Anksčiau čia stovėjo Liustbergo dvaras ir šeimininkavo vokietis Lyzentalis. Vėliau buvo įkurtas karinis miestelis su slapta sovietų žvalgybos baze. Atgavus Nepriklausomybę miestelį apgyvendino naujakuriai. Šiandien čia klega vaikai, amsi šunys, dirba baldžiai, puodžiai, kepėjai ir kiti specialistai. Galima pamatyti net krokodilų! Apie Linksmakalnio gyvenvietės savitumą portalui „Kas vyksta Kaune“ pasakoja Linksmakalnio seniūnas Vaclovas Žvirblis.
Garsėjo dvarais
Pasakojama, kad XIX a. vokietis Lyzentalis netoli Kauno, ant kalno stūksančiam savo dvarui suteikė Liustbergo vardą (vok. k. „linksmas kalnas“). Manoma, kad nuo to ir kilo miestelio pavadinimas. Vėliau dvarą įsigijo pasiturintis ūkvedys Kazimieras Gustaitis, po jo – Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas Juozas Tūbelis.
Anot V. Žvirblio, aplink buvo daug dvarų: „Dvarų takas driekėsi iki pat Rokų, Panemunės. Matyt, geros vietos.“
Karinis miestelis
Įdomu, kad Linksmakalnis turi vienintelį įvažiavimą į miestelį, o atvykėlius pasitinka buvęs sargybos namelis. Tentu apdengtame pastate seniau veikė kontrolės ir praleidimo punktas, kuriame iki pat 1993 m. sovietų sargybiniai patikrindavo visus norinčiuosius patekti į saugomą karinį miestelį. Įvažiuoti galėdavo tik kariškiai ir čia gyvenantys žmonės (daugiausiai kariškių šeimos nariai), ir tik su leidimais.
Miestelyje veikė kareivinės, žvalgybos pastatai, rusų mokykla vietiniams vaikams, darželis, med. punktas, ligoninė, kultūros namai, biblioteka, pirtis ir skalbykla. Taip pat – parduotuvė su galimybe įsigyti deficitinių prekių bei arbatinė.
Pasak seniūno V. Žvirblio, miestelyje gyveno apie 900-1000 žmonių, panašiai kaip ir dabar. Visi jie buvo įkurdinti 1-4 kambarių daugiabučiuose namuose.
Ypač slaptas objektas
Slaptas sovietų kariuomenės dalinys 1944 m. pabaigoje Linksmakalnyje ėmėsi didžiulio projekto – užsienio radijo žvalgybos bazės statybų. Buvo įrengtas KGB radiotechnikos užsienio žvalgybos ir diplomatinio ryšio su Vakarų Europa radijo žvalgybos centras. Jo tikslas – klausytis į eterį Europoje išeinančių radijo pranešimų. Duomenys buvo perduodami Maskvai, centre dirbo daugiau kaip tūkstantis kariškių ir vertėjų.
Ant pastato buvo iškelta radiolokacinė lėkštė. „Buvo labai daug antenų, ištisi antenų laukai. Žmonės pasakojo, kad labai gražiai žaibuodavo“, – paminėjo V. Žvirblis.
Iš buvusios dvarvietės iškeldinti vietiniai gyventojai, dvaras nugriautas, liko tik arklidės, kuriose įrengta sporto salė ir oficina. Iškėlus vietinius, miestelyje apgyvendinti sovietų kariškiai su šeimomis, vertėjai.
„Čia buvo stipriai sukarinta zona, joks civilis negalėdavo patekti. Viskas buvo aptverta spygliuota 2,5 m aukščio tvora, net dvejomis juostomis. Teritorija užėmė 200 hektarų“, – pasakojo seniūnas.
Statė belaisviai
Teigiama, kad bazę daugiausiai statė vokiečių belaisviai. 1944-1950 m. jų rankomis iškilo ir kareivinės, aptarnaujančio personalo pastatas, gyvenamieji namai.
„Sakoma, kad dalį belaisvių sušaudė, jog neišneštų informacijos. Kiti teigia, kad taip nebuvo. Visgi, kasinėjimų metu Linksmakalnyje buvo rasti kelių vokiečių kariškių palaikai“, – teigė V. Žvirblis.
Vokiečių karių kapus prižiūrinti draugija miestelyje pastatė atminimo akmenį su užrašu: „Karo belaisvių, kurių kapų nebuvo įmanoma surasti, atminimui.“
Seniūnas mena, kad Garliavoje apie 1996 m. tiesiant kelią per miestelį, netyčia buvo nutrauktas rankos storio kabelis po žeme. „Galima manyti, kad tas kabelis nuo Linksmakalnio ėjo tolyn. Pas mus, kur bekasi – visur kabeliai. Kam jie buvo reikalingi, kas bežino?“, – retoriškai klausė pašnekovas.
Naujakuriai – iš visos Lietuvos
Paskutiniai sovietų kariai iš Linksmakalnio išsikraustė 1993 m. birželio 16 d. Butai ištuštėjo, gyventojų skaičius drastiškai sumažėjo: iš kelių tūkstančių beliko vos keliasdešimt. Susirūpinta miestelio apgyvendinimu.
1995 m. Linksmakalnis perėjo Kauno r. savivaldybės žinion. Ji nutarė tuščius butus išdalyti Kauno rajone dirbantiems mokytojams, švietimo ir kultūros darbuotojams, medikams, policininkams.
„Atsikėlė gyventi daug jaunų žmonių. Dabartiniai gyventojai neturi ilgamečių šaknų Linksmakalnyje. Tai naujakurių iš visos Lietuvos miestas“, – pažymėjo V. Žvirblis. Nuo sovietmečio laikų miestelyje iki šiol gyvena vos 10 šeimų.
Veikia vietiniai verslai
Dabar Linksmakalnyje veikia pradinė mokykla-darželis, seniūnija, kultūros salė, biblioteka, sporto salė, parkas su treniruokliais ir riedlenčių aikštele, parduotuvė, priklausomybės ligų ir reabilitacijos centras VšĮ „Sugrįžimas“, beglobių gyvūnų prieglauda „Penkta koja“.
Įdomu, kad miestelyje įsikūręs ir egzotinių gyvūnų viešbutis, prieglauda bei gydykla VšĮ „Driežas“, čia pabuvoja krokodilai, iguanos, gyvatės, vėžliai, papūgos, o gydyti egzotinius gyvūnus žmonės atveža net iš visos Lietuvos.
Įsikūrę vietiniai verslai: pirmiausia pradėjo veikti UAB „Šalvis“, užsiimanti turbinų remontu, vėliau – kepykla „Šlaituva“, vaistų ir maisto papildų įmonė „NVT“, įsikūrusi įmonė „Elektros taupymo sprendimai“, kuri gaminamus šviestuvus eksportuoja į 17 pasaulio valstybių, toliausiai – į Australiją.
Dar yra baldininkų, puodų žiedėjų. Didžioji dalis gyventojų dirba vietoje. „Linksmakalnyje turime visko, ko reikia oriam gyvenimui, tai rami vieta, visas miestelis – pėsčiųjų zona. Srautai yra, bet gyvenimas eina ramiai“, – šypsojosi V. Žvirblis.
