Vos 1,5 km nuo Kauno marių nutolusiame Šlienavos miestelyje stovi 53-imis rožių krūmais apsupta Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia. Dalis šios bažnyčios sienų mena XVIII a. Didįjį marą, kita pastato dalis – Antrojo Pasaulinio karo laikotarpį, o trečioji – Nemuno tvenkimą 1957 m. Statyta palaipsniui ir pagaliau užbaigta, šiandien bažnyčia laukia restauracijos. Čia nestinga norinčiųjų susituokti ar pakrikštyti vaikus. Užeikime į vidų.
Apie maldos namus trumpam susėdame pasikalbėti su kunigu Antanu Mickevičiumi bei vietinėmis gyventojomis p. Nijole ir p. Albina.
Pradėta statyti XVIII a.
Bažnyčios sienos mena XVIII a. pr., kai siaučiant marui trys broliai ūkininkai kapinaitėse pastatė medinę, skobtinių lentų koplytėlę (dab. bažnyčios presbiteriją), taip dėkodami Dievui, kad ši neganda aplenkė jų šeimą ir melsdami gyvenvietę saugoti toliau.
Praėjus porai šimtų metų, apie 1938-1946 m., aplinkinių kaimų gyventojai atgabeno rąstų ir prie koplyčios pristatė priestatą (dab. navų dalis). Statant Kauno hidroelektrinę ir ruošiantis tvenkti Nemuną, iš būsimųjų Kauno marių dugno buvo iškelti 35 kaimai, 721 sodyba.
Panašiu metu buvo atidaryta Šlienavos parapijos Kampiškių bažnyčia, kurioje kalbamės. 1959 m. bažnyčia prailginta, tam panaudoti iš marių dugno iškeltos Kampiškių bažnyčios rąstai. 1961 m. iš Kampiškių k. atkeliavo varpinė, ji pastatyta 1970 m. Vėliau prie bažnyčios šonų pristatytos dvi zakristijos.
Kaip žinia, Kampiškių bažnyčios pavadinimą turėjo ir 1883 m. pastatyti kiti maldos namai, kurie tvenkiant Nemuną buvo išardyti, medžiagos iškeliavo į Viršužiglį bei buvo panaudotos kito pastato statybai. Kaip pasakoja kunigas A. Mickevičius, iš tų maldos namų į Šlienavos bažnyčią atkeliavo suolai (neišliko), dalis rąstų, jie įkomponuoti į bažnyčios sienas.
Tremtis iš marių dugno
Dabartinių Kauno marių dugne prieš Nemuno tvenkimą gyvenusios, o dabar aktyvios Šlienavos parapijietės Nijolė ir Albina pasidalino prisiminimais apie šį istorinį įvykį.
Nijolė mena tėvų pasakojimą apie senelį statybininką, kuris su kitais kaimo žmonėmis sugalvojo padidinti koplyčią. Darbus užbaigė po karo.
„1957 m. su šeima grįžome iš Sibiro, tuomet visus kėlė iš marių dugno į kitas gyvenvietes. Mes išsikėlėme į dabar jau užlietą kaimą – Mozūrus, anoj pusėj Nemuno. Labiausiai man, tuomet dar vaikui, įsiminė įstabusis Nemunas.
Būdavo, įbrendi Mozūruose, žuvytės aplink kojas plaukioja, per skaidrų vandenėlį akmenukai matosi, beje, tą vandenį semdavome rieškučioms ir gerdavome. Kampiškėse po atlaidų žmonės rinkdavosi pasibūti pievoje prie Nemuno, upė buvo mūsų centras“, – sakė Nijolė.
Albina su šeima iš marių dugno kraustytis pradėjo irgi grįžusi iš Sibiro.
„Brolis parašė laišką, skatindamas greičiau grįžti, nes gryčios galas gali būti sudegintas ar kur išgabentas. (…) Kėlėmės, griovėme, vežėme – darbų buvo nemažai. Po to viską išvalė, medžius išpjovė, šulinius užgriovė.
Kai į Sibirą trėmė, važiavo mama, sesuo, tad aš nebijojau. O kai trėmė iš marių dugno, verkiau ir galvojau: daugiau niekada nebe sugrįšim į namus. Buvo labai gaila…“, – atviravo Albina.
Pasak kunigo, iškeltiesiems iš marių dugno buvo suteikiamas nedidelis sklypelis kitur. „Beje, šulinius užbetonavo ne visi, tad dabar žmonės sako: „Nemunas yra sūkuriuotas.“ (…) Į Šlienavą iš 35 kaimų atsikėlė nemažai žmonių. Padaugėjus gyventojų skaičiui ėmė kurtis parapija. Susibūrė 20 iniciatyvių žmonių grupė, tvarkanti bažnyčios aplinką“, – sakė A. Mickevičius.
Baigiant pokalbį apie marių dugną Albina pasidalino savo kūryba: „O likime, kodėl tu buvai mums žiaurus? Kodėl iškeldinai mūsų namus, Kauno mariom užliejai senolių laukus, mūsų širdžiai brangius. Senoliai ten arė laukus, tėveliai augino javus ir linus. Atrodo, taip neseniai ten bangavo javai, mėlynavo linai. Močiutės ten verpė linus, mamytės audė drobes, margai baltas prijuostes, o mes tada buvom jauni, bet padėjėjai jiem buvom linksmi.
Kur stovėjo mūs gimtieji namai, kur žaliavo sodai, noko obuoliai, dabar ten banguoja marios plačiai, ten plaukia laivai, žuvis gaudo žvejai, skardžiuos klykia žuvėdrų pulkai. O marių dugne gilus, mums išlieki lig šiolei brangus, mes tave sapnuojam dažnai, ir mylėsim tave ilgai, ilgai. Amžinai.“
Renkasi į talkas
Iš marių dugno sugrįžkime į Šlienavos bažnyčią. Nuo 2013 m. čia tarnaujantis kunigas Antanas Mickevičius pamini anksčiau čia dirbusį kun. Vaclovą Radzevičių. Sibire sušalęs kojas ir sugrįžęs jis net vasarą vaikščiodavo su „veilokais“ (veltiniais), tad žmonės jį praminė „veilokiniu“.
Jį žmonės mylėjo, rūpinosi. Kitas įsimintinas kunigas – Katalikų Bažnyčios kronikos leidėjas, lageriuose kalėjęs Vytautas Vaičiūnas. „Jam pradėjus darbuotis Šlienavoje atsirado varpinė, parapijos namai, 9 m aukščio bažnyčios bokštas. Šventovė atgimė“, – sakė A. Mickevičius.
Vos pradėjusį dirbti, kun. A. Mickevičių nustebino parapijiečių aktyvumas. „Pakvieti žmones į talką – ir suguža. Į pirmą talką susirinko tiek, kad man buvo šokas, atėjo apie 50 žmonių“, – stebėjosi pašnekovas.
Iš viso miestelyje gyvena apie 2 tūkst. žmonių. Nijolė mena, kad į pirmas kun. Antano aukotas Šv. Mišias susirinko pilnutėlė bažnyčia: „Atrodė, sienos išgrius.“
Šalia maldos namų žydi 53 rožių rūmai, juos prižiūri ir puoselėja gyventoja Jadvyga Dirsienė. Gyventojai šventorių tvarko nuolatos.
Altorius – iš Soboro
Pasidairykime po šventovės vidų. Bažnyčia turi 3 altorius: šoninių navų altorius 1945 m. sukūrė tautodailininkas Kazimieras Škėma. Kairiajame pavaizduota Mergelė Marija, dešiniajame – šv. Kazimieras. Didįjį altorių atkėlė iš Kauno Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios (Soboro).
Paveikslas „Šv. Izidorius“, skulptūros „Nukryžiuotasis I“, „Nukryžiuotasis II“, „Šventasis su lazda“ ir ornamentuoti kryžiai įrašyti į Lietuvos kultūros vertybių registrą. Šventoriuje yra Kryžiaus kelių koplytėlės, skirtos parapijos įkūrimo 50-mečiui paminėti.
Kieme restauracijos laukia kryždirbio Kazio Škėmos išdrožtas kryžius. Lauke matyti trys iš marių dugno atkelti kryžiai.
Tarybiniais metais užleista šventovė atgimė vadovaujant kun. V. Vaičiūnui, kuris čia darbuotis pradėjo 1997 m. Jo iniciatyva buvo pastatyti parapijos namai su buities muziejumi, koplytėlė, praplėsta ir atnaujinta klebonija, šventorius buvo aptvertas tvora su trimis vartais ir arkomis.
Veikia muziejai
Šalia bažnyčios 2000-aisiais pastatytuose parapijos namuose veikia kun. Vytauto Vaičiūno įkurti Buities ir Sakralinis muziejai.
Buities muziejuje eksponuojami daugiausiai iš marių dugne gyvenusių žmonių atkeliavę daiktai: lygintuvai, keptuvės, sviesto muštuvės, linų šukos, audimo staklės, pintinė paukščiams į turgų gabenti, spragilas grūdams kulti, svertuvai, yra net originali „Singer“ siuvimo mašina iš Vokietijos.
Sakralinėje ekspozicijoje laikomi Šlienavos bažnyčioje tarnavusių kunigų arnotai (Šv. Mišiose kunigų vilkimi drabužiai), vienas atkeliavęs net iš XVII-XVIII a. Taip pat eksponuojamos šventųjų statulos, kryžiai, paveikslai, maldaknygės, 1642 m. komuninė ir kt. Saugomas ir Pažaislio vienuolyno raktas, Komunijos paplotėlių kepimo įrenginys, kiti su bažnyčia susiję daiktai.
Šiuo metu Šlienavos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia ruošiasi rekonstrukcijai. Jos metu bažnyčioje atsiras vaikų kambarys, sraigtiniai laiptai, apžvalgos vieta, viršuje kabos varpas.
Atsisveikindami pašnekovai kvietė atvykti į artimiausius renginius Šlienavoje: rugpjūčio 23 d. vyks šv. Baltramiejaus atlaidai, o 29 d. – šventė „Pėdos marių dugne“.
