys bei destruktyvūs impulsai: smurtas, sudėtingi santykiai bei nuolatinės problemos kuriant pastovų mylintį ryšį su antrąja puse.
Pernelyg kritiški tėvai. Jie nuolat akcentuoja vaikų trūkumus. Jei vaikas gavo 9, tėvas ar mama būtinai paklaus, kodėl ne 10? Jei vaikas sutvarkė savo kambarį, tuoj bus pasiteirauta, o kodėl nesutvarkė virtuvės ar svetainės? Nuolatinė kritika giliai įsismelkia į augančio vaiko psichiką ir dažnai įvyksta internalizacija – tai procesas, kai pernelyg griežtas, kritiškas tėvas ar mama tampa vidine psichikos dalimi – vidiniu kritiku. Jis gali pridaryti labai daug žalos suaugusiam žmogui, nes vidinis kritikas nuolat kritikuoja ir neleidžia žmogui patirti pasitenkinimo, pasidžiaugti savo pasiekimais, žmogus turi nuolat tobulinti save ir stengtis. Su vidiniais kritikais kovoti yra nepaprastai sunku.
Ar tėvams įmanoma pastebėti savo toksiškumą ir pakeisti šį elgesį?
Vieni tėvai pastebi tokį elgesį dar tik užuomazgose, kiti tėvai atkreipia dėmesį į toksiškumą, kai jų vaikai prašo pagalbos jau rutuliojantis rimtoms situacijoms. Tada suvokiama, kad galbūt tai nemenkas ir tėvų indėlis. Nemažai tėvų savo toksiškumo gali ir nepastebėti, tai paaiškėja pas psichoterapeutą ar kitą psichikos specialistą, atėjus dėl visai kitų problemų. Analizuojant santykius su vaikais imama suvokti, kad tėvai nemenkai prisidėjo prie to, kad jų atžaloms nesiseka, kad vaikai turi sunkumų.
Ką patartumėte žmonėms, užaugusiems toksiškoje šeimoje?
Išskirčiau 10 pagrindinių alkoholikų šeimose augusių žmonių bruožų, kurie būdingi toksiškose šeimose augusiems žmonėms: nerimo sutrikimai, psichosomatiniai sutrikimai, perdėtas kaltės jausmas, žema savivertė, pernelyg didelė kritika, kopriklausomi santykiai, poreikis gelbėti kitus, valgymo sutrikimai, darboholizmas, intymumo-seksualumo baimė. Jei skaitant pamatėte, kad kažkas panašaus yra ir jūsų gyvenime, patariu nelaukti, kol kančia taps visiškai nebepakeliama. Kreipkitės į psichologą ar psichoterapeutą ir spręskite problemas, tai palengvins tiek jūsų, tiek jūsų vaikų gyvenimus.
Kaip užbėgti toksiškumui už akių?
Tėčiai ir mamos, kai laukiate vaikelio, jūs dažnai svajojate apie jį, turite idealų įsivaizdavimą, koks vaikas turėtų būti – meskite visa tai iš galvos. Kai paimate naujagimį ant rankų, pažvelkite į jo veidą, akis. Pabandykite surasti tik jam būdingų unikalių bruožų ir klauskite: kas tu esi, kodėl atėjai į šį pasaulį, kokia tavo misija, kaip mes galime tau padėti? Nepamirškite, vaikai atėjo per mus, tačiau mums jie nepriklauso, jie yra tik mūsų gyvenimo dalis. Neverskite jų tapti panašiais į save, duokite jiems laisvę skleistis patiems.
