Suomis, Maestro, Paukštelis ir Meška – ne pasakos personažai, o šių dienų herojai – Kas vyksta Kaune

Suomis, Maestro, Paukštelis ir Meška – ne pasakos personažai, o šių dienų herojai

Vyr. srž. sp. I. Budzeikaitės nuotr.

Karinių oro pajėgų paieškos ir gelbėjimo sraigtasparnio įgulos vadas Suomis, antrasis pilotas Maestro, gelbėtojas Paukštelis ir gydytojas Meška: pavojaus jūroje kartais neįvertina ir seni jūrų vilkai.

Lietuvos kariuomenė pasidalino pokalbiu su Lietuvos kariuomenės karinių oro pajėgų Paieškos ir gelbėjimo poste Nemirsetoje (Klaipėdos raj.) budinčia sraigtasparnio AS-365 „Dauphin” įgula. Su kariais kalbamės apie tai, kaip atrodo paieškos ir gelbėjimo darbų rutina, kokie pavojai slypi jūroje ir sausumoje, kaip kiekvienas iš mūsų turėtų elgtis ištikus nelaimei, kad padėtų gelbėtojams atlikti savo pareigą bei dalinasi geriausiomis bei sunkiausiomis tarnybos akimirkomis.

Girdėjau, kad Karinėse oro pajėgose, bent jau pilotai, o gal ir ne tik pilotai, visi turi savo šaukinius. Koks yra jūsiškis?

Majoras Laimis Aleknavičius, pilotas, KOP Sraigtasparnių eskadrilės vadas: Suomis. Negaliu pasakyti, kodėl. Aš Danijoje mokiausi, galbūt kažkur įvyko komunikacinė klaida. Šviesus, lėtas, galbūt, kai kuriais atvejais (juokiasi).

Kapitonas Audrius Gineitis: Aš Maestro. Nes Karo akademijoje chore dainavau. Visiems buvo labai įdomu, kai iš Akademijos, choristas, atėjau į Karines oro pajėgas. O paskui dar ir pademonstravau savo sugebėjimus, neformalioje aplinkoje.

Štabo seržantas specialistas Vaidotas Kurapkis, borto operatorius: Aš tai Paukštelis. Tai čia greičiausiai dėl pavardės.

O šaukinį, kurį prilipdo, tas ir lieka, nesikeičia?

Maestro: Būna kartais pasikeičia, išimtiniais atvejais.

Suomis: Kai jau renki tą vardą, būna ir nelimpa. Tai per laiką, ilgiau pabendravus, kitas prilimpa labiau. Bet jeigu pats bando susigalvoti šaukinį, tai tikrai neprilips. Tik priešingas rezultatas bus. Kaip taisyklė – lips tas, kuris labiausiai nepatinka.

O gydytojams priskiriate pravardes – šaukinius?

Paukštelis: Gydytojai tai čia visi faktiškai. Va – sėdi Meška (rodo į šalia sėdintį karininką).

Čia jūsiškis šaukinys?

Majoras Eligijus Cicilionis, karo gydytojas: Taip, Meška. Poste tarnauju jau 20 metų.

Karinių oro pajėgų herojai / Vyr. srž. sp. I. Budzeikaitės nuotr.

O kiek metų jūs jau kariuomenėje? Kokiomis aplinkybėmis atėjote?

Suomis: 20 metų bus rudenį… Atėjau po universiteto ir vadinamųjų Jaunesniųjų karininkų vadų mokymų, tuo metu tai buvo dar gūdžiais 1999 metais. Metai penktadieniais akademijoje, mėnesis Pabradėje, po to atsargos leitenantas. O po to skraidyti norėjosi, tai ėjau į kariuomenę.

O tai kaip buvo? Po Karo akademijos rinko kursą skraidyti?

Suomis: Taip, buvo tie „aviacijos pakilimo“ metai. Buvo atvažiavę, visą mūsų kursą kalbino, pats Aviacijos bazės vadas mus verbavo. Tai iš mūsų šešiasdešimties absolventų vos ne pusė buvo užsirašę į Karines oro pajėgas. Paskui ėjome atrankas.

Kai kurie dėl sveikatos atkrito, kai kurie šiaip netiko, nors patys iki šiol nežinome dėl ko. Kiti nuėjo į Oro gynybos batalioną (Karinių oro pajėgų padalinys – aut.). O visi kiti, kurie buvo sveikatą praėję – į KOP‘ą. Iš mūsų laidos apie 10 atėjome į bazę.

Tada važiavome į Gustaitį (VGTU Antano Gustaičio aviacijos institutas – aut.) metams laiko, baigėme pilotų mėgėjų kursus, paskui avialinijų piloto, suskraidėme po 50 valandų institute su mažais lėktuvėliais ir grįžome bazę, į lakūno pareigas. Bazėje paskirstė pareigas – kas su „malūnais“, kas su „švilpukais“, kas su transporto lėktuvais.

O malūnas jūsų įprastas žodis sraigtasparniui?

Suomis: Šiaip taisyklingai jis yra sraigtasparnis, ne malūnsparnis. Malūnu pasakyti yra gerai – bendrinis.

Ar bet kas gali pilotuoti sraigtą?

Suomis: Pasistengę – visi gali. Kaip Aš prisimenu mano instruktorius sakė, jog ir beždžionę galima išmokyti skraidyti. Bėda ta, jog beždžionė tūpimo metu gali sugalvoti pasikasyti galvą ir jai bus nesvarbu.

Bet kurį galima išmokyti skraidyti, įdėjus daug pastangų. Tačiau yra klausimas, ar tai bus geras pilotas. Turbūt ir pianinu visi gali išmokti groti, bet klausimas, ar jis bus geras pianistas.

Grįžkime dabar prie posto funkcijų. Ką jūs darote?

Suomis: Gyvename šiame poste ir turime planinius skraidymus, treniruotes. Čia dėl to, jog neprarasti įgūdžių. Tačiau pirminė paskirtis šito posto, jog atsitikus nelaimei jūroje ar sausumoje, mes skristume gelbėti.

Kiek jūs asmeniškai gelbėjimui skirtų skrydžių esate turėjęs per beveik 20 metų tarnybos?

Suomis: Šitame būtent poste tarnybą pradėjau nuo kokių 2012-ųjų, tai rimtų gelbėjimų, manau, rankos pirštų užtektų suskaičiuoti, iki dešimties. Klausimas ir iki kokio lygmens mes skaičiuojame, būna iškvietimų, kai žmonės nuo kranto pamatę akmenį skambina.

Ypač prie Karklės, teko jau du kartus skristi, nes žmonės galvojo, jog ten apvirtusi valtis. Iš tikrųjų atrodo panašus į apvirtusią valtį tas akmuo prie Karklės. O žmonės pilietiški, skambina, nes galvoja, jog ten apvirtusi valtis ir dar įžiūri, jog žmogus laikosi, ar dar kažkas tokio.

Mes kaip ir žinome tą vietą, bet vis tiek skrendi. Ar tai tikras gelbėjimo darbas, abejočiau. Iškvietimų tokių daugiau būna.

Per aštuonerius metus, tai gaunasi apie 10 kartų. Tai yra realiai tekę traukti žmones iš vandens? Kaip tai atrodo? Ar galite papasakoti?

Suomis: Jeigu skrendi ir ieškai žmogaus, tai labai džiaugiesi, jog apskritai radai kažką vandeny. Labai sudėtinga žmogų vandenyje pamatyti – mažai išlenda iš vandens žmogaus, ypač jeigu be liemenių.

Galva praktiškai tik kyšo. Kitas dalykas, jeigu ieškai ir paieškos rajonas didesnis, tu didesnio greičio laikaisi, iš aukščiau bandai žiūrėti. Tai galvytė tikrai maža – tik taškelis.

Tai surasti nelaimėlį jau yra pusė darbo?

Suomis: Ištraukti žmogų nėra taip sudėtinga. Žinoma, priklauso nuo bangų. Ir būna, pavyzdžiui, žinai, jog čia turėtų būti žmogus, bet nesimato. O jeigu be liemenės iškritęs žmogus jūroje iš laivo, tai išvis… Aišku, ieškom, bet, tiesą sakant, tokiais atvejais paieškos pasitarnauja daugiau artimųjų nuraminimui.

Aišku, yra dar ir prietaisais. Bet dažniausiai ieškai dideliam rajone. Jeigu susitelktum į vieną teritoriją, termovizoriumi būtų galima surasti. Bet užtruks laiko išskenuoti, net ir mažą teritoriją, apie 10–15 minučių. O jūroje jeigu kažkas pasiklydo, didelė teritorija, nežinai, kur koncentruotis, todėl surasti būna sunku.

O galite papasakoti gyvenimo patį smagiausią, sėkmingiausiai pasibaigusį gelbėjimą? Kokie tai buvo metai?

Suomis: Buvo sausumoje, prie Varnių. Moteris pasiklydo miške. Tai buvo, berods, 2017 metai, labai lietingas ruduo, šlapia. Moteris išėjo grybauti, ji turėjo telefoną, tai sugebėjo pasiskambinti ir pasakyti, kad pasiklydo.

Vietiniai šiaip žinojo tuos miškus, bet gavosi, jog tiek buvo supelkėjusios jos pažįstamos vietos, jog neberado kelio atgal. Kur tik eina, visur klimpsta. Bet išsikvietė pagalbą, policiją, vietinius medžiotojus, nes žinojo, kad yra vietiniams žinomoje „bebrynėje“. Laimė, jog ji dar turėjo telefoną.

Tai mes pasiėmėme medžiotoją, policininką ir išskridome ieškoti. Buvo įsijungusi telefoną, ekraną laikė iškeltą, tai su mūsų naktinio matymo akiniais ją gana greitai atradome. Visa operacija gavosi sėkminga, turime ir filmuką šios operacijos.

Karinių oro pajėgų herojai / Vyr. srž. sp. I. Budzeikaitės nuotr.

O kaip ją iškėlėte?

Suomis: Nutūpti niekas nebūtų galėjęs, nes pelkynės. Net matosi, jog blizga visur vanduo. O ji pati stovėjo iki kelių įsmigusi. Nuleidome žemyn virve gelbėtoją, ir įkėlėme ją į sraigtasparnį. Kai ją ištraukėme, buvo jau be guminių, kažkur pametusi buvo.

Tai ji labai mūsų gelbėtoją apsikabino, jautėsi laiminga. Ruduo jau buvo, aštuoni laipsniai, tikrai vėsu. Per naktį tikriausiai būtų sušalusi. Labai fainas jausmas, jog moteriai taip viskas gerai pasibaigė. O kiti irgi būna, ištrauki, nuo kelto nukeli, žmogus su infarktu. Viskas gerai, įvykdei misiją. Bet tada gal labiau geras jausmas gydytojams.

O kai nukeliate nuo kelto, prasideda gydytojų esminis darbas?

Meška: Nukelti ir yra sunkiausia, tai dažniausiai senyvo amžiaus žmogus su infarktu ar insultu. Vieną kartą skrendant klausiu įgulos vado, tai kas buvo? Sako: „Na, tai buvo numiręs, dabar atsigavo, reikia išvežti.“ Numiręs ar nenumiręs? Pasirodo insultas. Tai ir reikia tada tos medicinos, stabilizuoti žmogų.

Tada su gelbėtoju eini, nes tas keltas jūroje yra septynių-aštuonių aukštų, kol ateini, kol surandi, kol įdedi nukentėjusį į keltuvą… Laivo personalas irgi padeda, bet reikia jį iš ten išnešti iš kokio penkto aukšto.

Dabar neštuvus turime medžiaginius, o seniau turėjome problemų. Vienuose keltuose liftai yra, o kituose keltuose – ne. Dar reikia „atpumpuoti“, suteikti pagalbą, vaistų suleisti. Ir tada dar reikia nuskraidinti.

O koks buvo sunkiausias momentas? Sunkiausia operacija?

Suomis: Man pačiam neteko dalyvauti, bet visiems buvo sunku, kai visai neseniai įvyko garsi nelaimė regatoje, ištraukta į krantą mergina neišgyveno.

Paukštelis: Buvo čia ta, kur „ritualines paslaugas“ teikėm.

Suomis: Taip, reikėjo parvežti lavoną. Sakė, kad gyvas, nuskridome paimti. Bet kai nuskridome, pasirodė jog jis jau negyvas ir reikėjo parvežti.

Meška: Man irgi yra tekę kelte nustatinėti mirties faktą, bet iš kelto tada neėmėme. Daug problemų teisinių – kitos šalies pilietis, todėl kai jau miręs žmogus, tai – laivo kapitono reikalai.

Kaip tai atrodo mirties fakto nustatymas?

Meška: Užsirašai kardiogramą, izolinija eina, gyvybės ženklų nebėra ir viskas tada.

Atrodo, jūs pripratęs prie tokių užduočių?

Meška: Nelabai pripratęs, bet medikui tai normalu. Žmonės miršta visur, net Marse.

Paukštelis: Yra tekę pakaruoklį rasti miške. Pasiklydo žmogus, gavome pranešimą, išskridome ieškoti. Pagal policijos duotas koordinates ieškojome, radome jo automobilį, nusileidome ir radome šalia automobilio.

Kaip žmonės jaučiasi, reaguoja, kaip bendrauja, kai nelaimė įvyksta vandenyje?

Maestro: Tai vėl priklauso. Čia paskutinis atvejis buvo, sušalusi jachtos įgula. Lenkai su jachta plaukė ir tiesiog jachta tapo nebevaldoma, užgeso variklis, vandens neišpumpavo. Burė veikė, bet naudos iš jos mažai.

Iš jachtos žmogaus paimti buvo neįmanoma, nes ji buvo nevaldoma. Tai tiesiog laivas, kuris buvo šalia, pasiėmė visus nukentėjusius. Tą jachtą paliko likimo valioje. Ir mes jau ten su daktaru suteikinėjome pirmą medicininę pagalbą. Buvo viena moteris, labiausiai nukentėjusi, labai sušalusi, kūno temperatūra 35 laipsniai buvo, gabenome į ligoninę.

Tai ji atšalo tiesiog dėl to, jog visi kiti buvo su tokiais kaip mūsų neperšlampamais kombinezonais, o ji tiesiog su striuke. Tai net jeigu vanduo bus 16 ar 20 laipsnių, valanda laiko ir tu jau sušalęs.

Karinių oro pajėgų herojai / Vyr. srž. sp. I. Budzeikaitės nuotr.

Teisingai, o kokia vasarą ir žiemą jūros temperatūra būna? Kiek galima išgyventi?

Suomis: Tai vasarą apie 17 laipsnių, o palei krantą šilčiau. Turime ir išgyvenimumo kreives. Pagal tas kreives tai čia labai ilgai, 3–4 valandas praleistum vandenyje dar galėdamas pats sau padėti. O žiemą tai apie 10-15 minučių.

Buvo istorija – žvejys užsikabinęs ant valties sėdėjo visą naktį. Jie dviese buvo. Tai buvo kaip žvejų valtis, greitaeigis kateris ir jie sugebėjo apsiversti. Abu buvo be liemenių, bet buvo su kažkokiais neperšlampamais kostiumais.

Draugas 10 minučių nesugebėjo išsilaikyti ir nutolo po vandeniu. O jis pats užsikabinęs už valties, apsivertė ir į tą priekinį kampą, kuris, matyt, neskęstantis. Tai sugebėjo užsikabinti už ten ir kažkiek mirko, bet pats jau nebuvo vandeny.

Tai kas jį išgelbėjo?

Suomis: Tai čia visą naktį ieškojo, Šakių laivas (Karinių jūrų pajėgų paieškos ir gelbėjimo laivas „Šakiai“– aut.) ir paieškos laivas. Iš tikrųjų tada mums nurodė paieškos rajoną šiek tiek ne tą.

Kas gavosi, jog jis vis laiką matė, jog jam virš galvos praskrisdavome. O mes kaip tik ten praskrisdavome, o ieškodavome šiek tiek toliau. Ir jis palei uosto vartus buvo, laivai vos ne ant galvos lipo.

O ką jis būtų galėjęs daryti?

Suomis: Jis nieko neturėjo, nei liemenės. Didžiausia problema visuomet yra gelbėjimo liemenių nedėvėjimas. Savisaugos priemonių neturėjimas. O sausumoje, į mišką einantiems, paprasčiausia atšvaitinė geltona ar oranžinė liemenė labai padėtų. Naktį mums daug lengviau rasti. Prožektorius irgi iš toli iškart matosi.

Maestro: Kad ir kokią blykstę, tuomet iš karto matai. Kad ir jūroje žiežirbą iš kažkur įskelk, prietaisas iš karto gaudo.

O jeigu sausumoje neturi liemenės, pasiklydai, ką dar gali daryti, jog padėtum gelbėtojams tave surasti?

Suomis: Telefono bateriją reiktų taupyti, jeigu jis dar veikia. Telefono lemputę reikia įsijungti į tą kryptį, iš kurios sraigtasparnio garsas sklinda.

Paukštelis: Vienas irgi pelkėje sugebėjo kelmą užkurti, labai gerai matosi.

Maestro: Žodžiu, reikia norėti, jog tave surastų, išeiti kažkur į atviresnę vietą.

Suomis: Tuomet ir termovizoriais mes labiau pamatysime.

Meška: Čia problema yra tai, jog kaip taisyklė, pradeda kviesti, kai pradeda temti. Niekas tada nieko neberanda. būna dingęs kokią 12 valandą dienos, o kviečia kokią 10 valandą vakaro.

Suomis: Ir dar, kaip taisyklė, visi blogi dalykai atsitinka, kai būna blogas oras, nepalankios sąlygos.

Būna tokios oro sąlygos, kai jūs negalite kilti?

Suomis: Jei būtų labai didelis rūkas – jis gali kilti, bet nebus jokios naudos, nieko nesimatys. Vėjas nelabai, nebent būtų uraganinis. Apie 20 m/s. Tuomet jau didelė turbulencija ir blaška. Būtų sunku pakilti, priklausytų nuo vėjo krypties.

O šiaip tai dar apledėjimas pavojinga aviacijoje. Jeigu aukščiau pakils lėktuvas, įlįs į debesį ir apledės. O šitas sraigtas (AS-365 Dauphin – aut.) nėra pritaikytas apledėjimo sąlygomis skristi.

Karinių oro pajėgų herojai / Vyr. srž. sp. I. Budzeikaitės nuotr.

O, pavyzdžiui, yra buvę tokių atvejų, jog žmonės neįvertina orų sąlygų ir plaukia į jūrą, o sraigtas ir nebegali kilti? Arba neįvertina oro sąlygų ir verčiasi?

Suomis: Neįvertina net seni jūrų vilkai, regata užpernykštė parodė, tik išplaukę sugeba stiebus laužytis. Parasparnininkai irgi, vėjai dideli, bet skraido. Bėda ta, jog parasparnininkams, jeigu nuo jūros pučia vėjai, yra labai patogūs vadinamieji antvėjai.

Jie išilgai kranto gali skraidyti ir kuo stipresnis vėjas, tuo aukščiau kranto jie gali skraidyti. Tačiau mūsų kopos, krantai yra mažo aukščio. Paskui tas vėjas lūžta ir sukūriuojasi, parasparnių sparnai subliūkšta ir jie tuomet krenta, neįvertinę oro sąlygų.

Grįžtant prie šio gelbėjimo posto, tai jeigu kažkokia nelaimė įvyksta, kas tada čia daroma? Prasideda viskas nuo skambučio?

Suomis: Taip, dažniausiai įgulos vadas gauna skambutį tiesiogiai. Susako pirminę informaciją, ar jau reikia kilti, ar numatomas kilimas. Taip pat pobūdį, kas bus, ar bus sausumoje ar jūroje. Jeigu į sausumą, jau ir kitaip rengiesi, ne oranžinius, o žalius, patogesnius drabužius.

Žodžiu, gauni įspėjamąjį skambutį, tada eini ruoštis. Vieni rengiasi, kiti eina sraigtasparnį išvaryti. Jeigu turi pirminę informaciją, kas bus, turi nuspręsti, ar neštuvus imti, ar krepšį, ar medicinos daugiau. Nes kilogramus su šituo delfinu skaičiuojame, negali prisikrauti visko.

Paieškos ir gelbėjimo poste visą savaitę ir gyvenate, ir treniruojatės skraidyti, ir sportuojate, ir miegate. Tai iš „šlepečių režimo“ iki sraigtasparnio kabėjimo ore – kiek laiko užtrunkate?

Suomis: Realiai, jeigu visi kažkur pasibarstę, ar kažkas bėgioja, ar išėjęs, apie 15-17 minučių. Daugiausiai užtrunka vis dėlto oranžinius kombinezonus apsirengti – apie 5 minutes.

Maestro: Bet dažniausiai po pirmo skambučio visada būna antras, informacijos papildymas. Pavyzdžiui, yra man buvę du atvejai, pasakė iš pirmo skambučio, vaikas skęsta, čia prie pat jūsų. Tokiu atveju nieko nebelaukėme, iškart ir išskridome. Jeigu kažkur miške paieška, tai laukiame, kol gausime inspektoriaus, ar įgaliotinio numerį, leidimą ar panašiai.

Gali ir valanda laiko praeiti, kol išties reikės pakilti. Būna, kad skrendame, dar neaišku, ko ieškosime, bet vykstame į tam tikrą rajoną. Bet jau kai nelaimė nutinka jūroje, koordinacinis (Karinių jūrų pajėgų Jūrų gelbėjimo koordinavimo centras) visada skambina pirma mums. Tuomet kai sulaukiame skambučio jau iš savo vadovybės, turime 4–5 minutes išlošę.

O tiesa, jog yra nuo ledo tekę žvejus kelti? Ir ar tiesa, jog meškerių tada neimdavote?

Maestro: Anksčiau būdavo, bet dabar, kai tokios žiemos, ledo nebėra.

Suomis: Neimdavome. Čia panašiai kaip keleiviniame lėktuve – kas būtų, jei tau reikėtų evakuotis ir tu pultum visus bagažus išsiiminėti. Mes šnekame, ar tu gyvensi, ar negyvensi.

Maestro: Dar buvo tokia situacija, gal kokie 2016–2017 metai, su „delfinu“ (sraigtasparniu AS-365 “Dauphin”) atlikome planinį skrydį, gavome signalą, jog sugedo valties variklis, tris valandas dreifavo į krantą, dabar pradėjo nešti į jūrą. Buvo penki žmonės, nežino, ar kas priplauks prie jų, ar galima juos ištraukti.

Tą valtį susiradome, dar ryšio neturėjome, bet buvo garsiakalbis. Per tą garsiakalbį išsiaiškinome, ar čia jie. Nuleidome savo krepšį išlankstę ir net nesakėme, jog be meškerių lipkite, bet be meškerių visi buvo, nieko nereikėjo. O kadangi valtis neskendo, tai ir pats savininkas pasiliko toje valtyje. Man atrodo, kažkuris iš tų laivų partempė ją paryčiais.

Ir jiems visa tai yra nemokama?

Suomis: Taip.

Paskutinis klausimas – ką žmonos sako apie jūsų profesiją, juk nukristi galima?

Suomis: Nieko nesako, priprato. Jau kaip eilinis darbas. Manoji tekėjo, jau žinojo.

O čia visi pritaria šiai nuomonei, jog pripratę?

Meška: Tai taip.

Paukštelis: Bet kažkaip šiais laikas ir tų situacijų dėl oro daug mažiau, nes daugiau informacijos apie orą, ir technika kita.

Suomis: Galų gale neneši namo emocijų dėl pavojaus. Paskaičiuokite, kas pavojingiau, ar kad aš čia suskraidysiu iš taško A į tašką B, ar kasdien nuvažiuosi į darbą 20 kilometrų ir atgal.

Dėkojame už pokalbį!

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin
Share on pinterest
Share on reddit
Share on email
Sponsored Video
Susijusios naujienos
Naujausios žinios
EismAS
112
Laisvalaikis
KULTŪRA
Verslas
Mokslas ir IT