Po poros metų šimtmetį švęsiantis Lietuvos švietimo istorijos muziejus nuolat kilnojosi iš vienos miesto vietos į kitą, kol galiausiai įsikūrė buvusioje profesinėje mokykloje, Vytauto pr. 52. Neseniai atnaujinus erdves, muziejus kviečia sugrįžti į tarpukarį ir pasisvečiuoti salone su „art deco“ stiliaus baldais, o siekiantiems pakeliauti laiku – aplankyti ekspoziciją, kuri pasakoja Lietuvos švietimo istoriją nuo XIV a. pab. iki 1990 m. bei išbandyti edukacines erdves trečiajame pastato aukšte.
[galerija kiek=”8″]
Po muziejų portalas „Kas vyksta Kaune“ vaikštinėjo su įstaigos direktore Jolita Rudgalviene ir ekskursijų vadove – edukatore Daiva Žiurauskiene.
98 metai
1922 m. įkurtas Pedagoginis muziejus yra vienas seniausių nepriklausomoje Lietuvoje. Įdomu, kad muziejaus pavadinimas ir vieta nuolat keitėsi. Šiandieninis adresas yra net devintas! Prieš tai muziejus veikė Laisvės al. 12, po to Laisvės al. 24, vėliau Žemaičių g. 85 ir kt., o dabartiniame pastate Vytauto prospekte įsikūrė 2000-aisiais. Lietuvos švietimo istorijos muziejaus vardą įstaiga nešioja dešimtmetį.
Muziejaus įkūrėjas ir ilgametis vadovas yra garsus pedagogas, vadovėlių autorius, gamtininkas, visuomenės veikėjas Vincas Ruzgas (1890–1972), kuriam atminti pirmame aukšte įrengtas memorialinis kambarys. Jame pateikti asmeniniai daiktai, nuotraukos, dokumentai, laiškai, apdovanojimai, vadovėliai ir kiti eksponatai iš muziejaus fondų bei Dalios Ruzgaitės-Tamašauskienės asmeninio šeimos palikimo.
„Art deco“ baldai
Po kelis mėnesius trukusios ekspozicinių ir renginių salių renovacijos, muziejus pakvietė į naują erdvę pirmajame aukšte – tarpukario „art deco“ stiliaus saloną su autentiškais baldais ir aksesuarais: minkštaisiais baldais, komodomis, stalais, knygų spintomis, šviestuvais, kilimais.
Pasak muziejaus vadovės J. Rudgalvienės, tokie inteligentų salonai Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu buvo itin populiarūs. „Čia vykdavo pagrindinė intelektualinė veikla, dėstytojai vesdavosi egzaminuoti studentus, vykdavo pjesių aptarimai.
Šiuos salonus ypač mėgo žinomi žmonės: Adelė ir Paulius Galaunės, Juozas ir Anelė Zikarai, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, Liudas Truikys su Marijona Rakauskaite. Ant šių baldų galima drąsiai sėsti ir įsijausti į to laikmečio atsmoferą“, – ragino J. Rudgalvienė.
Saloną įkurti padėjo architektūrologė dr. Lina Preišegalavičienė, kolekcininkas, paveldo restauratorius Dainius Lanauskas. Salono sienas puošia parodos „Istorijų įvairovė plakatuose“ eksponatai, vaizduojantys mokymo priemones, kurias sukaupė muziejaus įkūrėjas Vincas Ruzgas.
Skirtingi laikmečiai
„Lankytojai dabar nebeateina vien skaityti etikečių, jiems reikia garsų, vaizdų, judesio. Tenka kurti „Disneilendo atrakcionus“, kad jie užeitų į muziejų“, – vesdamasi į ekspozicijų sales antrajame aukšte pastebėjo J. Rudgalvienė. Ji pažymėjo, kad per metus muziejuje apsilanko apie 18 tūkst. moksleivių.
Muziejaus erdvės suskirstytos į skirtingas ekspozicijas. Pagrindinė ekspozicija užima tris sales, ji pateikia informaciją apie švietimo raidą Lietuvoje nuo pirmosios mokyklos prie Vilniaus katedros paminėjimo 1397 m. iki 1990 m.
Pirmoji salė apima XIV-XIX a. laikotarpį. Čia pasakojama apie krikščioniškos Europos švietimo patirties paplitimą Lietuvoje, akcentuojamas Jėzuitų ordinas, reformacijos sąjūdis, Vilniaus universiteto įtaka Lietuvos švietimo sistemos formavimuisi. Minimas lietuvių rusifikacijos laikotarpis.
Erdvėje atskleidžiama lietuvių nacionalinės mokyklos puoselėtojų Simono Daukanto, Motiejaus Valančiaus veikla, taip pat akcentuojama daraktorinė mokykla, pateikiama XVIII–XIX a. lituanistinė literatūra, vadovėliai, mokinių sąsiuviniai, mokyklinis varpelis, rašalinės ir kt.
Ekspozicijoje „Švietimas Lietuvoje 1904–1940 m.” atspindima, kaip kūrėsi nacionalinė mokykla. Matyti tarpukario ikimokyklinio, pradinio, vidurinio ugdymo, aukštojo mokslo daiktai. Į akis krenta Bagrėnų pradinės mokyklos klasės maketas. Lietuvos ir Išeivijos švietimo raidą 1940–1990 m. atspindi atskira muziejaus salė.
Įdomu išvysti XX a. 5–9 deš. sovietinės švietimo sistemos dokumentus, politiškai ideologizuotą literatūrą, moksleivių uniformas, ištremtų pedagogų ir moksleivių daiktus, pogrindinę spaudą. Trečiajame aukšte lankytojai išvysta gamtos mokslų XX a. pr. naudotas vaizdines mokymo priemones: plakatus, muliažus, maketus, herbariumus, yra net mineralų kolekcija.
Čia eksponuojama unikali J. Budrio iš Brazilijos pargabenta indėnų medžioklės reikmenų kolekcija bei išskirtinė E. Golyškino mineralų, fosilijų ir riedulių kolekcija.
Išbandyti Brailio raštą ar gestų kalbą
Trečiajame aukšte lankytojai užsibūna ilgiausiai – tai edukacijų erdvė, kurioje veiklos ras ir grupės, ir pavieniai asmenys. Čia galima išbandyti daugybę dalykų: Morzės raštu pasiųsti „SOS“ signalą, parašyti laišką Brailio raštu, pasiųsti užkoduotą žodį ryšininkui, pasimokyti gestų kalbos, parašyti spausdinimo mašinėle ar prie žibalinės lempos su žąsies plunksna išraityti sakinį dailyraščiu.
Švieslentėje „Ženklai, simboliai, piktogramos“ galima išvysti senųjų civilizacijų rašto pavyzdžius: egiptietiškas piktogramas, hieroglifus, demotinį šumerų raštą, runas.
Moksleiviams siūloma galybė edukacijų, tarp jų: „Bausti negalima pasigailėti: pažink ir patirk“, „Knygnešio kelias“, „Viena diena tarpukario mokykloje“, „Nuo piktogramos iki permutacijos“ bei kt.
Parkeris – brangesnis už karvę
Muziejaus ekskursijų vadovė – edukatorė Daiva Žiurauskienė išskyrė kelis įdomesnius eksponatus. Pirmiausiai priėjome prie pedagogo Juozo Vokietaičio „Parker-Duofold“ firmos paauksuoto parkerio, kuris buvo brangesnis už karvę.
Jį gerbiamas ir mylimas mokytojas gavo dovanų iš kolegų bei mokinių. Kaip žinia, parkeriai tarpukariu buvo brangi rašymo priemonė, tad dažniausiai buvo rašoma metaliniais plunksnakočiais. Muziejuje matyti ir unikalus, iš šovinio gilzės pagamintas plunksnakotis.
Toliau žygiavome prie indelių pelenams, kuriuose moksleiviai džiovindavo rašalą. Yra ir rašymo reikmenų komplektas iš Antano Tyzenhauzo dirbtuvių: rašalinė, plunksnakotis ir barstyklė, skirta pelenams ar smėliui užpilti ant ką tik parašyto teksto, kad išdžiūtų rašalas.
Mokinių išdaigos
Žvilgtelime į Kauno jėzuitų privatinės gimnazijos mokinio taisyklių knygą, kuri atskleidžia, kad mokinių prasižengimų ir išdaigų buvo visais laikais.
„Blogos ir nepadorios kalbos mokinį gadina, todėl kiekvienas laiko savo pareiga, sužinojęs apie tokias kalbas pranešti vyresniesiems, kad nusikaltėliai būtų sudrausminti, o kiti apsaugoti nuo kenksmingos jų įtakos. Jeigu mokinys nepasiduoda auklėjamas, yra pašalinamas iš mokyklos“, – nurodo taisyklės.
Ten pat akcentuojama, kad pažymių padirbinėjimas sąsiuviniuose, dienynuose yra rimto pobūdžio nusikaltimas. „Vadinasi, tokių atvejų buvo. Mokiniai visais laikais turėjo savo ypatumų“, – teigė D. Žiurauskienė.
Ant sienos kabo linksmas eilėraštis „Gimnazistų vargelis“, kuriame rašoma: „Veidai randuoti, pakaušiai nuplikę,/ kas jūsų grožio senobinio liko?/ (…) Riestosios liulkos, kortos, šnapselis,/ jie tai prarijo jūs laimės dalį…“. Eilėraštis atspindi tų laikų mokinių aktualijas.
Ekskursijų vadovė papasakoja linksmą istoriją iš nepriklausomybės pirmųjų dešimtmečių, kuomet labai trūko mokyklų pastatų, priemonių. „Atsiminimuose rašoma, kad vienoje mokykloje paskelbus naujuosius mokslo metus, tėvai buvo įpareigoti pagaminti ir atnešti mokyklinius suolus, mat stigo inventoriaus.
Kai sunešė – visi juokėsi, nes kaip kas suprato suolą, taip pagamino: įvairiausių dydžių, aukščių, spalvų. Po šio kuriozo nutarta gaminti vienodo dydžio suolus“, – pasakojo D. Žiurauskienė.
Aukodavo „cibulių“ vainikus, arbūzus
Edukatorė besteli pirštu į Švėkšnos „Saulės“ gimnazijos 1934 m. parengtą tėvų komiteto „Aukų lapą“. Jame surašyta, ką tėvai suaukojo nepasiturintiems mokiniams. „Tarpukariu pradžios mokymas buvo nemokamas ir privalomas.
Gimnazijose iki 1940 m. – mokamas. Ne visi išgalėdavo atžalas išleisti į mokslus, tad gelbėdavo aukos, specialūs paramos fondai ar tėvų komitetai, organizuodavę rinkliavas vaikams, kuriems reikalinga finansinė pagalba“, – sakė muziejininkė D. Žiurauskienė.
„Aukų lape“ matyti tėvų pavardės ir ką jie suaukojo: arbūzai, gaidukas, 8 obuoliai, 2 kiaušiniai, „cibulių“ vainikas, rankšluostis, sūriai, 1 Litas, 50 centų ir pan.
