Kaunietė vasarą dirbo per atstumą: prie Šlavanto ežero atsidavė kūrybai – Kas vyksta Kaune

Kaunietė vasarą dirbo per atstumą: prie Šlavanto ežero atsidavė kūrybai

R. Tenio nuotr.

Kauno kolegijos dėstytojai, maketuotojai kaunietei Aurelijai Labašauskienei darbas nuotoliniu būdu – ne naujiena. Kuomet nereikia dėstyti studentams, moteris mielai renkasi kūrybinį darbą dirbti šeimos poilsiavietėje prie Šlavanto ežero bei mielai dalinasi patarimais, kaip efektyviai derinti darbą ir poilsį.

Darbo gamtoje įkvėpimas

Net ir pasibaigus karantinui ne visi darbuotojai suskubo grįžti dirbti į biurus. Tokias tendencijas lėmė drauge su karantino pabaiga prasidėjusi vasara bei pasikeitusios darbdavių nuostatos – dauguma jų įsitikino, kad darbuotojų produktyvumas, dirbant nuotoliniu būdu nesumažėja, o dalis jų išlieka labiau motyvuoti ir kūrybiški.

Tuo įsitikinusi ir „Kas vyksta Kaune“ pašnekovė A. Labašauskienė. Pasak jos, kad gerai atlikti savo darbą šiais laikais svarbiausia – geras interneto ryšys. Prie Šlavanto ežero, Lenkijos pasienyje vasarnamyje visą vasarą praleidusi kaunietė sako, kad vienas didžiausių mūsų šalies privalumų – internetinio ryšio kokybė, sparta ir prieinamumas net atokiausiuose šalies kampeliuose.

Šią vasarą moters pagrindinis užsiėmimas buvo knygų maketavimas, viena iš jų bus skirta vaikams. „Šiais laikais visas medžiagas gauni internetu, derinimui maketą taip pat siunti internetu, tad man fiziškai grįžti į miestą dėl darbo nėra jokios priežasties. Kas kita – vyro spaustuvės veikla. Jam atsiranda reikalų, dėl kurių tenka grįžti į Kauną“, – sako ponia Aurelija.

Aurelija prisipažįsta, kad ši vasara – ne vienintelė, kuomet jai tenka dirbti nuotoliniu būdu. Yra buvę atostogų, kai darbus tekdavo atlikti keliaujant po svečias šalis – Italiją, Portugaliją.

Šiemet sutuoktiniai dėl koronaviruso grėsmės nusprendė susilaikyti nuo tolimesnių kelionių, todėl visą vasarą leido laiką savo vasarnamyje prie Šlavanto ežero. „Čia tokia ramybė, tokia graži gamta, kad tikrai laikas neprailgo. O kadangi maketuoju labai gražią vaikišką knygą, kurioje bus ir vaikiškų dainelių CD, tai darbas miške iki paryčių – pilnas įkvėpimo“, – šypsosi moteris.

Aurelija Labašauskienė / R. Tenio nuotr.

Nuotolinio darbo privalumai

A. Labašauskienė įsitikinusi, kad vis daugiau žmonių rinksis darbą nuotoliniu būdu, nes tai ne tik labai patogu, bet ir suteikia daugiau laisvės, motyvacijos. Taip pat tai naudinga ir ekonomiškai, pavyzdžiui – nedideliems verslams. „Jei įmonėje dirba vos keli darbuotojai, tai tikrai patogu, kad jų atostogų metu nereiktų samdyti papildomų žmonių, jei darbuotojas gali skubiausiais užduotis atlikti nuotoliniu būdu“, – sako Aurelija.

Moteris nemano, kad nuotolinis darbas menkina žmogaus socialinius ryšius. „Nemanau, kad dėl darbo per atstumą mažiau bendravau su kolegomis. Tiesiog tai buvo kitoks bendravimas – telefonu, per įvairias pokalbių programėles“, – sako ji.

Svarbu treniruoti kūną

Kalbėdama apie vis didesnį įsitraukimą į darbą ir bendravimą internetu, ponia Aurelija atkreipia dėmesį į kitą aspektą – sumažėjusį fizinį aktyvumą. Jos manymu, tai kur kas didesnė problema, nei gyvo bendravimo trūkumas. O buvimas gamtoje, gryname ore prie Šlavanto ežero yra geriausias priešnuodis nejudrumui.

„Čia tiesiog negali per ilgai užsisėdėti prie kompiuterio – norisi ir po mišką pasivaikščioti ir iki ežero išsimaudyti nueiti. Atrodo, niekur toli nevaikštai, bet nepastebimai įvykdai dienos žingsnių normą“, – šypsosi pašnekovė.

Ponios Aurelijos kompiuteris ir monitorius visą vasarą stovi lauko terasoje, todėl maketuodama knygą moteris ne tik grynu oru kvėpuoja, bet ir nepamiršta pakelti akių, kad pažvelgtų į miško žalumą.

Aurelija Labašauskienė / R. Tenio nuotr.

Ji taip pat pataria daug laiko prie kompiuterio praleidžiantiems žmonėms pagalvoti apie ritualus, kurie skatintų daryti darbo pertraukėles. Pasak moters, sprendimas didinti fizinį judrumą galbūt galėtų būti dviračio pedalai po darbo stalu ar sėdėjimas ant kineziterapinio kamuolio.

Darnūs bendruomeniniai ryšiai

Dar vienas jų vasarnamio privalumų – artimi ryšiai su kaimynystėje poilsiaujančiais žmonėmis. Kelių šeimų valdomoje poilsiavietėje per kelis dešimtmečius susiformavo darni bendruomenė, kurioje ne tik visi vieni kitus pažįsta, bet ir drauge švenčia šventes, geria kavą, vakaroja.

„Pakeli akis – pasikalbi su kaimynu – smagu“, – sako ji.

Diena prie Šlavanto, net jei atvažiuoji tik vienai dienai – žymiai ilgesnė. „Kažkaip čia pasikeičia laiko tėkmė. Gal ta žaluma, gal vanduo, gal deguonies perteklius veikia, o gal – viskas drauge“, – neužsidaryti mieste agituoja A. Labašauskienė.

Pasak Aurelijos, jai visai netrūksta kelionių po užsienį ar išvykų prie jūros. „Jei tik esame laisvi, mums klausimo, ką veikti, nekyla – važiuojame prie Šlavanto“, – šypsosi moteris.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin
Share on email
Rekomenduojami video
TOP NAUJIENOS
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
Naujausios žinios
EISMAS
112
LAISVALAIKIS
KULTŪRA
VERSLAS
MOKSLAS IR IT
SPORTAS
POLITIKA