Kauno žydai: Izaoko Gliko portretas – Kas vyksta Kaune

Kauno žydai: Izaoko Gliko portretas

SKIRMANTĖ JAVAITYTĖ 2020/09/29 10:03
I. Glikas / R. Tenio nuotr.

Rugsėjo 19 d. viso pasaulio žydai pradėjo Naujuosius – 5781-uosius metus nuo biblinio pasaulio sukūrimo. Siekiant geriau pažinti šią tautinę mažumą, pristatome Kauno žydų bendruomenės nario gydytojo Izaoko Gliko portretą.

I. Glikas 1934 m. gimė Šakiuose, žydų šeimoje. Su tėvais, dviem broliais ir dviem seserimis jis iki Antrojo pasaulinio karo pradžios gyveno Kudirkos Naumiestyje (Šakių r.). Tuo metu šiame nedideliame miestelyje gyveno apie 3 tūkst. žmonių, trečdalis iš jų buvo žydai. I. Glikui sulaukus 7-erių, ištiko šeimos tragedija: tėtis Jenkelis Glikas ir brolis Leibas 1941 m. liepos pradžioje su kitais miestelio vyrais žydais buvo sušaudyti žydų kapinėse.

Karo metais I. Glikas kartu su mama Malka Frišmantaite Glikiene, broliu Kopeliu ir seserimis Chana Mina bei Pėse Dveira buvo priversti slapstytis. Neįtikėtina, tačiau jiems išgyventi padėjo daugiau kaip 20 šeimų, tarp jų ūkininkai Stanaičiai, Poniškaičiai, Dubininkai, ūkininkas Jonynas, kunigas Antanas Skeltys ir kt. Kaip pasakojo I. Glikas, trylikai iš geradarių yra įteikti „Pasaulio Tautų teisuolio“ apdovanojimai. „Visas šeimas prisimenu iki šiol…“, – trumpam prityla Izaokas Glikas.

Po karo I. Gliko sesuo Pėsė Dveira ištekėjo ir iškeliavo į Kauną, paskui ją – ir visa gyva likusi Glikų šeima. I. Glikas baigė lietuvišką darželį, mokyklą, vėliau medicinos mokslus universitete.

Iškilių Kaune gimusių žydų pavardes žino visas pasaulis 8 nuotr.

Bestudijuodamas susipažino su būsima žmona – lietuvaite Nijole, netrukus sukūrė šeimą ir kartu praleido beveik 60 metų, iki jos mirties. Kaip mena I. Glikas, iš pradžių šeima kiek priešinosi, kad sau į poras išsirinko lietuvaitę, o ne tautietę, tačiau vėliau atlėgo, pamatė, kad Izaokas laimingas ir žmoną draugiškai priėmė į šeimos ratą.

„Šeimos gyvenime persipynė lietuviškos ir žydiškos tradicijos: aš prisijungdavau žmonai ir jos giminei švenčiant Velykas ar Kalėdas, kurias švęsdavome namuose, o ji įsijungdavo švenčiant Pesach (žydų pavasario šventė), ar Roš ha-šana (žydų Naujieji). Viską suderindavome“, – pasakojo I. Glikas ir pridūrė: „Žydų Naujeji metai skaičiuojami pagal kalendorių, kuris atžymi pasaulio pradžią – nuo Ievos ir Adomo laikų, tad visai neseniai minėjome 5781-uosius.“

Kaip pažymėjo pašnekovas, pagal judėjų tradicijas, draudžiama vaizduoti Dievą, tad sinagogoje jo atvaizdo nėra, vietoj to pateikiami rabinų, judaizmo skleidėjų portretai. „Religinius klausimus šeimoje irgi suderindavome: su žmona eidavome ir į sinagogą, ir į bažnyčią, tiesa, katalikų maldos namuose – nesižegnodavau.“

KVK Įrašas 0 nuotr.

Atsisveikindamas, I. Glikas išvardija mėgiamus žydiškus patiekalus, tarp kurių – ir lietuvių pamėgti cepelinai! Toliau rikiuojasi: įdaryta žuvis, kapota silkė, karpis su saldžiarūgščiu padažu, o desertui – morkų saldainiai. „Mėgau cepelinus, juos skaniai gamindavo draugo šeima“, – sakė pašnekovas.

Publikacija priklauso portalo „Kas vyksta Kaune“ straipsnių ciklui „Lietuvos istorijos ženklų įspaudai Kauno tapatybėje“. Projektą iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin
Share on pinterest
Share on reddit
Share on email
Sponsored Video
Susijusios naujienos
Naujausios žinios
EismAS
112
Laisvalaikis
KULTŪRA
Verslas
Mokslas ir IT