Nidoje rastas V. Orvido altorius, kurį maldininkams pasiekti – neįmanoma – Kas vyksta Kaune

Nidoje rastas V. Orvido altorius, kurį maldininkams pasiekti – neįmanoma

SKIRMANTĖ JAVAITYTĖ 2020/11/15 13:48
V. Gradecko nuotr.

Nidos kopose rastas Baltijos kelio išvakarėse ant Parnidžio kopos Šv. Mišioms aukoti atgabentas akmeninis altorius. Pranciškonų vienuolio, akmentašio Viliaus Orvido (1952-1992) sukurtas altorius buvo naudotas tik kartą ir po to vienuolių nutemptas už 1,5 km, tolyn į smėlynus. Bėgant metams jis buvo užpustytas ir dingo.

Ypatingas radinys neseniai aptiktas kuriant dokumentinį filmą „Nešėm, kol pavargom“, kuris pasakoja istoriją apie vienuolius, palikusius broliją ir sukūrusius šeimas.

Apie kopose rastą altorių, esantį maždaug 800 m nuo Rusijos sienos, portalas „Kas vyksta Kaune“ kalbasi su filmo „Nešėm, kol pavargom“ (2021) režisieriumi Vytautu Gradecku, filmo veikėju, buvusiu pranciškonų vienuoliu kauniečiu Alvydu Rakausku ir Kuršių nerijos nacionalinio parko vadove Aušra Feser.

Altorius Nidos kopose 1992 m. / Pranciškonų ordino nuotr.

Įdomu, kad 1998 m. rusų turistams išleistoje knygutėje-gide „Nida be paslapčių“ L. Zadonskis rašo: „ALTORIUS. Jei einate nuo didelio medinio kryžiaus link sienos, tai ta kryptimi kopose galite rasti pagoniško altoriaus rekonstrukciją, kurią prieš kelerius metus ten įrengė vietos skulptorius. Kaip žinia, bet koks pagoniškas ar krikščioniškas altorius, visų pirma, yra aukojimo stalas.

Altorius, apie kurį kalbame, yra nedidelės, netaisyklingos formos granito stalas, ant kurio akmens stalviršio išraižyta į dangų žvelgianti akis. Kadangi esame tikri, kad norintys pažvelgti į altorių jį suras be didelių sunkumų, nenurodome tikslios jo vietos, juolab, kad malonu ieškoti daikto, nors ir gerai paslėpto, bet apie kurį tikrai žinoma, kad jis egzistuoja ir kad jį čia rasite.“

Tebeieško 2 dalių

Iš viso altorių sudarė keturios dalys: stalas, mensa, stovas ir nedidelis akmuo „slovikui“ (indas tikinčiųjų prašymams).

Altoriaus dalių paieškos prasidėjo prieš metus ir buvo sėkmingos: 2019 m. liepos 22 d. trikampio altoriaus pagrindą rado Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorė A. Feser, o 2020 m. rugsėjo 25 d. buvęs vienuolis E. Atkočiūnas surado pagrindinę altoriaus dalį – mensą.

Belieka surasti stačiakampį, ornamentuotą stovą bei nedidelį akmenuką tikinčiųjų intencijoms padėti.

A. Rakauskas ir georobotas „Zond – 12“ paieškų metu / V. Gradecko nuotr.

Altoriaus dalių ieško filmo „Nešėm, kol pavargom“ veikėjai: E. Atkočiūnas su žmona Gerimanta Stankute dukromis Dorėja ir Elėja bei A. Rakauskas. Paieškos vykdomos padedant specialistui Dainiui Michelevičiui, kuris pasitelkia neinvazines grunto tyrimo technologijas ir geoskanavimo robotą „Zond-12“.

Tiesa, dėl karantino ši veikla kuriam laikui sustojo. „Kai suradome mensą, iškasus iš smėlio gelmės bandžiau atkelti ant žemės padėtą akmenį, kaip anuomet, prieš 31-erius metus, ir stebėjausi, kokiu būdu tada sugebėjau pakelti? Iš kur turėjome tiek jėgų tris dienas tempti akmenis be maisto ir vandens? Neįtikėtina!“, – stebėjosi A. Rakauskas.

Pagrindas ir altoriaus mensa, kurią atkasė A. Rakauskas ir E. Atkočiūnas / V. Gradecko nuotr.

Specialiai Baltijos keliui

Buvęs pranciškonas A. Rakauskas mena, kad lemtingais 1989-aisiais dirbo Nidos klebono Edmundo Atkočiūno vairuotoju, tad bent kartą per savaitę vykdavo į Salantus, pas pranciškonų vienuolį Vilių Orvidą.

Baltijos kelio išvakarėse, 1989 rugpjūčio 22 d. jis su kitais pranciškonais iš V. Orvido sodybos ant Parnidžio kopos (dab. saulės laikrodžio vietoje) atgabeno altorių, kad kunigas turėtų kaip aukoti Šv. Mišias.

Kaip mena A. Rakauskas, 22-osios dienos vakarą į kunigo Edmundo Atkočiūno ir vienuolio Benedikto Sigito Jurčio aukojamas Šv. Mišias ant Parnidžio kopos susirinko daugybė žmonių. Kaunietis A. Rakauskas pažymėjo, kad vakaras buvo ypatingas ir jam asmeniškai: „Tądien Nidos bažnyčioje daviau laikinuosius įžadus ir broliai pranciškonai priėmė mane į savo ratą.“

Kuršių nerijos nacionalinio parko vadovė A. Feser atkreipė dėmesį, kad tuomet prasidėjo didžiulis tikėjimo atgimimas, kuris buvo dvasinė pagalba einant link tikslo – atkurti nepriklausomą Lietuvą: „Pranciškonų rengiamos Šv. Mišios kopose buvo dalis nidiškių pasipriešinimo sovietų okupacijai veiksmų“, – teigė pašnekovė.

2019 m. ekspedicija ir pagrindo radimas. A. Rakauskas, A. Feser, G. Stankutė, D. Atkočiūnas, E. Atkočiūnas / V. Gradecko nuotr.

Tempė tris dienas

Tą patį vakarą keturi broliai pranciškonai – Gediminas Numgaudis OFM, Alvydas Rakauskas, Egidijus Gricius ir Artūras Paulauskas – išėjo į smėlynus maldai, atgailai ir pasninkui.

„Pradėjome vykdyti altoriaus autoriaus V. Orvido prašymą – nutempti akmenis tolyn į kopas ir sukurti ten nuošalią maldos vietą žmonėms. Pasiskirstėme po du ir ėmėme tempti akmenis.

Išėję 22 d. vakarą, grįžome tik 25 d. pavakarę, visiškai išsekę, sušalę nuo žvarbaus vėjo ir iki paskutinio siūlo suliję nebevasariškame lietuje. Planavome, kad šioje kelionėje pasninkausime, tačiau mums atneš vandens, bet visi bičiuliai išvažiavo į Baltijos kelią, tad tris dienas išbuvome ne tik nevalgę, bet ir nieko negėrę“, – prisiminė A. Rakauskas.

Vienuoliai altorių nutempė 1,5 km nuo Parnidžio kopos ir atsidūrė apie 800 m nuo Rusijos sienos (dab. Grobšto gamtiniame rezervate).

„Įdomu, kad iš keturių altorių tempusių vienuolių, trys vėliau paliko vienuolystę ir sukūrė šeimas, sulaukė vaikų. Vienuoliu iki šiol yra tik brolis Gediminas Numgaudis OFM. O ir pats altorius buvo dingęs.

Visa tai suintrigavo sukurti filmą, o kad būtų lengviau prakalbinti filmo veikėjus, nusprendėme surasti dingusį V. Orvido altorių“, – kalbėjo režisierius V. Gradeckas.

Kaunietis A. Rakauskas altoriaus stovo paieškų metu šį rudenį / V. Gradecko nuotr.

Eiti draudžiama

Vienuoliai pranciškonai altorių surentė nedidelėje vėjo pustomo smėlio dauboje, kuris netrukus tapo jaunimo ir piligrimų iš užsienio religinės traukos centru. Prie jo vykdavo pamaldos ir susibūrimai.

Po altoriumi užkastame 3 l stiklainyje, vadinamajame „slovike“, žmonės palikdavo raštelius su maldomis, padėkomis ir palinkėjimais. Šiuo metu stiklainį saugo buvęs vienuolis E. Atkočiūnas.

„Kai akmenys buvo ten nutempti, 1989 m. situacija buvo kitokia, kopose nebuvo jokių apribojimų. Dabar ten yra Grobšto gamtinio rezervato teritorija ir lankytis jame yra draudžiama“, – sakė A. Feser. Be to, nuo 1990 m. netoliese veikia Nidos pasienio postas, kur vaikščioti irgi negalima.

„Buvo laikmetis, kai žmonės eidavo į tą vietą, kad Dievas atsakytų jiems į klausimus, prabiltų per jų širdis. Dabar altorius nebepasiekiamas“, – apgailestavo A. Rakauskas.

A. Feser pasakojo dėl altoriaus atvėrimo visuomenei diskutavusi su Neringos savivaldybės vadovybe, Savivaldybės tarybos Švietimo kultūros ir sporto komitete, svarstyta altorių palikti, kur buvo pastatytas, ar perkelti kitur.

„Manome, jog altorių pamatyti turi būti galima, todėl reiktų pagalvoti, kurioje vietoje jis labiausiai įprasmintų šio įvykio atminimą“, – sakė A. Feser, pernai pati atradusi altoriaus dalį.

„Vieno žieminio pasivaikščiojimo metu pamačiau tą akmenį ir niekaip negalėjau suprasti iš kur jis – iš užpustytų kaimų toks pasilikti negalėjo, o kitų variantų neturėjau nes 1989 – 1991 m. negyvenau Nidoje ir nežinojau apie pranciškonų iniciatyvas.

Kai 2019 m. Vytautas Gradeckas ir Edmundas Atkočiūnas papasakojo šią istoriją ir paprašė padėti paieškoti akmens, man pasidarė labai įdomu. (…) Ir kai jau paieškų grupė nusprendė sukti atgal, aš dar apėjau vieną gūbrį ir pamačiau akmenį. Buvo labai jaudinantis jausmas!“, – atviravo A. Feser.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin
Share on pinterest
Share on reddit
Share on email
Sponsored Video
Susijusios naujienos
Naujausios žinios
EismAS
112
Laisvalaikis
KULTŪRA
Verslas
Mokslas ir IT